Paskutinių metų Nobelio literatūros premiją laimėjo Islandijos rašytojas Halldor Laxness. Be jo, islandų literatūroje yra žinomesni dar trys vardai: Gunnar Gunnarsson, Krist-mann Gudmundsson ir Jon Svensson. Lietuviams yra žinomiausias Jon Svensson, miręs paskutinio karo pabaigoje, 84 metų senelis. Jis studijavo Prancūzijoje, priėmė katalikų tikėjimą, tapo jėzuitu ir ypač pagarsėjo savo knyga "Nonni".
Įdomu, kad šie rašytojai, būdami mažos tautos žmonės, rašė svetimomis kalbomis savo geriausius veikalus. Gunnarsson parašė "Šeimos Borg Istoriją" daniškai, o Gudmundsson sukūrė "Gyvenimo Rytojų" norvegiškai. Jon Svensson rašė vokiškai. Tai yra viena iš galimybių, kaip mažos tautos rašytojai gali pagarsėti ir išnešti savo tautos vardą į svetimus kraštus. Tokiais atvejais svetima kalba nei rašytojui nei tautai gėdos nedaro.
Halldor Laxness, gimęs 1902 m. Reikiavike, jau nuo 17 savo amžiaus metų pradeda rašyti. Jis parašė ir išleido apie 25 knygas. Daugiausia rašė romanus, pasakojimus, keletą teatro vaidinimų ir vieną poezijos knygą. Jis yra tvarkos ir darbo žmogus. Savo darbą kasdien pradeda 8:30 val. ryto ir be pertraukos dirba iki 2 val. po pietų. Darbo metu jis mėgsta klausytis muzikos. Ir pats skambina pianinu. Muzika jam padeda geriau išreikšti savo mintis. Prieš pietus jis eina pasivaikščioti, 3 valandą pietauja, o po pietų važiuoja į "Knygos Klubą". Šis klubas leidžia geresnes knygas. Apie 10 val. jis grįžta namo. Jo namai yra pastatyti labai gražioje vietoje ant uolos, apie kurią jam močiutė pasakodavo sagas (islandiškos pasakos). Pagal sagą, ant uolos kadaise gyvenęs senas herojus. Močiutės su savo pasakojimais — sagomis islandų šeimose užima reikšmingą vietą. Iš tų sagų ne vienam rašytojui gimė knygos siužetas. Laxness pačioje savo jaunystėje pajuto meilę sagai ir kūrybai. Jis net nenorėjo baigti aukštesnės mokyklos, kad greičiau galėtų pasišvęsti literatūrai.
Laxness mėgsta keliauti ir kelionėse daug rašo. Senas priežodis sako, kad kas daug keliauja, tas gali daug ir pasakoti. Taip yra ir su šiuo rašytoju. "Didysis Kašmyro Audėjas" gimė 1927 m. Sicilijoje. Kitas romanas buvo sukurtas Kopenhagoje. Amerikoje parašė "Salka Valka", kurs buvo ir filmui pritaikytas. Amerika jam nepatiko, nes čia esą per daug savanaudiškumo ir materializmo. Laxness romanas "Atominė Stotis" sukėlė daug audros. Tai yra lyg satyra, nukreipta prieš Islandijos vadus, kurie sutiko, kad Amerika steigtų karo bazę Keflavike. Kai kurie sako, kad Laxness yra komunistas, kiti tai neigia. 1938 m. jis parašė "Rusų Avantiūrą". Rašė kaip stebėtojas ir keleivis. Atrodo, kad jis remiasi bendradarbiavimo pagrindu, o ne klasių kova. Tai yra labai daug patyrimo turįs rašytojas, nes yra apvažinėjęs beveik visą pasaulį.
Islandiškai kalbančių žmonių yra apie du šimtai tūkstančių, bet tarp jų Laxness savo knygomis pasiekia 6000 tiražą. Ši tauta labai myli lite-
J. Stankaus nuotr.
Ir Šveicarijos kalnuose skamba lietuviškojo jaunimo daina
ratūrą. Islandiečiai mėgsta ne tik pasakoti, bet ir skaityti. Islandų kalba yra išsivysčiusi viduramžiais. Sakoma, kad ji galutinai susiformavusi dešimtame amžiuje. 1944 m. Islandija atsiskyrė nuo Danijos. Islandai myli savo tautą, jie myli savo žemę ir nepaprastai gražią gamtą. Jie mėgsta prisiminti savo praeitį ir apie ją pasakoti vaikams. Bet šių dienų įtaka ir šios ramios poetiškos šalies neaplenkia. Radijas, filmai, modernus miesto gyvenimas slopina islan-diečio meilę gamtai ir sagai. Tačiau Islandija nori pasilikti Šiaurės Graikija ir šviesti kitiems savo kultūra.
K. Pečkys, S. J.