Spausdinti

      Liturgija bando jungti tikinčiuosius ir viešąjį Dievo garbinimą istorinių įvykių prasmingumu. Kitais žodžiais, grįžti — kiek tai įmanoma — prie ankstyvosios Bažnyčios praktikų. Amžiams bėgant, dalykai vystosi, plečiasi, įgauna naujų formų; formos praturtėja naujomis detalėmis. Tai yra faktas, kurio negalima užginčyti, kuriuo reikia pasidžiaugti. Mat, jis liudija pažangą. Pažanga yra sveikintinas reiškinys visose gyvenimo srityse, ypač religijoje, nes tik religija jungia tuos du pasauliu, kurie yra žmogaus prigimties pagrindai: medžiaga ir dvasia.

      Dalykai auga ir plečiasi. Deja, kartais aplinkybių įtakoje augančiuose dalykuose pasirodo reiškinių, iškreipiančių dalyko prasmę arba įvykio tikslingumą. Labai tinkamas pavyzdys yra Didžiosios Savaitės liturgijos istorija. Nuo pat krikščionybės pradžios Bažnyčia šventė Atpirkimą — Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą — ypatingu dėmesiu ir susitelkimu. Šv. Augustinas liudija (Ep. 55, 14), kad "nukryžiuoto, palaidoto ii prisikėlusio" Kristaus kančia buvo minima specialiu tridieniu. Netrukus buvo pridėtas iškilmingas Eucharistijos įsteigimo minėjimas. Galiausiai, pradėta švęsti triumfalinis Kristaus žygis į Jeruzalę — Verbų sekmadienis. Tokiu būdu susidarė ištisa savaitė, kiuri dėl nuostabaus įvykių šventumo buvo vadinama Šventoji Savaitė arba Didžioji Savaitė.

      Ankstyvoje Bažnyčioje Didžiosios Savaitės apeigos buvo apvaikščiojamos istorinėmis įvykių dienomis ir valandomis. Todėl Eucharistijos įsteigimas buvo minimas Paskutinės Vakarienės Mišiomis ketvirtadienio vakarą. Penktadienio vidurdienį buvo minima Viešpaties Kristaus nukryžiavimas ir mirtis, šeštadienį prasidėdavo iškilminga vigilija, kuri baigdavosi prisikėlimo džiaugsmu Velykų rytą.

      Viduramžiais dėl įvairių priežasčių Didžiosios Savaitės apeigos buvo keliamos į ankstesnes valandas. Apie Viduramžių pabaigą jos visos buvo nukeltos į ankstų rytą. Nuo to laiko prasidėjo maišatis ir erzinantis nesutarimas tarp evangelijos aprašytų įvykių ir liturginių apeigų. Paskutinė Vakarienė pradėta minėti ketvirtadienio rytą. Velykų vigilijos iškilmingoji liturgija nustojo savo prasmės, kai ji iš šeštadienio vakaro buvo perkelta į šeštadienio rytą. Italijoje ir Ispanijoje iki paskutinių laikų žmonės jau linki Linksmų Velykų po Didžiojo šeštadienio rytinių apeigų.

      Naujuose Amžiuose Bažnyčiai teko taikytis prie laiko ir aplinkybių. Nuo senų laikų paskutinės Didžiosios Savaitės dienos buvo šventės ir nedarbo dienos. 17 amžiuje — keičiantis socialinei tvarkai — popiežius Urbonas VIII pareiškė, kad tos trys dienos tampa darbo dienomis. Tokiu būdu, panaikinus dalyvavimo pareigą ir palikus apeigas ankstyvose rytmečio valandose, Didžiosios Savaitės liturgija buvo apvaikščiojama kunigo ir keletos patarnautojų apytuštėse bažnyčiose.

      Toks apverktinas dalykų stovis kartote kartojo, kad Didžiosios Savaitės apeigos yra ne tik nuostabiai didingos, bet jos trykšta ypatinga jėga atnaujinti ir palaikyti krikščioniškąjį gyvenimą. Šių apeigų negali atstoti jokios kitos pamaldos, kurias užtinkame mūsų bažnyčiose šventojo tridienio metu.

      Liturgijos žinovai, parapijų kunigai, o ypač vyskupai, jau kuris laikas prašė Apaštališkojo Sosto, kad Didžiosios Savaitės apeigos būtų nukeltos į vakarą, nes šis laikas yra patogus ir priimtinas tikinčiųjų daugumai. Po kelių bandymų — kaip Velykų vigilijos atnaujinimas 1951 metais ir vakarinių Mišių įvedimas visame katalikiškame pasaulyje

Veit Stoss

Rankų išraiška iš “Marijos mirties”.

 

      1953 metais — po bandymų, davusių labai gerų rezultatų — popiežius Pijus XII patvirtino, ką buvo nutarę Šventosios Apeigų Kongregacijos Kardinolai. Naujoji reforma įsigalioja šių metų Verbų sekmadienį, ir jos turi laikytis visi Lotynų apeigų kunigai ir tikintieji.

Kas nutarta?

      Verbų sekmadienio procesija bus įprastu laiku. Tikintieji raginami kuo skaitlingiausiai joje dalyvauti, viešai pareiškiant Kristui Karaliui savo dėkingumą ir meilę. Į verbų laiminimą tikintieji gali atsinešti savo pačių pasirūpintų bet kokio medžio šakų arba priimti tai, kas bažnyčioje dalinama.

      Išpažintys turėtų būti klausomos visą Didžiąją Savaitę. Tikintieji prašomi neatidėti išpažinties Didžiajam šeštadieniui arba Velykų rytui, bet atlikti ją anksčiau, kad jie galėtų šventai dalyvauti visose Didžiosios Savaitės apeigose.

      Paskutinės Vakarienės Mišios Didįjį Ketvirtadienį bus aukojamos tarp 5 ir 8 vakaro valandos. Šv. Komunija bus dalinama per Mišias ir tuoj po Mišių. Tikintiesiems turėtų būti priminta Viešpaties Kristaus meilė žmonijai, kurios vedamas, Jis įsteigė ir mums paliko Eucharistijos Auką ir Sakramentą, amžinąją savo kančios ir mirties atmintį. Tikintieji turėtų priimti Šv. Komuniją ir noriai dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje po Paskutinės Vakarienės Mišių. Adoracija turėtų tęstis bent iki vidurnakčio.

      Didįjį Penktadienį iškilmingos apeigos prasideda 3 valandą po pietų. Dėl svarbių priežasčių jos galėtų būti ir vėliau, bet ne po 6 valandos. Apeigų metu bus iškilmingai giedama Kristaus kančia, viešai ir bendrai meldžiamasi už Bažnyčios ir visos žmonijos reikalus, iškilmingai bus pagarbintas Šventasis Kryžius, mūsų atpirkimo ženklas ir atmintis. Pagal naują potvarkį, kaip jau buvo daroma per šimtmečius, Didįjį Penktadienį tikintieji galės priimti Viešpaties Kūną, kuris šią šventą ir atmintiną dieną buvo paaukotas ant kryžiaus už visą pasaulį. Šv. Komunija bus dalinama tik apeigų metu.

      Tikintiesiems primintina, kad Didysis šeštadienis yra giliausio liūdesio diena, kurioje visa Bažnyčia budi prie Viešpaties kapo, mąstydama apie Jo kančią ir mirtį. Altoriai pasilieka nudengti. Pasninkas tęsiasi iki vidurnakčio. Bažnyčia susilaiko nuo Mišių Aukos iki to momento, kai baigiasi vigilija — šeštadienio vidurnaktį — ir prasideda prisikėlimo džiaugsmas Velykų sekmadienio aušroje. Didžiojo šeštadienio arba Velykų vigilijos mintis ir tikslas priminti tikintiesiems, kad gyvenimas ir malonė mums buvo duota Viešpaties Kristaus mirtimi. Didžiojo šeštadienio apeigos prasideda vakare ir tokiu laiku, kad Prisikėlimo Mišios galėtų būti aukojamos vidurnaktį iš šeštadienio į sekmadienį. Kitais žodžiais, Didžiojo šeštadienio apeigos sujungiamos su Prisikėlimo Mišio-mis, ir jokių apeigų šeštadienio rytą daugiau nebebus.

Kančia ir paguoda

 

      Didžiojo šeštadienio apeigose dominuoja du dalykai: Exultet — Džiaugsmo giesmė ir krikšto vandens šventinimas, sujungtas su krikšto įžadų atnaujinimu. Exultet — Džiaugsmo giesmėje — tikintiesiems linksmai skelbiama, kad laiminga Adomo kaltė, nes per ją pas mus atėjo nuostabusis Atpirkėjas Jėzus Kristus. Kai degama Velykų žvakė, kuri vaizduoja Viešpatį Kristų — pasaulio Šviesą, išsklaidžiusią nuodėmės tamsybes, ir tikinčiųjų rankose turėtų degti žvakės.

      Šventinant krikšto vandenį, reikėtų atsiminti, kad jame — per Krikšto sakramentą — mes su Viešpačiu Kristumi buvome palaidoti ir su Juo keliamės, žengdami į naują gyvenimą Velykose. Dėl to atnaujinami krikšto įžadai, ir kai mūsų rankose dega žvakės, mes pasižadame — gyvenimu ir elgesiu — būti Kristaus atpirkimo liudininkais. Po iškilmingų maldų į Triumfuojančią Bažnyčią danguje prasideda Prisikėlimo Mišios.

      idžiosios Savaitės reforma ypatingai pabrėžia vieną mintį: Bažnyčia prisitaiko prie mūsų laikų aplinkybių, kad visi tikintieji galėtų pasinaudoti šventomis Atpirkimo paslaptimis Jėzuje Kristuje, atsinaujindami malonės gyvenime išpažintimi, Komunija ir Mišių Auka, kruvinos Viešpaties Aukos išganyme ir atmintyje. Kadangi visos Didžiosios Savaitės apeigos nukeltos į vakarą, priimantieji Viešpaties Kūną turi susilaikyti nuo valgio ir alkoholinių gėrimų tris valandas iki Mišių pradžios, nuo kitų gėrimų — vieną valandą. Čia nekalbama apie vandenį, nes vanduo nebepertraukia eucharistinio pasninko.    

Bruno Markaitis, S. J.