Šių dienų žmonės turi susikūrę keistus ir juokingus Dievo įvaizdžius. Jei visus juos būtų galima nufotografuoti ir iškabinti paeiliui ant sienos, tikrai žmogus negalėtų tvirtinti, kad tie paveikslai yra vienos ir tos pačios didžios Asmenybės. Vieniems Jis yra nepermaldaujamas rūstus teisėjas, kuris reikalauja sugrąžinimo paskutinio skatiko; kitiems — gerasis Dėdė Samas, kuris lengvai duoda savo "okay" visais doros klausimais. Aišku, koki jų įvaizdžiai, toki gali būti ir jų santykiai su Dievu.
Be šių įvaizdžių dar yra viena Dievo sąvoka, kuri Jį laiko tėvu. Tai gražus Dievo paveikslas. Jis yra gražiausis iš visų Dievo paveikslų, kokį žmogus gali susikurti. Kas Dievą garbina kaip tėvą, aišku, išpažįsta taip pat ir Jo griežtumą. Bet Jo griežtumas nėra šaltas teisėjo griežtumas ir Jo tėviškas gerumas nėra taip pat gerojo Dėdės Samo silpnybė. Jo griežtumas yra nuoširdus ir Jo gerumas tvirtas. Todėl siela, kuri išpažįsta Dievą kaip tėvą, turi pagarbą, bet ne baimę — turi pasitikėjimą, bet ne perdėtą pasipūtimą: “Aš nieko nebijau!" Tėvo griežtumas neįskaudina vaiko ir jo gerumos neveda prie nedorybių. Todėl geras vaikas varžosi tėvo artumo ir, iš kitos pusės, jis nesijaučia niekur tiek laisvas, kiek tėvo akivaizdoje. Gero elgesio tonas tarp tėvo ir vaiko yra meilė, viena tikros ir nuoširdžios draugystės meilė. Šiam meilės jausmui užleidžia kelią visi kiti nemalonūs jausmai, kitaip sakant, jie yra apimami meilės. Todėl, nežiūrint pagarbos ir baimės, pasilieka visados tarp tėvo ir vaiko nuoširdūs santykiai.
Pagaliau, kur glūdi tėvo sąvokos esmė? Ar iš tikrųjų. Dievas yra mūsų tikras tėvas? Ar tiktai "bėdos" tėvas, globėjas, įteisintas tėvas?
Afrikoje gyvena kai kurios tautelės, kurios yra beveik visai pamiršusios Dievą. Jos garbina Jį tiktai kelis kartus metuose per tautines šventes. Jei jos patenka į nelaimę, jos kreipiasi ne į Dievą, bet į savo mirusius tėvus ir protėvius bei kitas dvasias. Paklaustos, ar jos tiki Dievą, kuris yra daug didesnis už jų protėvius, jos atsako: "Taip, mes tikime Jį! Bet Jis turi nedaug laiko dėl mūsų. Be to, Jis gyvena perdaug toli nuo mūsų ir mažai supranta mūsų reikalus." Toks tėvas tikrai yra apgailėtinas "bėdos" tėvas.
Pietinės Amerikos ašigalyje gyvena ugnies žemės gyventojai ir užsiima žvejyba. Jei ugniažemietis išleidžia savo vaikus į jūrą pažvejoti, jis lydi juos savo akimis nuo jūros pakraščio tol, kol jie yra matomi, tada meldžiasi prie Dievo: "Tėve, saugok mano vaikus nuo pikto ir duok jiems gerą vilksnį!" Kuomet žvejai sugrįžta iš jūros ir iškrauna žuvis po tėvo kojų, jis vėl meldžiasi prie Dievo: "Tėve, ačiū Tau! Tu grąžinai mano vaikus ir apdovanojai juos gražiu grobiu."
Panašiai ugniažemiečiai meldžiasi kiekviena proga. Jie yra įsitikinę, kad Dievas jų niekada neišleidžia iš savo akių. Jis duoda jiems valgį ir gėrimą, sveikatą ir džiaugsmą. Jis yra jų geriausias globėjas. Jis myli juos, ir jie myli Jį. Jei jie miršta. Jis paima juos pas save. Tokia tėvo sąvoka yra labai graži ir sutinka visai su mūsų tikėjimo Dievo Apvaizdos sąvoka. Bet ar jau tuo išsisėmė tėvo sąvoka? Reikia manyti — ne! Nes tokia Dievo sąvoka būtų lygi visiems žmonėms: tiek pagonims, tiek krikščionims, tiek nusidėjėliams, tiek šventiesiems. Aišku, Dievo Apvaizda apima visus žmones lygiai, bet Jo tėvystė negali būti ta pati visiems žmonėms.
Apaštalai vienbalsiai nurodo tą skirtumą. Šv. Povilas rašo: "Jūs juk gavote ne vergystės dvasią, kad jums vėl reiktų bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve!" (Rom. 8, 15).
Čia matome, kad įsūnystės dvasia, kurią krikščionys gavo, yra kažkas nauja. Toliau jis tame pačiame laiške rašo: "Visi, kurie tik yra Dievo Dvasios vedami, yra Dievo vaikai... Pati Dvasia duoda liudijimą mūsų dvasiai, kad mes esame Dievo vaikai" (Rom.VIII, 14, 16). Panašiai išsireiškia šv. Jonas savo Evangelijos pradžioje: "Kas jį priėmė (vadinasi Kristų), tiems jis (Kristus) davė galią būti Dievo vaikais, būtent tiems, kurie tiki jo vardą" (Jon. 1, 12). Pasvarstytai žodžiai! Šv. Jonas nesako: "Visi, kurie tiki Kristų, yra Dievo vaikai", bet pabrėžia: "jis davė jiems galią būti Dievo vaikais." Vadinasi, jie dar nėra Dievo vaikai, bet gali būti. Tai rodo, kad čia reikia ko nors daugiau prie Kristaus tikėjimo, būtent, Dievo malonės srovės, kuri turi tekėti tikinčiojo sieloje.
Pirmas tėvystės laipsnis yra įteisinto tėvo (adaptor). Todėl klausimas, ar Dievas yra adaptyvinis tėvas ir mes Jo įsūnyti vaikai? Kokias teises gauna įsūnyti vaikai?
Kaip žinome, įsūnytas vaikas gauna įteisinto tėvo pavardę, paveldėjimo teisę, šeimos nario teises ir auklėjimą. Aišku, malonės vaikai gauna taip pat iš Dievo Jo vardą, gauna teisę vadintis Dievo vaikais ir dangaus paveldėtojais. Nežiūrint to, jie gauna dar daugiau, ko įsūnyti vaikai negali gauti iš savo įteisinto tėvo, būtent, tėvo asmeninės prigimties. Kaip jau bemylėtų savo įsūnį įteisintas tėvas, jis negali savo įsūniui suteikti nė mažiausios dalelės savo asmeninės prigimties. Todėl, ar iš tikrųjų esame Dievo vaikai iš Dievo prigimties, ar tiktai pagal įsūnijimą?
Šv. Jonas į tai mums aiškiai atsako: "Žiūrėkite, kokią meilę Tėvas mums suteikė, kad mes vadinamės Dievo vaikais ir esame" (1 Jon. III, 1). Toliau jis sako: “Mes esame gimę ne iš kraujo ar kūno, ar vyro valios, bet iš Dievo" (Jon. I, 13). Šv. Petras tvirtina: "Per jį (Kristų) Dievas dovanojo mums didžiausius ir brangiausius pažadus, kad jūs jais pasidarytumėte dieviškos prigimties dalyviai, vengdami esančio pasaulyje geidulio pagedimo" (2 Pet. I, 4). Iš to, kas pasakyta, aišku, kad mes esame tikri Dievo vaikai pagal dieviškąją Jo prigimtį. Kada mes tokiais tampame? Per šv. krikštą ir kitus sakramentus.
Dievo vaikų normalūs santykiai su Tėvu
Paaiškėjus, kad Dievas yra mūsų tikras tėvas, kuris dalinasi su mumis savo prigimtimi, pažiūrėkime, kokie turėtų būti tada mūsų normalūs santykiai su Dievu. Geresniam supratimui paimkime šiuos pavyzdžius:
Kalinys.Jis atlieka viską iš prievartos, su vidujine kančia, be džiaugsmo ir vilties. Jis nekenčia nei savo darbo nei savo prižiūrėtojo. Jei jis nebijotų paaštrinti savo bausmės, jis griebtų jam už gerklės ir pasmaugtų. Nė mažiausia kibirkštėlė šviesos nešviečia jo gyvenimo tamsumoje. Sunki kaip akmuo slegia jį pareiga. Lengviausias darbas yra jam dviguba našta, nes jis neša ją iš prievartos. Todėl sunkūs yra jo žingsniai, šalta širdis ir tamsūs žvilgsniai.
Samdinys arba darbininkas.Jis dirba ne tik dėl atlyginimo, bet taip pat ir iš pamėgimo. Jis dirba rimtai ir rūpestingai. Šalia pareigos ir džiaugsmo jis dar mato savo darbo vaisius. Jis mato savo žmonos ir vaikų džiaugsmą. Džiugios vaikų akys, dėkingas žmonos šypsnis ir rami jo sąžinė yra tie šviesūs žiburiai, kurių spinduliai nušviečia jam taką į darbovietę, išvaiko fabriko rūkus, pašalina mašinų dulkes ir sugeria kaminų suodžius. Darbas yra visai nelengvas, bet jis yra našus. Ir jei jis prisimena savo bedarbius draugus, jo darbas neatrodo jam daugiau pareiga, bet kažkokia šventa privilegija arba teisė.
Sūnus arba tėvonis.Jis dirba dėl savo namų garbės. Jis dirba su džiaugsmu ir pasididžiavimu, nors algos nemato už savo atliktas pareigas. Jis mato tiktai savo tėvo reikalus ir garbę. Jis stengiasi ne tik savo darbą sąžiningai ir gerai atlikti, bet taip pat ir paslėpti kiekvieną savo nuovargį prieš savo tėvą.
Išvada.
Trys žmonės atlieka tas pačias pareigas, ir kiekvienas kitaip jas jaučia: kalinys — kaip naštą; darbininkas — kaip teisę; sūnus — kaip garbę. Kalinys dirba iš baimės, darbininkas — su viltimi, sūnus — iš meilės. Kalinys dirba sulinkęs, darbininkas — rimtai, sūnus — linksmai. Kalinys neša dvigubai, darbininkas — kaip yra, sūnus — tik pusę. Kalinys turi dirbti, darbininkas — gali, sūnus — nori. Kalinys yra vergas, darbininkas — tarnas, sūnus — savanoris. Kas vieną vergu daro, kitą — tarnu, trečią — savanoriu.
Todėl, mielas Skaitytojau, pažiūrėk, kas yra Tau Dievas ir kas Tu esi Dievui. Dievo Sūnus, baigęs savo dangiškojo Tėvo darbus, galėjo prieš mirtį pasakyti: "Aš pašlovinau Tave žemėje, baigdamas darbą, kurį Tu man davei daryti. Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save" (Jon. 17, 4). O tu ar galėsi tai pasakyti?
Kunvalis