1956 M. VASARIO (FEBRUARY) MĖN. VOL. VII, NO. 2
Tėvynės klausimas mums dabar yra labai aktualus. Jos esame netekę, bet nenustojame vilties, kad vis dėlto anksčiau ar vėliau ją atgausime, jon grįšime, ja džiaugsimės. Suprantame, kad jos laisvė ne tik nuo mūsų noro ir pastangų priklauso, bet vis tiek būtų nusikaltimas, jei mes ja visai nesirūpintume, o tik rankas sudėję lauktume, ką kiti nuspręs. Nekurstoma tėvynės meilės ugnis gali labai greitai ir suaugusiųjų širdyse išblėsti, o ką bekalbėti apie jaunimą, kurs jos jau gerai neatsimena, o gal ir visai nematęs! Tad reikia tą ugnį ypač jaunimo širdyse kurstyti, reikia apie mūsų tėvynę kalbėti, bet reikia ir veikti, savo darbu ir auka prisidėti, kad jos dangų aptraukę juodi debesys pradėtų vis labiau ir labiau retėti.
Negalima tvirtinti, kad nėra tokių, kurie tėvynės meilę tinkamai suprastų ir jos gerovei dirbtų konkretų naudingą darbą. Tokių tikrai yra. Tačiau gal žymiai didesnė mūsų tautiečių dalis nesugeba pasirinkti vidurio kelio, o nueina į kraštutinumus. Vieni, gal būt, daugiau ar mažiau yra susirgę šovinizmo liga. Tėvynės vardą savo viešose ir privačiose kalbose jie linksniuote linksniuoja. Vartoja daug superlatyvų ir patoso, švaistosi tuščiais žodžiais ir bereikšmiais posakiais, niekina ne tik kitas tautas, bet ir tuos lietuvius, kurie nesielgia panašiai kaip jie. Tėvynės garbei (o gal negarbei) jie begales žodžių ir kalbų prisako, bet kaip su darbais? Apie juos verčiau nekalbėkim, užtenka tik prisiminti, kad ne vieno tokio “patrijoto” vaikai lietuviškai beveik nemoka. Kartais jie nei patys lietuviškose organizacijose nedalyvauja, nei vaikų į jas neleidžia, nes jos esančios nepakankamai lietuviškos. Jos “nelietuviškos” esančios dėl to, kad neniekina kitų tautų, bet stengiasi su jomis bendradarbiauti ir joms apie Lietuvą bei dabartinius jos vargus papasakoti. Toki “patrijotai” nujaučia, kad jie yra silpni, kad jų stiprybė tik tuščiose kalbose ir išpūstuose posakiuose, todėl jie bijosi su kitais susitikti, jie užsidaro lyg sraigė savo kiautelyje ir ten tūno. Bet kiekvienam turėtų būti aišku, kad tokiu bailiu bėgimu iš kovos lauko nebūsi tėvynei naudingas.
Kiti, eidami visiškai priešingu kraštutinumu, mėgina save ir kitus Įtikinti, kad rūpintis savo tėvyne visai nekrikščioniška, nes Dievo įsakymas liepiąs mylėti visus žmones ir visas tautas. Tėvynės meilę jie laiko stabų garbinimo kultu. Kas stengiasi vis labiau ir labiau mylėti tėvynę, tas ją pastato vietoj Dievo. Taip galvoją žmonės nesugeba suderinti Dievo ir tėvynės meilės. Jie mano, kad tėvynės meilė prieštarauja religijai. Šiai meilei esą negalima rasti jokio pagrindo krikščionių religijoje, nes nei Dievas neįsakė tėvynės mylėti, nei Kristus apie jos meilę niekad nekalbėjo.
Tai yra labai klaidingas galvojimas. Kristus savo pavyzdžiu aiškiai įrodė tėvynės meilę, skelbdamas krikščionybę pirmoje eilėje savo tautai. Jis sielojosi jos nelaimėmis, Jis verkė, žiūrėdamas į Jeruzalę ir žinodamas, kad netrukus ji bus priešų sugriauta. Tėvynės meilė remiasi net dviem Dievo įsakymais. Ketvirtas Dievo įsakymas nesiriboja vien tėvų meile. Liepdamas gerbti savo gimdytojus, jis įsako gerbti ne tik tuos, iš kurių esame gavę gyvybę, kurie mus globojo ir augino, bet ir tą šalį, kurioje mes augome, kurios gėrybėmis naudojomės, kurios oru kvėpavome. Šis įsakymas liepia gerbti ne tik tėvus, bet ir visus vyresniuosius, kuriuos pati tauta sau vyresniaisiais išsirinko. Didžiausias Dievo įsakymas — meilės įsakymas liepia mylėti visus žmones ir visas tautas. Visi teologai sutinka, kad artimo meilėje yra laipsniai, kad mes turime labiau mylėti tuos, su kuriais esame tampriau vienokiais ar kitokiais ryšiais sujungti. Apie tai aiškiai kalba ir Šv. Tomas savo knygose (plg. “Summa Theologiae” Il-a Il-ae, q. XXVI). Mes turime labiau mylėti tėvus, brolius ir vaikus negu svetimus asmenis. Mes turime labiau mylėti savo tautiečius negu kitų tautų žmones. Turime taip pat labiau mylėti tuos, kurie priklauso mūsų tikėjimui, mūsų bendruomenei, mūsų organizacijai.
Kuo daugiau ir kuo stipresnių ryšių yra tarp žmonių, tuo daugiau yra ir motyvų jų tarpusavio meilei. Su kiekvienu pasaulyje esančiu žmogumi mane jungia žmogiškumo ryšys, su viso pasaulio žmonėmis, priklausančiais mano tikybai, mane dar jungia ir tikėjimo ryšys, su lietuviais mane jungia tautos ir valstybės ryšiai. Tautos ryšys, galima sakyti, yra supintas iš daugelio kitų ryšių: artimesnės ar tolimesnės kraujo giminystės, kalbos, kultūros, papročių. Žmonių susijungimas į valstybes išplaukia iš pačios prigimties reikalavimų. Kitos, grynai žmonių valia sukurtos organizacijos ar bendruomenės tik padedatobuliau siekti vieno ar kito tikslo, bet valstybė yra “conditio sine qua non”žmonių žemiškiems tikslams siekti. Be jos tų tikslų nepasieksi. Todėl ir valstybės ryšys, jungiąs žmones į vieną bendruomenę, yra tikrai svarbus ir stiprus, esminis ir būtinas.
Ir mūsų Bažnyčios Vadas, Pijus XII, neseniai Romoje susirinkusiems Italijos Mokytojų Sąjungos nariams kalbėjo: “Kad vaikučiams nepritrūktų krikščioniškojo mokslo maisto, drąsiai naudokitės savo teise juos mokyti, neužmiršdami, kad tai yra taip pat jūsų būtina pareiga Dievui ir Tėvynei. Jūs, mokytojai, stenkitės auklėti vaikus, pratindami juos lavintis žmogiškose dorybėse: atvirume, drąsoje, prisirišime prie pareigos, prie šeimos, prie Tėvynės. Čia reikia pastebėti, kad Tėvynės meilės jausmas šiandien, gal būt, daugelio yra užmirštas. Bet šis jausmas visuomet buvo ir turi būti svarbus veiksnys pilnutiniame vaiko auklėjime. Nereikia bijoti, kad visos žmonijos meilė, kurią jūs turite ugdyti savo auklėtiniuose, gali prieštarauti ypatingai savo Tėvynės meilei. Argi ypatinga savo šeimos meilė neleidžia mums mylėti kitų šeimų?” (“Osservatore Romano”, 1955 m., nr. 257).
Tad kiekvienam, tur būt, bus aišku, kad Bažnyčios mokslas Tėvynes meilės atžvilgiu yra labai aiškus ir visai neabejotinas. Todėl tie, kurie mano, kad mylėti savo Tėvynę labiau negu kitas tautas yra nekrikščioniška, labai klysta. Labai klysta ir tie, kurie mano, kad Tėvynės meilė nėra būtina, kad jie, nemylėdami Tėvynės, gali būti kilnūs žmonės ir geri krikščionys. Kiekvieno šventa pareiga savo Tėvynę mylėti, jai dirbti ir aukotis. Su ja mus riša daug tvirtų ryšių. Būtų nusikaltimas juos nutraukti.
J. Vaišnys, S. J.