Spausdinti

     Čia dedame du kunigo Jono laiškus savo seseriai, kurią su maža dukrele pametė negailestingas vyras. Manome, kad panašioje padėtyje yra ir daugiau moterų. Šie nuoširdūs kunigo brolio žodžiai gal ir joms padės kantriau nešti savo sunkų kryžių ir nepalūžti po sunkia našta.    Redakcija

PIRMAS LAIŠKAS

Brangioji Sesute!

     Šiandien gavau iš Australijos laišką. Neatskiriu, kurios Tavo sesers ranka rašytas. Tarp įvairių naujienų radau jame keletą eilučių ir apie Tave. Kaip aš išsigandau jas perskaitęs! Dieve mano, galvoju, jei ne taip toli būčiau, viską metęs kuo skubiausiai dumčiau pas Tave! Pasikalbėtume, pasitartume, kaip anais laimingais gimnazijos laikais, ir tikrai rastumėm takelį iš balos išbristi. Bet dabar — tokia baisi toluma skiria mus! Reikia tenkintis laišku. Ir ką galiu Tau parašyti? Ką aš žinau, ką jaučia Tavo vyro paniekinta ir sutrypta širdis? To vyro, kuriam Tu iš grynos meilės buvai atidavusi savo gražiausių dienų žiedus! Bijau, kad Tu nemanytum: "Ką tu, kunige vienuoli, supranti apie šeimos tragedijas? Kaip tu gali atjausti nuskriaustą motinos širdį? Tavo pamokslai man nepadės..."

     Nebūčiau brolis, jei nerašyčiau. Manyk, ką nori. Ir gal keista, bet yra teisinga: kaip tik tokius vienuolynų mūruose užsirakinusius atsiskyrėlius žmonės gaudyte gaudo ir jiems išlieja savo sielos skausmus, atveria paslaptis, kurių nė vienam kitam jie nepasakytų. Vyrai ir moterys, su kuriais gal niekas kitas jau nė kalbėtis nebenori. Dar keisčiau, kad tas šeimos gyvenimo tariamai nepažįstąs vienuolis dažniausiai sugeba juos suprasti, paguosti, suraminti, sugeba atgaivinti viltis, įkvėpti drąsos bei ryžto gyventi, net didvyriškai gyventi, bei rasti sugriauto gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.

     Tikėk, Sesute, ką čia rašau, nėra mano lakios fantazijos svajonė. Tai gyvenimo tikrovė. Bet ką aš parašysiu Tau? Tau, kai nežinau net kokios mintys Tave kamuoja! Kai nežinau net, ar priimsi mano neprašytą laišką. O aš labai labai noriu Tau padėti! ...

     Gal bus geriausia tuojau prisipažinti, jog aš apsidžiaugiau, sužinojęs Tavo skaudžią nelaimę. Ne, ne Tavo nelaime džiaugiausi, o pasidžiaugiau, kad Tu ne iš tų moterų, kurios, vyro pamestos, tiek nusimena, kad stingte sustingsta savo skausme ir nič nieko nebedaro, nieku, nė savo vaikais, nebesirūpina. Jos tik smilksta, smilksta, iki užgęsta, kaip žibalo netekusi lemputė. Ačiū Dievui, Tu ne tokia! Džiaugiausi ir todėl, kad Tu nepriklausai nė prie tų moterų, kurios savo laimės netekusios, kerštu degdamos, šoka medžioti kitų vyrus, pasiverčia kitų laimės plėšikėmis. Neretai jos labai liūdnai baigia skurdų savo gyvenimą, jei Dievas neatsiunčia joms gero kunigo, nors prie pat amžinybės slenksčio išplėšti jas iš paskutinės nelaimės. Ne, Tu ne tokia, nes Tavo sesuo man rašo: "Onutė išvažiavo į X ir ten jau metai gyvena, audykloje užsidirbdama duoną ir labai gražiai auklėdama savo dukrelę". Ačiū Dievui, Tavo energija dar nesutriuškinta. Tu dar nori gyventi, dirbti, dukrą užauginti. Štai kuo reikia džiaugtis Tavo nelaimėje!

     Bet aš ir išsigandau! Ir bijau! Kaip Tu toliau laikysies? Man rūpi, kaip dabar laikaisi? Juk yra nelaimės prislėgtų moterų, kurios kovoja su gyvenimu, kaip liūtės už vaiko gyvybę, dirba už tris vyrus, išmoka skolas, aprūpina vaikus, nenuleidžia rankų, bet..., bet... Jų veidas šaltas, lyg marmuro statulos; jų lūpos niekada nebesišypso — nė savo vaikams. O jei kartais nusijuokia, tai juokas jų skamba, kaip suskilęs varpas. Akys jų žvilga ledo žvilgesiu. Jose nebespindi meilė, nebešviečia džiaugsmas, nebeblykčioja vilties žiburėliai ir širdys kupinos pragariško kartumo. Sukandusios dantis jos neša savo nelaimę ir tik naktimis, po sunkaus darbo nuovargio negalėdamos užmigti, karštomis ašaromis laisto savo guolį ir košia pro dantis: "Dieve, už ką Tu mane baudi!? Už ką baudi mano vaikus? Kuo Tau prasikaltau?... O gal Tavęs nė nėra? Argi galėtų geras Dievas ramiai žiūrėti į tokią skriaudą ir širdgėlą?" Mylimoji Sese, kas man pasakys, kad Tu nesi šitokių kentėtojų eilėse? Aš bijau, labai bijau, kad Tu nebūtum suledėjusi savo skausme, kad Tavo energija nebūtų nusiminimui paslėpti uždangalas, kad Tavo darbas nebūtų lygus iškeltam kumščiui prieš Tą, Kurs ir už Tave mirė prie kryžiaus.

     Nesakyk, Sesute, kad paskutinis sakinys atsiduoda pamokslu. Ne, jį rašo tikrai Tave mylinčio. Tau laimės, didesnės laimės Tau negu sau trokštanti brolio širdis, kuri gerai žino, jog ir aštriausias širdies skausmas gali būti palaimos kvieslys; jog ir sunkiausias vargas gali būti tiesus kelias į ramybę, į pačią Dievo širdį, jei tik žmogus sutinka juo eiti; kad kiekvienas mūsų gyvenimo, kaip ir Kristaus, kryžius turi gilią savo prasmę ir neapsakomą vertę. Kas man pasakys, ar Tu tai supranti? O, jei Tu tą paslaptį atskleistum, tuojau taptum laiminga!

     O gal visai be reikalo visa tai rašau? Gal Tu esi iš tų moterų, prieš kurias gyvas reiktų klaupti ant kelių? Yra tokių! Tai gyvos šventosios.

     Dvasios galiūnai! Vyro išnaudotos, su pulku vaikučių pamestos, be pastogės, neretai silpnos sveikatos, jos triūsia, pluša nuo apiaušrio iki vėlyvų išnakčių. Aštrūs rūpesčiai lyg plūgai išvertė gilias raukšles jų veide. O tačiau tos raukšlės dvelkia kažkokiu švelnumu, romumu. Akyse jaukiai šviečia gili ramybė. Su vaikais ji kalbasi, pamoko, pabara, pagiria, tartum gerumo angelas. Ji randa malonų žodį ir pakeleivingam vargšui, ir kaimynui ligoniui, randa laiko ir knygai, ir laikraščiui, ir draugijoms, ir bažnyčiai. Didysis jos skausmas yra tas, kad vyras eina stačia galva pragaran, kad yra įžeidžiamas Dievas, kad jos Moterystės Sakramentas išniekintas, kad suardyta šeima, kad vaikai likę be tėvo našlaitėliai, o ne tas, kad jai pačiai sunku gyventi. To ji, iš šalies žiūrint, atrodo nė nejaučia. Jai viskas gerai! Nejaugi yra tokių moterų šiais laikais? Sunku tikėti? Yra. Jei yra, tai kur jų tokios ramybės ir dvasios giedros paslaptis?

     Štai kur: jos nuoširdžiai įtikėjo ir be ribų pasitiki Tuo, Kurs tarė: “Eikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu". Paskutinę eilutę aš tyčia pabraukiau. Aš noriu kad ji kristų Tau ne tik į akį, bet ir į širdį! Gyvenimo triuškinamiems žmonėms tėra viena paguoda, vienas stiprintojas, vienas palaikytojas, vienas ištikimas draugas — tai Jėzus! Tik prie Jo širdies nurims ir Tavo širdis. Tik su Juo einant, palengvės Tavo kryžius. Ir sunkiausiose valandose šalia Jo jausies rami, o Tavo vargas taps mielas vargas, jei abiem rankom apglėbsi jį kartu su Kristumi!

     Kaip būtų gera, jei Tu įstengtum atlikti viso gyvenimo išpažintį ir tada nors sekmadieniais jungtis su Jėzumi komunijoje! Ne tai, kad Tu būtum didelė nusidėjėlė. Tokia Tavęs nelaikau. Bet kas iš mūsų galėtų drįsti tvirtinti neprivaląs atgailos? Nėra pasaulyje žmogaus be nuodėmės. Kas gi kartą nusidėjo ir kas suprato, jog nuodėmei panaikinti nepakaktų nė visų šios žemės bausmių, tas jau nebemurma, nelaimės ištiktas. "Dieve, už ką tu mane baudi?" Tas nusižeminęs prašo: "Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio!" O Dievas, rodos, to ir telaukė, kad žmogus prisipažintų esąs vargšas. Jis tuojau atleidžia, tuojau suramina, tuojau pritvindo sielą tokia stiprybe, kad toliau žmogaus kryžius atrodo nebe taip žiauriai sunkus, net mielas tampa. Ir kaip aš trokštu, kad Tu, Sesute, būtum viena iš tų tikinčiųjų moterų! Kad ir Tu pajustum, koks artimas yra Dievas žmogui nelaimėje!

     Ar Tu tai jau supranti? Pajutai? Ar Tu jau bandai savo gyvenimo tragediją, Dievui padedant, paversti laimės šaltiniu? Nežinau. Ir nežinosiu, iki neparašysi, ką Tu galvoji, kaip jautiesi. Lauksiu Tavo žodžio!

     Kas dieną už Tave besimeldžiąs ir Tave užjaučiąs brolis

Kunigas Jonas

ANTRAS LAIŠKAS

Brangioji Sesute!

     Pagaliau sulaukiau Tavo laiško. Su kokia pagarba aš jį skaičiau! Kodėl su pagarba? Todėl, kad jis atskleidė Tavo kančios dalį, o kai atsiveria kenčianti siela, nejučiomis lenkiasi prieš ją galva. Be to, Tavo laiškas dar parodo, jog Tavyje glūdi dideli dalykai, jog dabartinės valandos ir dienos yra kupinos didelės reikšmės šiam ir amžinajam Tavo gyvenimui. Nors Tu ir rašai, kad esą "užgesę visi aukštieji idealai ir apsnūdusi viltis", bet drauge, nė pati nejusdama, išsiduodi, kaip Tu barsiesi gyvenimu be idealų, kaip Tu trokšti prižadinti apsnūdusią viltį! Prašai mane daug Tau rašyti apie Dievą. Tu net sutinki priimti mano žodį ir tuo atveju, jei aš nuspręsčiau Tave paklydus. Tai yra labai geras ženklas! Ačiū už tikrai nepaprastą ir dar neužtarnautą pasitikėjimą.

     Tuojau pat prašau vieno dalyko: neberašyk man nesanti verta nei mano laiškų, nei maldų! Tokia mintis yra nuodai! Ji žudo savigarbą ir drauge atima drąsą kelti akis aukštyn į mūsų mieląjį Tėvą. Šitaip galvoti Tu neturi jokio pagrindo!

     Krito man į akį šie Tavo sakiniai: "Sunku tikėti, kad mus sukūręs Dievas užsiiminėtų mūsų menko gyvenimo smulkmenomis. Kas mes esame? Skruzdėlėlės! Ką Jam reiškia, ar jos piaujasi, ar mylisi. Ar jam ne vis tiek?"

     O ne, ne vis tiek Jam, kaip klostosi mūsų gyvenimo smulkmenos ir stambmenos. Rask man menininką, kuriam nerūpėtų kūrinio likimas. Rask motiną, abejingą savo pačios krauju išaugintam, kančioje pagimdytam vaikui. Sakoma, jog net ir vaikus pametusios vargšelės negalinčios jų užmiršti, nors ir labai norėtų jų nebeatsiminti. Jei jau protingas žmogus rūpinasi savo darbo vaisiais, kaip nesirūpins Dievas, neribotoji Išmintis, Gėris, Meilė? Tik pergalvok tai ramiai!

     Dievas turi mumis rūpintis kas akimirką,nes jei pamirštų, mes subyrėtumėm į nieką, kad nė dulkelytės nebeliktų! Atsimink tuos mėnesius, kai nešiojai savo dukrelę prie širdies. Ji augo, vystėsi iš Tavęs, ne iš savęs. Tavo širdis plakė už abi. Tavo kraujas maitino abi. Tavo gyvybė buvo ir jos gyvybė. Jei tada kas būtų nutraukęs Tave su kūdikiu jungusį ryšį. Tu niekuomet nebūtum pamačiusi Alvydos žydriųjų akių, nebūtum girdėjusi saldaus jos švebeldžiavimo "mama... mamute..." Panašus gyvybinis ryšys jungia kiekvieną sutvėrimą su Dievu. Nuolat ir dar labiau mes priklausome nuo Dievo, negu kūdikis nuo motinos. Kas sekundę esame Jo gaivinami ir palaikomi, nes mes neturime savo gyvybės, savo būsenos. Ji nuolat plaukia į mus iš Kūrėjo. O Jis kuria ir palaiko mus tik todėl, kad myli. Tik laiminga meilė kuria. Indiferentas, savimyla nekuria. Dievas gi yra gryniausia meilė. Ar sunku tai tikėti? Aš tikiuosi, kad turi savo namuose kryžių. Gerai į jį įsižiūrėk ir žiūrėdama kartkartėmis klausk savęs: "Kas čia yra prikaltas? Ar ne viengimis Dievo Sūnus? Ar ne tikras Dievas? Kodėl? Ar ne todėl, kad aš, kad visi žmonės pamatytumėm ir įsitikintumėm, kaip labai Jis myli žmogų, kaip labai Jam rūpi žmogaus reikalai! Kartą tai supratusi, lengvai suvoksi, kad Jis ir Tavimi rūpinasi. Ir juo menkesniais mūsų mažmožiais Jis rūpinasi, juo didesnė meilė. Mylinčiai širdžiai niekas ne mažmožis. Tik puikuoliai, išdidieji paniekina mažmožius.

     Gal norėtumei sakyti, jog Dievas myli tik geruosius savo vaikus? Jėzus Tau tvirtina: "Ne sveikiesiems, o ligoninis reikia gydytojo... Aš atėjau ieškoti pražuvusiųjų Izraelio avių..." Todėl, mieloji Onute, nors audros šėltų ir grasintų paskandinti silpnutį Tavo gyvenimo laivelį šaltose bangose, nors visi žmonės, ne tik vyras. Tave paniekintų, nenusimink! Stipriai įsikabink mylinčion Viešpaties rankon, kaip Petras, ir šauk: "Viešpatie, žūvu! Gelbėk mane!" "Dievą mylinčiam viskas išeina į gera" primena ir šv. Povilas, kuriam teko nežmoniškai daug vargo pakelti ir savo gyvybę paaukoti. Tačiau yra viena sąlyga: aklai pasitikėti, nesvyruoti ir daryti, ką Jis sako.

     Ar tik Tu nesišypsosi liūdnai, skaitydama šias eilutes? Ar Tau nebus pagunda atsiliepti: "Kodėl tavo mylįs Dievas leido man įpulti tokion baision balon? Kodėl Jis leido be sąžinės žmogui sugriauti mano gražiausių vilčių kupiną gyvenimą?"...

     Nejaugi Tu, Onute, manai, jog visas ašaras ir kančias reikia suversti Dievo atsakomybėn? Kur tada liktų mūsų pačių atsakomybė? Ar nesako liaudies patarlė: "Vėją sėsi, audrą piausi"? Jokiu būdu nelaikau Tavęs vėjavaike. Bet pagalvok, prisimink, kaip tenai buvo su Tavo vestuvėmis. Kiek aš pamenu. Dievas Tave labai aiškiai įspėjo, tik Tu gal nesupratai, jog tai buvo Jo balsas. Kiek verkė Tavo mamytė, kiek ji maldavo; kiek prisikeikė tėvas, kiek prigrasino, kad tik Tu neitum už Juozo. Tėvai spyrėsi, nes manė, jog Tu vos šešiolikos metų gimnazistė esi per jauna dvidešimt aštuonių žiemų sulaukusiam vyrui. Jie Tau parodė visai nugyventą ūkį, dangum klotus stogus. Draugės Tau pasakojo, kad jis "lankąs kamaras", o kad jis mėgo per daug gerti, tai ir Pati žinojai. Atsimenu, kaip Tu man pasigyrei, kad Juozas prižadėjęs susitvarkyti, jei Tu už jo eitum. Niekas Tau tada nepranašavo laimingų vedybų. Visi gailėjomės Tavęs. Ištekėjai. Tragedija įvyko. Sakyk, kokiu kitu būdu Dievas turėjo Tave nuo jos apsaugoti? Stebuklu? Susargdinti Juozą ar Tave? Gal numarinti? Tokiu atveju, ar nebūtum dar labiau vaitojusi, kam Jis išplėšė pirmąją Tavo meilę!

     Mieloji Onute, aš Tau nepriekaištauju, tai rašydamas. Tu prašai mane atvirai pasisakyti. Ir kai Tu sakai, jog sunku esą betikėti Dievo gerumu ir Jo rūpestingumu menkai skruzdėlėlei, kaip Tau padėsiu, jei neatkreipsiu dėmesio į tai, kas Jo padaryta Tave nuo dabartinės nelaimės apsaugoti.

     Kiekvienas daiktas turi tam tikrą paskyrimą. Net ir toks menkniekis kaip adata. Visos adatos skirtos siūti. Bet adata adatai nelygi. Nė vienas siuvėjas neims plonos adatėlės storiems kailiniams siūti ir su storiausia nesiūs plono šilko. Pirmoji po vieno antro dygsnio nulūžtų, antroji sugadintų brangią medžiagą. Ar fabrikanto kaltė, jei neapsižiūrėjęs siuvėjas laužo plonas adatas į meškenas? Panašiai yra ir su žmonėmis. Kiekvienam Dievas pramatė tam tikrą uždavinį atlikti gyvenime. Jam tinkamai atlikti Jis suteikė ir reikalingų gabumų ir jėgų. Kartu Jis pagerbia ir žmogaus laisvą valią, palikdamas jam laisvę apsispręsti, ar eiti Viešpaties suplanuotu keliu, ar nusitiesti savo. Dievo keliu einant, laimė garantuota. Savuoju traukiant, jokios garantijos nėra, nėra nė Dievo palaimos, kartais nė reikalingų gabumų. Brangioji Sesute, jau gana pagyvenai, nemažai žmonių pažįsti. Pagalvok, kiek draugių sutikai, kurios, pasirinkdamos gyvenimo luomą, būtų rimtai pasiteiravusios, pasvarsčiusios, "ko iš jų Dievas laukia, kokių Jis turi joms uždavinių". Kiek, manai, yra šitaip galvojančių? Juo ilgiau gyvensi, juo blaiviau žiūrėsi ir vertinsi gyvenimo įvykius, juo bus aiškiau, jog negalima primesti Dievui visų žmonijos vargų. Dažniausiai mes kenčiame prie savo pačių susikalto kryžiaus. Dar laimė, kad, žinodamas mūsų trumparegiškumą ir neišmintingumą, Viešpats stengiasi mums padėti iš vargo iškopti, kad Jis net atlyginti žada, jei dėl Jo meilės nors kantrūs būsime. Onute, Onute, Dievas myli Tave! Jis Tavimi labai rūpinasi. Jis nori Tau padėti, bet teisybė reikalauja, kad tu Pati kabintumeis į Jo ištiestą ranką. Jis prievarta nieko nė dangun netemps.

     Labai suskaudo man širdį paskaičius, kad jau "pripratai gyventi viena savyje, moki juoktis, kai ašaros nori riedėti, dainuoti, kai norisi dejuoti, ir kad dažnai vaidini." Sutinku, yra negarbingų vaidintojų. Bet ar nėra tikrai vykusių ir labai girtinų vaidintojų? Prileiskim, jog kenčianti moteris nenori, kad jos skausmas toliau plistų. Nenori, kad jos kančią matydami vaikai kentėtų. Nenori apdemdinti jų nekaltos kūdikystės ir todėl visokiomis priemonėmis slepia savo širdgėlą, stengiasi būti linksma, maloni, patenkinta. Ar tokia "vaidintoja" ne girtina? Jei Tu šitaip vaidini, tai aš tiktai pagirti galiu. Dar yra ir tokių "keistuolių", kurie kentėjimus laiko savo brangiu turtu. Jie taip galvoja: Dievo Sūnus atėjo suteikti mums amžiną laimę, dievišką gyvenimą. Jis tai padarė kančia ir mirtimi prie kryžiaus. Kentėjo visai nekaltas. Kentėjo, nors buvo Tėvo neapsakomai mylimas. Ir Jis kviečia visus tikinčiuosius imti kas dieną savo kryžių ant savo pečių ir sekti Jį. Kaip man kryžiai ir kentėjimai nepatiktų, jie negali būti tokie blogi, kaip man atrodo. Juose turi būti nepaprastos vertės, nes Dievo Išmintis neišdarinėja paikybių. Šitaip galvojąs ir tikįs žmogus stengiasi priimti gyvenimo smūgius kuo kantriausiai, kentėti nevaitodamas, keikiamas laiminti, melstis už jį persekiojančius, už bloga geru atsimokėti — ar Kristus neplovė Judo kojų, ar jo nepabučiavo? Ar Tu vadintumei tokį žmogų veidmainiu? Taip, jis būtų veidmainys, jei tai darytų tik dėl žmonių akių, šventuolį nuduodamas. Bet kas taip elgiasi iš gilaus švento įsitikinimą, jog toks yra Dievo nutiestasis kelias į amžiną laimę, tas nėra veidmainys. Tas yra tikras kūrėjas, nes jis stengiasi atkurti savyje Viešpaties Jėzaus rodomą idealą. Jis tikrai yra patenkintas, yra tikrai laimingas, kaip ir šv. Povilas, kurs šaukė: "Aš nesitveriu iš džiaugsmo visų persekiojimų sukūryje". Jis džiaugiasi, galėdamas būti panašesnis į žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Tokie “vaidintojai" yra žmonijos palaima ir Kristaus pasididžiavimas bei garbė. Jei Tu tokia dar nesi, Onute, gali tapti. Išgyvendama savo šeimos sugriuvimo tragediją, gali būti palaima savo dukrelei, palaima kaimynams, darbininkėms dirbtuvėje ir visai Kristaus Bažnyčiai. O būti kitiems palaima, bet kokia kaina, neša širdžiai džiaugsmą.

     Pasisekimas, laimė nenukrenta iš dangaus be vargo, be darbo. Kiek prakaito išlieja ūkininkas pavasarį, vasarą ir rudenį, tikėdamasis prisipilti aruodus gėrybių žiemai. Kiek žibalo ar elektros sunaikiname savo kambariams apšviesti! Kiek augalų ir gyvių paaukojama mūsų gyvybei palaikyti! Žemėn kritęs grūdas turi supūti, kad išdygtų naujas želmuo ir neštų keleriopą vaisių. Taigi, visur randame tą patį įstatymą: pasisekimas remiasi auka. Tas pat yra ir su šeimos ir su pavienio žmogaus laime. Tiek jos turėsime, tiek kitiems jos teiksime, kiek sugebėsime aukotis. Ir tai yra tikroji mūsų didybė. Tikrasis vargšas yra kankintojas, skriaudikas, išnaudotojas. Dieviškai kenčiąs žmogus yra brangus perlas ir jis randa savo laimę, pražydusią ant Jėzaus Širdies krauju aplaistyto kryžiaus medžio.

     Tai va, nors dalelė to, ką aš norėjau Tau pasakyti, mylimoji Sesute. Gaila, kad tenka sakyti šitomis negyvomis raidėmis šaltame popieriuje. Aš meldžiu Viešpatį įkvėpti negyviems žodžiams gyvybės, kad juos beskaitydama, nors trupučiuką pajustum Jėzaus Meilės šilimos ir kad Tu susigundytum ieškoti savo varge paramos pas Tą, Kurs jau lavonu virtusį Lozorių prikėlė iš kapo, Kurs yra ir tavo Gyvenimas bei Kelias į Prisikėlimą.

Tave nuoširdžiai mylįs brolis

Kunigas Jonas

Žmonės yra įpratę patirtus blogumus įrašyti marmure, o patirtus iš kitų gerus darbus — smėlyje.

T. More