Spausdinti

      Paprastai mes visiems linkime gero. Kartais pavydas ar keršto noras nudažo mūsų linkėjimus piktu savanaudiškumu ir blogo geidimu artimui. Bet, sakytume, tai yra išimtys. Nors jos pasitaiko palyginti dažnokai, tačiau nesudaro bendrinio mūsų nusistatymo kitų žmonių atžvilgiu. Išimtys lieka išimtimis, nes jos paliečia vieną ar kelis asmenis ir — tik labai retomis progomis — nusikreipia prieš visą bendruomenę.

      Paprastai mes žmonėms linkime gero. Šitas gero linkėjimas žmonėse glūdi daug giliau negu mums iš paviršiaus gali atrodyti. Kaip dažnai skubama — visa metus į šalį — padėti nelaimėje atsidūrusiam praeiviui ar pakeleiviui! Kiek tokiais atvejais parodoma širdies ir paslaugumo! Pasitaiko liūdnų atsitikimų, kur tariamasis kaltininkas bando pabėgti, sakykime, iš automobilio nelaimės vietos. Bet šituose atvejuose žmogus dažniausiai pasiduoda panikai. Tai nėra apgalvotas sprendimas, bet baimės padiktuota reakcija. Kartais mums patiems pasitaiko sunkiai susirgti svetimoje aplinkoje, toli nuo savų namų. Mus nustebina ir sujaudina svetimų mums žmonių visai nelaukta pagalba ir rūpestis. Gero linkėjimas žmonėse yra įleidęs gilias šaknis.

      Šios šaknys augina draugiškumo medį. Mes ne tik gero kitiems linkime, bet bandome būti jiems draugiški. Ir čia mes kalbame apie bendrus reiškinius, nesigilindami į išimtis, nesvarbu kaip dažnos jos būtų. Šis draugiškumas, mums atrodo, yra įprastinė žmonių nuotaika, nors gali pasitaikyti ir pasitaiko momentų, kada ta nuotaika esmingai pasikeičia, tapdama pykčio, nekantrumo, perdėto jautrumo ar išdidumo išraiška.

      Kadangi mes paprastai žmonėms gero linkime, tai mūsų nusistatymas jų atžvilgiu yra draugiškas. Bet yra vienas veiksnys, kuris nužudo ir gero linkėjimą ir draugiškumą, būtent, nuomonių skirtumas. Rodos, kas gi čia nepaprasto — turėti savo nuomonę. Kiekvienas turi savo nuomonę, gal iš kito pasiskolintą ar kito padovanotą, primestą, įsiūlytą. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę.

      Kalbose, knygose, laikraščiuose dažnai girdime ir skaitome raginimus į toleranciją. Mus moko gerbti kito žmogaus nuomonę, nes tai yra jo privati nuosavybė. Bet žiūrėk, kažkas pareiškė nuomonę, priešingą mūsų nuomonei, ir tučtuojau dalykai bei situacijos esmingai pasikeičia. Užtenka pasiskaityti laikraštines polemikas, ypač kai išsisemia argumentai, ir matai, ir girdi žodžius, sakinius, kurie yra liūdni apgailėtinų nusistatymų liudininkai. Daromos konkrečios ir specifinės išvados, nepatiekus nė vieno argumento, o tik bendrinių tvirtinimų eilę. Kas gi įvyko?

      Kas įvyko? Susidūrė dvi priešingos nuomonės. Susirėmė du žmonės, ir prasidėjo nesutarimas. Kadangi mūsuose tai labai dažnas reiškinys, kokios galėtų būti priežastys?

      Svarbiausioji priežastis mums atrodo būsianti: nuomonės sumaišymas su žmogumi. Kada susiduria dvi priešingos nuomonės, mes nusikreipiame ne prieš nuomonę, bet prieš


 

Kai mes klaupiamės prie klausyklos, atrodo, kad taip esame silpni, taip maža galime padaryti, kad tokia menka mūsų atgaila, tokios menkos pastangos. Bet reikia atsiminti Kristaus žodžius, pasakytus visiems, kai Magdalena klūpėjo prie Jo kojų: “Ji padarė tai, ką galėjo.”


 

žmogų. Šis nusikreipimas, kalbant apie asmens psichologiją, dažnai išreiškia paslėptą pyktį turinčiam priešingą nuomonę. Tai yra psichologinė apraiška. Kartais kunigas išpažintyje rodosi pyktelėjęs ir neįprastai griežtas, lyg penitentas būtų ne Dievą, bet jį patį įžeidęs. Kartais teisėjas, teisdamas nusikaltėlį, sudaro pagrįstą įspūdį, lyg nusikaltėlis būtų ne įstatymui, bet pačiam teisėjui nusikaltęs. Ir mes patys ne retai pykstame ant kitų, dėl jų įsitikinimų ir elgesio, lyg jie būtų nusidėję ne Dievui, bet mums.

      Nuomonės sumaišymas su žmogumi perkelia diskusiją į grynai asmeninę plotmę. Dabar jau nebe nuomonės tyrinėjamos, bet nuomonių savininkai. Dabar jau nebeklausiama, ko tavo nuomonė verta, bet ko tu pats vertas. Klasinį pavyzdį mes randame šv. Jono evangelijoje. Fariziejai apklausinėja Kristaus pagydytą akląjį. Aklasis atsako į jų priekaištus labai vykusiai. Kai fariziejų argumentai išsibaigia, ir jie nežino ką sakyti, nusikreipiama prieš asmenį šiais žodžiais: "Tu esi visas nuodėmėse gimęs ir drįsti mus mokyti!" Ir išmetė jį laukan. (Jon. 9, 34).

      Kad mes nusikreipiame į žmogų, o ne į jo nuomonę, parodo ir tas eilinis faktas, kad diskusijos paprastai vyksta aukštoje įtampoje, kur balsai pasiekia neįprasto stiprumo, kur vartojama nekritiški žodžiai ir išsireiškimai. Jei vokalinė diskusija tampa laikraštine polemika, mes pastebime greitą tono pakitimą, staigų persiorientavimą iš nuomonės į asmenį.

      O visa tai vainikuojama milžiniško masto išvada, kad priešingos nuomonės savininkas yra niekam vertas žmogus, ir vien tik dėl to, kad jis turi priešingą nuomonę.

      Nuomonių priešingumai yra neišvengiami. Bet įdomus dalykas, kada susiduria dvi priešingos nuomonės, ir oras pilnas pykčio kibirkščių, labai dažnai tenka pasakyti, kad arba abu asmenys arba bent vienas daug žinių apie diskutuojamąjį dalyką neturi. Vienos šalies patarlė įspėja: "Kuo daugiau šaukia, tuo mažiau žino." Mums atrodo teisinga pridėti, kad kuo daugiau tvirtinama, tuo mažiau įrodoma. Ir ne retai tvirtinama, nieko neįrodžius.

      Niekas nenori pasirodyti nežinančiu, bet retas žmogus sugeba žinių trūkumą paslėpti po tylos apsiaustu. Nuostabu, kaip mes dažnai užsispiriame savoje nuomonėje, ne tik abejodami, bet kartais matydami, kad mūsų nuomonė yra klaidinga ir priešinga faktams bei įrodymams. Vis dėlto mes tvirtiname nepagrįstus, kartais fantastinius pareiškimus ir užsikemšame ausis net matematinei tiesai. Ir šitokiame nusistatyme, kuris yra ne tik nerimtas, bet dažnai mūsų visiškai nevertas, vyrauja pagarbos trūkumas priešingos nuomonės savininkui. Girdi, kaipgi jis galėtų žinoti daugiau už mane? Ir šitokiame nusistatyme mūsų dėmesys krypsta ne į nuomonę, bet į žmogų. Dėl nuomonės mes visą žmogų pasmerkiame.

      Gyvenime yra daug sričių, kur nuomonių skirtumas yra kasdienybė, kur iš daugelio nuomonių iškyla neklaidingos išvados ir išmintingos pastabos. Bet toks kūrybinis nuomonių bendradarbiavimas tik ten įmanomas, kur dėmesys pakreipiamas į nuomonę, bet ne į žmogų, kur faktas pastatomas prieš faktą ir tvirtinimas remiamas įrodymu.

      Įtakingiausioji priešprieša nedraugiškumui, kylančiam iš nuomonių skirtumo, būtų draugiškumo pabrėžimas. Jei mūsų bendrinis nusistatymas žmogui yra esmingai draugiškas, kodėl jis turėtų pasikeisti dėl nuomonių skirtumo? Kas akyliau stebi gyvenimą, turi pripažinti, kad žmonių keliai dažnai išsiskiria ne tiek dėl nuomonių skirtumo, kiek dėl formų, kurios išreiškia ir apipavidalina mūsų nuomones. Yra žmonių, kurie nesiskaito su žodžiais. Yra žmonių, kurie per greit užkaista ir užsimiršta. Yra žmonių, kurie sąmoningai nekreipia dėmesio į išraiškos formą. Tai yra liūdni ribotumai, kartais geros valios trūkumas. Bet ribotumai ir savanaudiškumas gali sumažėti, sušvelnėti, jei daugiau dėmesio kreipiama į išraiškos formą ypač tada, kada nuomonių skirtumai yra dideli ir pagrįsti.

      Jei mūsų nusistatymas žmonėms yra esmingai draugiškas, tai kodėl nepastudijuoti savęs, išraiškos formų, žodyno? Štai priemonės, kuriomis nuomonė išreiškiama. Juk labai gaila, kai draugiškas nusistatymas žūva dėl formos, kartais dėl vieno nevykusio žodžio. Graži forma nuomonės pareiškime yra draugiškumo garantija ir pagarbos ženklas kitos nuomonės savininkui. Nuomonės skyrėsi vakar, skirsis rytoj. Ateitis nestokos progų nuomonėms pareikšti. Reikėtų dažniau atsiminti, kad mes draugaujame ne su nuomone, bet su žmogumi.

Bruno Markaitis, S. J.