Spausdinti

     Žmogaus gyvenime draugystei priklauso labai svarbus vaidmuo. Kaip žmogus yra skirtas gyventi, taip jis yra skirtas ir draugauti. Jau senovės graikų filosofai apie draugystę rašė ir disputavo, pripažindami jai labai didelę reikšmę kiekvienam žmogui ir visai žmonijai. Mūsų laikais apie draugystę yra labai daug kalbama, bet mažai rašoma. Kalbėti gal yra lengviau negu rašyti. Kalbėdamas gali klausytoją skambiais žodžiais užliūliuoti, bet jeigu rašai — skambių žodžių neužtenka, reikia daugiau pagalvoti, reikia gilesnes klausimo sritis paliesti. Gyvenime kiekvienas gėrisi daugiau ar mažiau išsiskleidusiais draugystės žiedais, o kartais ir liūdi, kad tie žiedai, vos spėję prasiskleisti, staiga nuvyto. Taip, visi mato žiedus, bet retas tepagalvoja apie šaknis. O nuo šaknų jų priklauso ir žiedas. Tad panagrinėkime trupučiuką draugystės šaknis.

     Dievas sutvėrė žmogų gražų ir tobulą, gražesnį ir tobulesnį už visus kitus žemės tvarinius. Žmogus tuoj pasijuto, kad jam viskas priklauso, kas iki šiol buvo sutverta. Jis pasijuto esąs žemės karalius. Nors jis buvo silpnesnis už daugelį tvarinių, bet iš jų visų išsiskyrė savo protu ir laisva valia. Suprato, kad jis gali juos visus valdyti. Nesvarbu, ar tada žmogus žinojo ar ne, bet tikriausiai žinojo Dievas, kad žmogaus proto galia nesiribojo vien žeme, kad jo protas galės tyrinėti ir paliesti net tolimiausius žvaigždynus. Tad žmogų buvo galima pavadinti ne tik žemės, bet visatos karalium. Atrodo, kad jis galėjo būti laimingas, nes jam nieko netrūko, visos žemės gėrybės ir grožybės buvo jo nuosavybė. O vis dėlto žmogus laimingas nebuvo, jam trūko kito žmogaus, trūko draugo. Žmogus, sukurtas su nuostabiomis sielos galiomis, buvo panašus į patį Kūrėją. Galėjo ir jis kurti, bet kam jis kurs, kas jo kūryba gėrėsis, kad nebuvo kito žmogaus? Jam galėjo giliausių minčių kilti, bet su kuo jomis pasidalins? Jis galėjo gražiausius žodžius tarti, bet kas jų klausys? Jis galėjo nuostabiausius heroiškus darbus atlikti, bet ką jis jais nustebins? Argi su gyvuliais ir žvėrimis savo laime jis galės dalintis, argi jiems savo sielos jausmus išlies? Taip kartais bando daryti tik supagonėjęs dvidešimtojo amžiaus žmogus, bet vos iš Dievo rankų išėjęs žmogus dar buvo protingesnis. Jisai suprato, kad ir ištikimiausias šunelis tikru jo draugu nebus, jis nesupras jo žodžių, nesupras jo sielos jausmų, juk šunelis neturi sielos, neturi proto nei laisvos valios. Jo širdis skirta ne meilei, liežuvis — ne kalbai. Veltui stengsiesi su juo pasikalbėti, veltui švelniausius žodžius ir kilniausias mintis sakysi — jis vizgins uodega ir tiek. Tokio atsakymo tau nepakaks. Tik žmogus gali būti žmogaus draugas.

     Veltui žvalgėsi aplinkui pirmasis žmogus — kito į save panašaus tvarinio jis nematė. Jam pasidarė liūdna, nejauku, kažko jis pradėjo ilgėtis. Ilgėjosi, bet ko? Pats nežinojo. Žinojo Dievas. "Negera žmogui būti vienam", Jis tarė ir sutvėrė jam draugę.

     Pagal paties Dievo planus žmogus yra socialinis tvarinys. Sutvėrė Dievas žmogų panašų į save. Bet Dievuje yra nuostabi vienybė ir didžiausia draugystė tarp trijų asmenų. Užtat draugystės ilgisi ir žmogaus prigimtis. Žmogus yra apdovanotas nepaprastomis sielos galiomis, bet jo gyvenimui jų nepakanka. "Vae soli — vargas vienam!", sakydavo jau senovės išminčiai. Tai tikra tiesa. Vargas žmogui vienam, be kitų pagalbos jis maža ką pasiekti galėtų, jis negalėtų tinkamai išvystyti savo sielos galių, jis negalėtų net savo gyvenimą išsaugoti. Žmogui reikalingas žmogus, žmogui reikalinga bendruomenė, žmogus yra socialinis tvarinys.

     Dievas liepė žmonėms veistis ir daugintis, liepė žmonijai augti. Be abejo. Jo noras buvo ne tik matyti žmoniją išplitusią skaičiumi, Jis norėjo, kad žmonija augtų ne tik daugyn, bet ir geryn. Jis norėjo, kad žmonija tobulėtų, kad kiekvienas žmogus vis labiau ir labiau artėtų prie to paveikslo, į kurį panašus jis buvo sutvertas. Kiekvienam aišku, kad žmogus yra ribotas sutvėrimas, jame yra daug netobulumų, tačiau jo prigimtyje nėra nieko, kas jam neleistų siekti tobulumo arba jo tobulėjimą apribotų. Nors žmogus nėra begalinis, nors jis pilnai tobulas niekados nebus, nors jis paties idealo niekados nepasieks, bet jis gali vis labiau ir labiau tobulėti, vis arčiau ir arčiau prie idealo prieiti. Žmogaus prigimtis yra ribota, bet jos tobulėjimui nėra ribų. (Natura humana est imperfecta, sed indefinite perfectibilis). Čia ir yra socialinės žmogaus prigimties pagrindas. Vienas žmogus, be draugų, be bendruomenės, negali tobulėti, negali nieko pasiekti. Tik bendromis jėgomis žmonija gali išsilaikyti ir tobulėti. "Vienas žodis — ne šneka, vienas vyras — ne talka, kai du stos, visados daugiau padarys."

     Jeigu pats žmogus turėtų pasigaminti ir plunksną, ir popierių, ir rašalą, tai, nors jis būtų ir didžiausias genijus, tur būt, nesugebėtų nė vienos knygos parašyti. Bet kam pagaliau jam ir rašyti, jei niekas neskaitys? Be draugų, be bendruomenės žmogui ne tik jokia pažanga būtų neįmanoma, bet būtų visai neįmanomas ir gyvenimas. Tad žmogus yra skirtas bendram gyvenimui, visa savo prigimtimi jis siekia ir ilgisi draugų, su kuriais galėtų drauge siekti savo tikslo, kurie vienas kitą papildytų ir vienas kitam padėtų. Taigi, draugystės šaknys yra pačioje žmogaus prigimtyje. Jos yra įdiegtos visatos Kūrėjo.

     Bet draugystė nelygi draugystei. Yra įvairių draugysčių. Jos visos turi šį-tą bendra, bet yra daug ir skirtumų. Plačiausia prasme paimta draugystė yra didesnis ar mažesnis žmonių susibūrimas to paties tikslo siekti. Tokias draugystes, tokias grupes mes vadiname draugijomis arba bendruomenėmis. Šia prasme draugu galima vadinti kiekvieną tos pačios tautos ar valstybės pilietį, kiekvieną tos pačios religijos narį. Gyvenimo draugais vienas kitą vadina vyras ir žmona. Klasės draugais vienas kitą vadina moksleiviai, esą toje pačioje mokykloje ir toje pačioje klasėje. Kareiviai vienas kitą vadina ginklo draugais. Draugystė taip pat galėtų ir turėtų būti tarp Dievo ir žmogaus. Kad visos čia paminėtos draugystės labai viena nuo kitos skiriasi, kiekvienam aišku. Įdomiau bus, giliau į jas pažvelgus, pamatyti, kas jose visose yra bendra, kuo jos visos yra panašios.

     Jau minėjome, kad draugystėmis galime vadinti žmonių susibūrimus to paties tikslo siekti. Kai kas dar prideda, kad tie susibūrimai turi būti laisvi. Bet kartais ir prievarta suburtus žmones vadiname draugais, pvz., ir kaliniai vienas kitą vadina “likimo draugu". Panaši draugystė yra ir tarp kareivių, ne laisvu noru kariuomenėn stojusių, bet pašauktų. Beveik tą pat galima pasakyti ir apie klasės draugus, kurie mokytojų sprendimu yra jungiami į atskiras klases. Tokie asmenys susiburia nelaisvi, tačiau paskui susigyvena, vienas kitą pamilsta ir susidraugauja. Tad svarbiausia draugystės žymė yra meilė. Be meilės negali būti draugystės. Vienokia ar kitokia meilė turi būti kiekvienoj draugystėj. Kartais ta meilė gali būti labai tyra ir kilni, kartais grubi ir savanaudiška, bet ji yra būtina. Tai ryšys, kurs jungia draugus. Apie meilės ir draugystės santykius daugiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar dar porą žodžių tarsime apie mūsų kalbos žodžius, vartojamus išreikšti draugystei. Jau matėme, kad yra įvairių ir skirtingų draugysčių. Joms išreikšti įvairiose kalbose yra vartojami ir skirtingi žodžiai. Lietuvių kalboje mes užtinkame šiuos žodžius: draugas, bičiulis, kolega, prietelis, sėbras. Kalbininkai sako, kad prietelis ir sėbras mūsų kalboje yra nevartotini žodžiai, todėl apie juos nė nekalbėsime. Kolega yra lotyniškas žodis, bet kalbininkai jį leidžia ir mūsų kalboje vartoti. Draugo kilmė taip pat ne labai lietuviška, bet jo vartojimas mūsų kalboje yra labiausiai paplitęs. Lietuviškiausias yra bičiulis. Šių trijų žodžių reikšmė yra skirtinga.

Ne tik pavasario žiedai, bet ir žiemos šerkšnas apdengia medžius baltu rūbu.

 

     Draugas yra bendriausias žodis, vartojamas išreikšti bet kuriai minėtų draugysčių rūšiai. Kolega neišreiškia intymesnės draugystės, paprastai taip yra vadinami tik tos pačios profesijos asmenys. Bičiulis gal geriausiai atitinka lotyniško žodžio amicus prasmę. Šis žodis išreiškia intymią draugystę. Įdomi yra šio žodžio kilmė, bet apie tai čia nerašysime. Kas norėtų apie tai daugiau sužinoti, gali pasiskaityti antrame "Lietuvių Enciklopedijos" tome.

     Kadangi žodžiai draugas ir draugystė mums yra labiausiai įprasti, juos kituose straipsniuose ir tevarto-sime, nors rašysime tik apie intymesnę draugystę, kuriai geriau tiktų bičiulystės vardas. Iš visų čia minėtų draugystės rūšių rašysime tik apie tas draugystes, kurios yra paremtos didesne ar mažesne meile. Rašysime apie geras draugystes, bet nepamiršime pakalbėti ir apie blogąsias. Draugo įtaka kiekvieno žmogaus gyvenimui yra labai didelė, todėl manome, kad apie tai trupučiuką parašyti nebus bereikalingas darbas.

J. Vaišnys, S. J.