Aš tau ranką paduodu, lietuvi,
Aš tau atveriu širdį kaip broliui,—
O be meilės mes būtume žuvę
Svetimoj nuo tėvynės nutolę.
Faustas Kirša.
Tikrai jau pats laikas, jau net kiek ir pavėluota kiekvienam mūsiškių savam šilui ošti pradėti, vienas kitam rankas padavus. Kiekvienas suprantam, kad mums yra būtina, brolis broliui širdį atvėrus, meilę vienas kitam darbais išsakyti. O vienok mūsų tarpe savam šilui ošiančių lietuviškų pušų taip reta. Ir meile liepsnojančių širdžių mūsuose taip negausu. Ir tai didiža dalimi vien dėl to nutinka, kad mes savęs nepažįstam — mes, erelių sveikata pertekę, žąsinais girgėti nesiliaunam.
Ponai tarp mužiku ir pastumdėliai tarp ponu
Ne drebučių pavidalo protoplazmos gabalu, bet valia bei pasiryžimu geran apvaldytų raumenų — smegenų junginiu kiekvienas privalom tapti. "Paduok, jaunyste, man sparnus — per negyvuosius skrisiu skliautus vilionių rojun į sritis, kur pasiryžimas daro stebuklus." Taip mes privalome nuolat kartoti. Tegul šie Adomo Mickevičiaus prisišaukti sparnai perkelia šiandien kiekvieną mūsų į tokią būklę, kad mes kiekvienas tikėti pradėtume, jog mums, kaip ir kiekvienam sveikam žmogui, niekad jėgų nestokoja — mums tik kartais valios pristinga. Čia ir slypi ne vieno mūsiškių nelaimės šaknys. Štai kodėl mes ne vešlia pušimi savai aplinkai ošiam, bet nuskurusio karklo vien pavėjui lingavimu pasitenkinam. Mat, mes sveikų akių savininkai tariamės siauraregiais esą. Taip įsikalbėję, mes dvasia susergame. Tada mes pakalniui pasileidžiame, vieton vis aukštesnių viršūnių siekę. Siauraregių akių mastu matuodami, mes pradedame ne savas jėgas prie didžių siekių derinti, bet mėginame savus siekius prie ydingų akių pritaikyti. Tada mes siauraregių akių plote gyvenimą kuriame ir, žinoma, susipančiojome. Tada mes savo parapijos ribų peržengti neišdrįstame. Taip nusiteikę, mes liekame ponais tarp mužikų ir pastumdėliais tarp ponų. Tada mes pasitenkiname vien popiergalių rinkėjo darbu bei indų plovėjo uždarbiu ar bingo partijon atsilankymu. Čia dar pridėk šventyklos popiergaliais papuošimą, novenos, sakramentalijas sakramentų vieton pastačius, užsakymą, ir jau tuo beveik visus nulietuvėjusios ir nukrikščionėjusios ne savam šilui ošiančios lietuviškos pušies veiklos plotus būsi aprėpęs.
Akli gimę kačiukai ir tie pražiūri, o mūsų ne vienas ir mirštame neapsišvietę
Kodėl tūlas lietuvis pasitenkina prastuolius dvasioje kiek prašokęs, o intelektualų taip ir nesiveja? Kodėl jis, savu savaitės prakaitu butelį skaidriosios nuplovęs, vien televizijoj karvabernių vienas kitam plaukų rovimo vaizdais pasitenknia? Kodėl jis už savo parapijos ribų toliau nesižvalgo, žinodamas, kad už to jo siauro kiauto gyvenimas verda? Taip, ten ne vien padugnių, bet ir kultūringas bei tikrai religingas gyvenimas konkuliuoja. Ten žmonės sugeba savarankiškai spręsti ir giliau į dalykų esmę įžvelgti. Gaila, kad ten dar tik vos vienas kitas lietuviškų ryžtuolių pasimaišo. Tai kodėl mes visi vis dar savų siauraregiškų akių ploto reikiamai nepraplečiam? Kačiukai, akli gimę, ir tie septintą dieną pražiūri, o mūsų neretas ir pasensta, reikiamai kultūringų vertybių bei tikrai religingų nusiteikimų svarbos nesuprasdamas. Mes vis dar savo stuburkaulio neįsigyjam, mes vis dar svetimam šilui ošiam, vis dar, butelio dugnan akis įbedę, sustyrom, vis dar po bingo stalu susmunkant. žodžiu, mes vis dar savo atminimą vandenyje šakėmis rašom.
Kas bemoksliui neįkandama, tas prasilavinusiam lengvai įveikiama
Juk nė vienas savęs siauraregiu nenorime laikyti, tai kodėl į intelektualines aukštumas reikiamai nesiveržiam? Į jas nė vienam kelias nėra užkirstas. O kiek mūsiškių verčiau pasirenka smuklės tvaike mirkti, negu saule su ereliais džiaugtis, arba parko gėlės žiedu su vaiku gėrėtis, ar pagaliau dvasios bei kūno ligonių lankymu ir gydymu save ir savo aplinką krikščioninti! Štai čia ir prieiname raktą į pasisekimą: vidinės kibirkšties dažnas savyje neįskeliam, nors kiekvienas tai atlikti galime, iš pažiūros žaliūkai atrodydami. Tamsuoliais, kaip ir visi, mes gimstame. Tik tuo su visais šviesuoliais kai kurie mūsų ir liekame lygūs. Tūlas lietuvis jų net visą savo gyvenimą nepasiveja, nes pastangų šviesėjimui nededa. O intelektualais tik savo pastangomis pasidarome. Pasiryžimas, anot Mickevičiaus, stebuklus daro. Bet to stebuklo kaip tik ne vienas mūsų stokoja. Juk ir geriausias technikas bei mechanikas be tinkamo pasiruošimo ir mokslo niekad neatliks darbų, kuriuos lengvai įveikia inžinieriai.
Ach, jau gana mums kviečius į svetimus aruodus pilstyti. Mes sau žmonėmis turime tapti. Mums kito kelio nėra, taurus lietuvi, lietuviškos kultūros šilo pušie. Mes tarptautiniu mokslu savas viršūnes papuošę bei lietuviškos kultūros žiedais jas padabinę, imkime savam šilui ošti, savam ir svetimam praeiviui pasigėrėjimą suteikdami!
Dr. Jonas Adomavičius