Spausdinti

     Žmogus susitinka su žmogumi. Ar tikrai susitinka? Gal tai tik optinė klaida: jie nesusitinka, tik prasilenkia, alkūnėmis vienas kitą užgaudami... Visi visiems esame svetimi...

     Jei šis mano straipsnis būtų daina, tai norėčiau, kad šie pirmieji jo žodžiai būtų lyg akompanimentas, kurs visą dainą palydėtų. Žmogus yra mažutė dulkė, pasimetusi didžiuliame pasaulyje, dviejų milijardų žmonių dulkyne. "Yra tiesų, kurių pažinimas mums turi būti atneštas ant gyvenimo ašmenų. Negauname tų tiesų iš knygų, nei iš svetimų lūpų, ir jos įsminga į mus su tais ašmenimis" (E. Ožeškienė). Tai tiesa, kuri tampa tiesa per skausmo patyrimą. Šiame rašinyje ir bus gvildenama viena iš tokių skaudžiausių žmogaus gyvenimo ir jo likimo tiesų — tai baisioji tiesa apie žmogaus vienatvę. Jeigu Šv. Raštas sako, kad "kas daugina pažinimą, daugina skausmą", tai tiesos apie žmogaus vienatvę pažinimas tikrai yra skaudus,

     Bet gal nereikėtų tokių skaudžių tiesų kelti ir apie jas kalbėti? Kai kam gali atrodyti liguistas sielojimasis tokiais klausimais. Tačiau apie tai tylėti — tai užmerkti akis gyvenimo tikrovei. Yra žmonių, kurie nenori giliau pagalvoti, kurie gyvena tik gyvenimo paviršiumi, jie nenori pagalvoti apie tai, kas galėtų sudrumsti jų "ramybę" ir gyvenimo "džiaugsmą". Šiuo straipsniu nenorėčiau drumsti jų ramybės ir džiaugsmo, norėčiau jiems tik pavydėti. Tam tikra prasme gal yra laimingas tas, kurs giliau negalvoja, kurs nieko giliau nejaučia. Didžiosios ir tragiškosios žmogaus gyvenimo tiesos praeina pro juos, visiškai jų nepalietusios. Jie jomis nesirūpina, dėl jų nekenčia. Laimingas tas, kurs, niekada nebūdamas savimi, visur prisitaiko prie daugumos. Jis nevaikščioja savais keliais, kuriuos su vargu tenka susirasti ir prasiskinti, bet eina saugiais, kitų išmindžiotais takais. Toksai savo gyvenimui daug kančios sutaupo.

     O tie didieji gyvenimo klausimai visu savo svoriu krinta ant atskirų individų, kurie kenčia už milijonus. Jei, anot Lenau, "tai, kas dieviška, man niekada nepasirodė gyvenime be palydovo liūdesio", tai toji melancholija supa daugelį didžiųjų gyvenimo tiesų. Viena tokių skaudžių gyvenimo tiesų ir yra žmogaus gyvenimo vienatvė. Tai tinka ne tik kai kuriems žmonėms, bet visiems, nes žmogus iš esmės yra vienišas, nesvarbu, kas jis bebūtų ir kur jis begyventų.

     Pirmiausia šiame straipsnyje pakalbėsime apie vienatvės esmę ir apie tai, kaip ją žmogus pajunta bei išgyvena, o paskui apie vienatvės klaikumą ir apie didžiųjų žmonių kančią vienatvėje.

Vienatvės esmė ir išgyvenimas

     Nekalbėsime iš esmės apie fizinę vienatvę. Fiziniai vienišų žmonių yra, bet vis dėlto jie tesudaro tik mažą žmonijos nuošimtį. Absoliutinė žmonių dauguma yra vedę, todėl mažiausia jie yra dviese. O kiekvienas, nors ir nevedęs, turi brolių, seserų, giminių, draugų, pažįstamų. Taigi, fiziniai, vienišų žmonių tikrai yra maža. Čia mes nekalbėsime nei apie fizinę nei apie viengungių vienatvę, bet apie dvasinę vienatvę. Tokioje vienatvėje gali jaustis ir tie, kurie niekad nebuvo fiziniai vieniši. Daugelis jų gyvena tuose pačiuose namuose su kitais, sėda prie to paties stalo, bet jų dvasia yra vieniša, jie jaučiasi esą labai toli vieni nuo kitų. Jie vieni kitais nesidomi, vienas nebando įžvelgti į kito dvasinį pasaulį, ir tie artimiausieji žmonės dažnai būna labai tolimi, pasibaisėtinai tolimi...

     Tad čia kalbėsime apie tą dvasinę vienatvę, kurią galima pavadinti dvasine žmogaus svetimybe vienas kitam. Tai yra tie dvasiniai nuotoliai, kurie mus vienas nuo kito skiria. Tai dvasinės užtvaros ir prarajos, kurios mums neleidžia vidujiniai susitikti. Tokia prasme imama vienatvė yra beveik visuotinė, turinti labai maža išimčių. Pakankamai giliai įžvelgus į žmogaus gyvenimą, galima drįsti tam tikra prasme sakyti, kad kiekvienas gyvename negyvenamuose tyruose, kad visi mes, tiesdami rankas į kitą žmogų, nusiviliame ir pasijuntame betiesią rankas į tuštumą, pasijuntame, kad nėra tilto nuo žmogaus prie žmogaus.

     Kad giliau suprastume, kas yra toji dvasinė vienatvė, geriausiai iškelti tuos konkrečius jausmus, kuriuos pergyvena žmogus, kenčiąs vienatvę. Pirmiausia tai yra žmogus, kurs neturi žmogaus. Žmogus, kuris tarp dviejų milijardų žmonių neranda nė vieno, kurio širdis jam plaktų, kuris savo mintimis ir visa savo esybe būtų prie jo pastoviai sustojęs. O juk žmogui nėra nieko brangesnio žemėje kaip žmogus. Šio turto vienišam žmogui kaip tik ir trūksta. Jis žino, kad neturi žmogaus, į kurį sunkią gyvenimo valandą galėtų atsiremti, kuriuo galėtų pasitikėti. Jis žino, kad rūpestyje ar nelaimėje niekas nesutiks su juo dalintis savo gyvenimo našta, niekas jam kritusiam nepadės atsikelti. Ar jis kenčia ar džiaugiasi, niekas nedalyvauja nei jo kančioje nei džiaugsme. Toks žmogus — tai laivas be inkaro audros metu. Jis neturi uosto, į kurį galėtų įplaukti ir jame sustoti. Toks žmogus ieško ramsčio, bet neranda. Jis to ramsčio ieško visur, bet vienintelis ramstis jam galėtų būti tik žmogaus širdis. Tokios širdies jis neturi.

     Vienišo žmogaus siela yra ilgesio pilna. Jo rankos yra ištiestos į kitą nežinomąją, gal visai neegzistuojančią sielą. Nekartą nusivylimo palaužtos tos rankos nusileidžia, kai pamato, kad kuris nors žmogus nebuvo vertas, kad į jį rankas tiestum. Bet vėl jos tuoj ilgesingai pakyla ir yra tiesiamos į kitą labai mažai arba ir visai nežinomą. Taip žmogus ilgisi žmogaus, širdis širdies, akys akių. Savotiškai laimingi yra tie, kurie tik kūno ilgisi. Jie gali jį surasti ir moterystės sutarties kaina įsigyti. Nuolatinę kančią savyje jaučia tie, kurie ieško artimos sielos. Tarp milijonų sielų yra nedaug tokių, kurios tikrai būtų tokios, kokių žmogus ilgisi.

     Vienišas žmogus yra tas, kurs jaučiasi negyvenąs pilnutinio gyvenimo.Pilnutinį gyvenimą gyvena tik tas, kurs savo dvasios turtus gali kitam, tai įvertinančiam, teikti. Tai tas, kuriam kito žmogaus dvasios gelmės atsiveria ir kurs jų turtais gali pats praturtėti. Pilnutinį gyvenimą gyvena tas, kurs turi jį suprantantį artimą žmogų, kuriam gali pilnai save išsakyti ir tokį išsakymą iš kito išgirsti. Pilnutinį gyvenimą gyvena du žmonės, kai tarp jų nėra melo, nėra kankinančių mįslių ir paslapčių, o jei tokių be jų noro atsiranda, jie stengiasi bendromis jėgomis jas tuoj išspręsti. Todėl vienišas žmogus yra dėl to, kad jis tik vegetuoja, pilnu dvasios gyvenimu jis nekvėpuoja, jis neturi kam savęs išsakyti, neturi žmogaus, kurs, jo išsakymą girdėdamas, teisingai jį suprastų ir įvertintų. Jis gyvena tik išorinį gyvenimą. Kad iš kitų neišsiskirtų, jis prie jų prisitaiko, užsideda kaukę, kurią nešioja visi ir kiuri tikrąjį veidą paslepia, kuri melu minta ir kitus tuo pačiu melu maitina. Toks žmogus yra tik šešėlis, jis yra tolimas ir kitiems ir pats sau.

Kepa Velykų pyragą ...

 

     Vienišas žmogus yra tas, kurs gęsta, kurs pasineria į šaltį ir atsistoja ant mirties slenksčio.V. Mačernis sako, kad "vienatvėj gęsta visos dienos". Jos gęsta jau dėl to, kad žmogus negyvena pilnutinio gyvenimo. Jos gęsta, nes liūdesys, kurs yra įprastas vienatvės palydovas, uždengdamas miglomis gyvenimo džiaugsmo saulę, mažina energiją ir neleidžia gyvenimo žiedui išsiskleisti. Taip, vienišas žmogus — tai liūdintis žmogus. Jo kambaryje liūdesys, atvėręs dvi dideles akis, nuolat sėdi, žiūrėdamas į jį, ir tos liūdnos akys jį neapsakomai slegia ir vargina. Jis gyvena po debesuotu dangumi. “Tirštom gedulingom skarom yra uždengti žvaigždėtieji skliautai" (V. Kazokas). Jis eina nukritusiais mirusiais lapais, kurie dalinasi nelinksmomis mintimis su krintančiais ant jo rudens lašais. Vienišojo debesuotas dangus nuolat lyja ir kaulėti lietaus pirštai nejaukiai barškina į jo langus, bet už tų langų nėra jokio "Tu", kuris vienišajam jo vienatvę palengvintų. "Kaip liūdna verkti, kai neturi akių, kurios atsilieptų į mūsų ašaras" (Jimenez). Nejaukaus dvasinio šalčio atmosferon pasineria žmogus. Dreba iš šalčio, neturėdamas židinio, prie kurio galėtų prisiglausti ir susišildyti. O to šalčio taip bijosi žmogus! "Nepalik manęs vieno... Man taip šalta, šiurpu be žmogaus" (H. Nagys).

     Nenuostabu, kad toks žmogus jaučia, lyg į jo gyvenimą keltų kojas mirtis. "Ir niekas, niekas nesuprato prieš mane, iš kiek kurčių beviltiškų mirčių sudėtos mūs gyvybės dienos" (O. Milašius). Tokia kurčia beviltiška mirtis — tai vienatvė. Visas gyvenimas lieka pažymėtas mirties antspaudu. Todėl vieniša širdis negyvena. Ji "visą laiką būna užsikalusi karste" (N. Mazalaitė). Kas yra mirtis, jei ne visiškas nutraukimas ryšių su visais? Tai neturėjimas nei vieno žmogaus, kuris būtų juo suinteresuotas ir kuriuo jis būtų suinteresuotas. Jis neturi žmogaus, kurs liūdėtų, jeigu jis iš pasaulio pranyktų. Vienišas žmogus — tai negyvenąs žmogus.

Duerer

Kiškis

 

     Vieniši žmonės gyvena mirties šešėlyje dar ir todėl, kad tai žmonės, kurie kartumo ir nebylumo paliesti. Jie negirdi tikro gyvo žodžio — širdies žodžio, nes toksai žodis eina tik iš mylinčios širdies, o tokie žmonės yra nemylimi. Jie tik girdi garsus, kuriais vaizduojami išoriniai dalykai, arba garsus, kuriuose įvystytas melas, pridengiąs tikrąją žmogaus padėtį ir jausmus. Jie yra nebyliai, nes negali pilnai savęs išsakyti. Jeigu ir pabando, lieka nesuprasti, pajuokti ir pažeminti. Tai pajutę, jie visiškai nutyla ir užsidaro. Mirę žmonės tyli. O ar vienišų žmonių gyvenimas nėra tylėjimo stovis? Ar netenka gatvėse matyti žmonių, kurie su savimi kalbasi? Tai dažniausiai vieniši žmonės, kurie neturi su kuo pasikalbėti. Tai klaikus vienatvės pasireiškimas. Vienatvė ir mirtis — tai dvi seserys, kurios viena kitai į glėbį perduoda savo auką: vienatvė — tai gulėjimas grabe, o mirtis to grabo dangtį tik uždaro ir užkala. "Ir siela tapo į nokturną panaši" (L. An-driekus).

     Vienišas jaučia kažkokią tuštumą, laukiančią užpildymo. Jis nori kitą savimi papildyti, o kitu save praturtinti. Nori būti paremtas ir kitą paremti. Ir todėl, kai to kito nėra, beprasmiškums pradeda jį slėgti. Jis pasijunta niekam nereikalingas. "Jis bijosi arešto, bet jis jau areštuotas. Kur tik jis eina, visados eina su ta pilna sąmone, kad jis niekam nereikalingas" (Šaliapinas).

     Neušpildysi tuštumos kuria nors vertybe, jeigu tam užpildymui yra skirta kita vertybė. Jei kurio sieloje muzikos ilgesys skamba, jis neįprasmins savęs fabriko darbu. Jis gali tik apglušinti sąmonę, kad sieloje muzikos garsai ne taip garsiai skambėtų. Niekas nepavaduos žmogui žmogaus. Kai kas gal čia pasakys, kad antgamtinio gyvenimo visiems žmonėms užtenka, kad jis gali visokį trūkumą papildyti. Bet su tuo negalima sutikti. Kol žmogus gyvena šioje žemėje, jam reikia ir žemiškų vertybių, žemiškų džiaugsmų. Tos žemiškos vertybės visai neprieštarauja antgamtinėms, žmogaus ilgesys neprieštarauja Dievo ilgesiui. Žemiškos vertybės gali vesti prie dangiškų, žmogus gali kitą vesti prie Dievo.

     Vienišas žmogus yra tas, kuris neturi žmogaus, į kurį pagrįstai galėtų šiltuoju "Tu" kreiptis. Jis tik gali mandagų, bet šaltą "Jūs" vartoti. Bet šiandien taip greitai ir lengvai į “Tu" pereinama. Labai lengvai save leidžiama taip vadinti. Bet juk "Tu" reiškia intymumą, artimumą, giminingumą. Tuo žodelyčiu būtų galima leisti kreiptis tik tam, iš kurio tikimasi vienatvės palengvinimo ir sušvelninimo. Šiuo žodžiu, jeigu jis prasmingai tariamas, jau žengiamas pirmas žingsnis iš vienatvės. Nors milijonai dvasiniai tolimų žmonių moterystėje tuo žodžiu vienas į kitą kreipiasi, tačiau jeigu jie gyvenimišką logiką justų ir jos laikytųsi, suprastų, kad tas žodis jų lūpose negyvas, bedvasis, kad tai žodis melo kupinas, žodžiu "Tu kadaise žengę pirmąjį žingsnį iš savęs į kitą, turėtų taip tą žodį ir už jo besislepiantį turinį branginti, kad to turinio ir jį išreiškiančio žodžio šviesa niekada neaptemtų. Juk "atradimas žavingojo Tu — tai tartum po ilgo klaidžiojimo atsiradimas ant kitos planetos" (J. Wassermann). "Tu— tai buvo garsas, kurs viską savyje talpino. Tu! Jos gilus balsas užlūžo, džiaugdamasis ir dejuodamas po laimės sunkumu" (E. Hoppe).

     Štai dar kai kurie vienišo gyvenimo pasireiškimai. Vieniši yra tie, kurių iškeliaujančių niekas nepalydi, išvykusių nelaukia, grįžtančių nepasitinka. Vieniši yra tie, kurių dvasios gyvenime ir darbe niekas nedalyvauja, niekas neįkvepia... Tai tie, kurie meno kūriniuose pasireiškiančio grožio turi vieni klausyti ir žiūrėti, negalėdami su kitu tuo džiaugsmu pasidalinti ir dvigubai jį išgyventi. Mūsų laimė yra netobula, kai esame vieniši. Tie yra vieniši, kurie jokio žmogaus širdyje neužima pirmosios vietos, kuriems niekas niekada neturi laiko, kurių telefonas savaitėmis ir mėnesiais tyli, nes niekas jiems nepaskambina. Vieniši yra tie, kuriems kalbant, niekas neklauso, arba klauso tik ausimis, o ne širdimi. Jeigu jie ir šaukia, tai nesulaukia aido. Jų draugas — tai jų pačių šešėlis, bet ir tas neištikimas, nes pasirodo tik tada, kai saulė prašvinta. Vieniši yra tie, kurių niekas nekviečia, bet dar labiau vieniši turėtų jaustis tie, kurie yra kviečiami tik dėl to, kad kitus palinksmintų. Jie kviečiami ne kaip artimi draugai, bet kaip oficialūs juokdariai. Visi yra vieniši ten, kur jie nėra laukiami. Tikrai vieniši yra tie, kurie tokie nesijaučia, nes tai yra subtilaus jausmo atbukimas ir atrofija.

Vienatvė yra klaiki, ją jaučia ypač jautrios sielos

     “Ji paklausė jo, ar jis žino, kurie yra trys baisiausi dalykai gyvenime. Ji atsakė pati ir tarė: "Vienatvė, kūrybos ilgesys ir garbės troškimas" (Kelermann). Estų tapytojas E. Wiiralt savo paveiksle "Vienatvė" vaizduoja klaikiomis akimis moterį, beprasmiškai žiūrinčią į erdvę. Taip, vienatvė yra klaiki, nes tai yra kančia, kartais nenutraukiama bevitiška kančia ir jos dėka visos kitos kančios yra pakeliamos į vos pakeliamą laipsnį. "Būna gyvenime momentų, kuriuose vienatvė ar pražūtis yra tas pat" (E. Ožeškienė). Klaikumas ir kančia reiškiasi nerimavimu, žmogus jame dūsta ir merdi, jo širdžiai trūksta oro, trūksta kitos širdies, jis mato minias žmonių, bet nemato žmogaus. Vienatvėje žmogus griebiasi visko, kad tik išsigelbėtų. Jis nepastebi, kad kartais griebiasi net ir to, kas jį tik sužeisti gali. Jis ieškojo pavėsio po medžiu, ir štai to medžio lapai nukrinta, vietoj pavėsio dar didesnis karštis jį pradeda deginti. Jis ėmė į ranką žydinčią gėlę — ir štai ji rankoje nuvyto. Jis lenkė prie lūpų stiklą gaivinančio gėrimo, bet stiklas sudužo, lūpų nepalietęs. Jis blaškosi tartum paukštis uždarame kambaryje, sparnais daužosi į sienas, puola išskristi pro langą, bet atsimuša į stiklą ir krinta vos gyvas ant žemės... "Ir taip mes klaidžiojame Sodomos gatvių labirinte tarp uždarytų durų ir langų piktų" (Nyka-Nyliūnas).

     Pagaliau pradedame suprasti, kad kiekvienas savo gyvenimo taurės kartumą turi išgerti iki dugno, be jokio pasaldinimo, kad visos viltys išeiti iš to kalėjimo buvo tik dykumų miražai, kad mūsų troškulio niekas nenumalšins. Ypač klaiki pasirodo vienatvė, kai iš jos jau buvo tikimasi išeiti, kai, atrodo, jau buvo išeita per meilę ir kai toji meilė pasirodė tik miražas. “Vienatvė, kuri iki šiol tik lengvai ją savo melancholijos sparnais paliesdavo, nusileido ant jos kaip grabo dangtis" (E. Ožeškienė). Kaip po žalių pievų dar baisesnė atrodo dykuma, taip po meilės sukeltų iliuzijų dar baisiau jaučiama vienatvė. Tokiems žmonėms pirmaisiais šitokių išgyvenimų mėnesiais ir metais nebelieka nei vasaros, nei rudens, nei žiemos, nei pavasario, nes ištisi metai virsta tamsia naktimi. "Tavo dvasia ir mano palietė viena kitą, tartum du vėjo nešami lapai, susitiko ir išsiskyrė. Ar tu savęs paklausei: kas pasidarys su mano širdimi?" (E. Ožeškienė). Klaikiai vienatvės stovį vaizduoja H. Hesse eilėraštyje "Ohne dich": "Kiekviename malonume jis geria skausmą, kiekviename vyne — nuodus", nes jis tokios kartybės nesitikėjo, nesitikėjo pasiliksiąs vienas.

     Daug vienatvės klaikumo patiriama ilgoje ligoje ar senatvėje. Tokie žmonės jaučia, kad kiekvienas kitų pabuvimas pas juos tai tik išmalda, ir jie tomis išmaldomis turės iki mirties gyventi. Klaikiausia gal yra tai, kad kuo didesnė kančia žmogų ištinka, tuo labiau jis ją turi vienas nešti. Kažkokiu fatalizmu viena nelaimė šaukiasi kitos. Toksai nė gailestingos sesers nesutinka, nes jos būna ligoninėse, o ne gyvenime. Į jo Alyvų Daržo kančią joks angelas suramintojas neateina. Klaikumas pasiekia aukščiausią laipsnį, kai žmogus žmogaus nesitikėdamas sulaukti, į kitus sutvėrimus pakrypsta. Jis pajunta giminingumą organiškiems, su nieku negiminingiems daiktams. Jis jaučiasi vienas iš jų, jis jaučia, kad jo širdžiai lemta akmeniu pavirsti.

     Pažiūrėkime į kai kuriuos jautrius žymiuosius žmones, kaip jie vienatvę išgyveno. Labai giliai ir dramatiškai vienatvės mintis pasireiškė O. Milašiaus kūryboje ir gyvenime. Štai kaip dr. J. Grinius, gerai įsigilinęs į Milašiaus gyvenimą ir kūrybą, apie jį sako: ''O. Milašiaus žvilgsnis dažniausiai yra nukreiptas ne tiek į visatą, kiek į save — į savo skausmingą vienatvę, kuri lydi jį nuo vaikystės iki senatvės, į nepasotinamą prasmės, pilnaties ir meilės ilgesį, į savo maištingą liūdesį arba į tylią rezignaciją dėl to, kad viskas čia nyksta ir išblėsta, o lieka nepasotintas absoliutinės būties ir meilės ilgesys" (“Aidai", 1954, nr. 7). Ar mes metame žvilgsnį į Milašiaus autobiografinio pobūdžio veikalą "L'amoureuse Initiation", ar įsiskaitome į jo poetinę kūrybą, ar pasiklausome jo artimų asmenų, nagrinėjančių jo dvasią kūryboje (pvz., A. Godoy), visur jaučiame begalinę melancholiją, vienatvę, nejaukų ieškojimą ko nors šviesesnio, į ką būtų galima moraliniai atsiremti vienatvės skausme, visur beviltiškas ilgesys, kol pagaliau skausmas vienatvės vakare virsta religine rezignacija Dievuje.

     Taip, didžiausia Milašiaus kančia — tai dvasinė vienatvė. Jo didžiausias ilgesys tai buvo noras per tikrą meilę iš tos vienatvės išeiti, tačiau kai jis sutikdavo kokią nors savęs vertą moterį, fatališkos aplinkybės ją nuo jo atitolindavo. Jo begalinis jautrumas, kurs, artimesnių draugų liudijimu, nekartą ašaromis prasiverždavo, vienatvę darė vis labiau nepakeliamą. Todėl nenuostabu, kad ir iš jo kūrybos dvelkia vienatvės baisumas. Štai viena kita jo mintis. "Uždariau akis ir paslėpiau veidą... trisdešimt metų neramios vienatvės, aistringo laukimo... Trisdešimt metų sielos sausros, vaizduotės beprotybės, širdies negalios... Vargingesnis savo širdies vienatvėje, kaip senas vargšas susitraukęs elgeta prie kapų vartų... Žvalgaus į dešinę, žvalgaus į kairę — nieko. Štai tu vienišas nežinomo miesto sūkuryje, vienišas, visiškai vienišas, tolimas visiems ir sau pačiam... Vienišas dykumos prieglobstyje... Žavinga ir žiauri nostalgija manęs laukė prie namų slenksčio su siaubingo atsiminimo gėle rankoje... Žiauri vienatvė, kuri laukė manęs... Ar tu žinai, ką reiškia būti vienišu, visiškai vienišu pasaulyje? Baisenybė! Gili baisenybė!"

 

     Vienatvė jam virto lyg kažkokiu realiu daiktu, ji buvo lyg įasmeninta, ir jis į ją kreipiasi: "Vienatve, motina manoji!" Toji motina turi du sūnus: tai jis ir jo aidas, kurs tuščioj aplinkoj, tuščiame pasaulyje skamba. Kitoje vietoje poetas sako, kad "miegančių žmonių širdis keliauja vieniša tamsoje ir siaube." Jis sako, kad jam "būtų buvęs mielas žingsnių ai-das." Savo draugui A. Godoy jis sako: "Mano jausmo gyvenimas buvo panašus kaliniui, kurs uždarytas vienas, visiškai vienas tarp keturių neperžengiamų sienų."

     Nors ne taip koncentruotai, kaip Milašius, bet vis dėlto pakankamai aiškiai vienatvės klaikumą atvaizduoja ir kiti rašytojai. H. Hesse poezijoje taip pat randame daug melancholijos, kuri yra vienatvės palydovė. "Gali tu joti ar važiuoti, dviese ar tryse, bet paskutinį žingsnį turi tu žengti vienas. Nėra tad geresnio žinojimo ar galėjimo, kaip tas, kad viską, kas sunku, reikia vienam pakelti." Jeigu jis savo kūryboje džiaugiasi nepriklausomybe ir laisve, tai tuojau prisimena, kad toji nepriklausomybė reiškia vienatvę ir mirtį, kurios jį kankina. Kitoje vietoje jis pasisako, kad vieniša siela yra neįjungta į pasaulio harmoniją ir dėl to kenčianti. Prieš tokią disharmoniją jis protestuoja: "Ar muzika nebuvo slaptasis pasaulio įstatymas, ar nejudėjo žemė ir žvaigždės harmoningai? Argi tad aš turėčiau pasilikti vienišas ir nerasti žmogaus, kurio esybė gražiai su manąja susiderintų?"

     R. M. Rilke sako, kad ne tik žmogus yra vienišas ir vienatvei pasmerktas, bet jo širdis yra įkūnyta vienatvė. Rilke tikrai buvo vienatvei pasmerktas, nors turėjo šeimą. Kažkokio kūrybinio nerimo vedamas, pasmerkė save vienišam blaškymuisi po pasaulį. Viena jo biografe gražiai nusako vienatvę: tai stovis, kuriame žmogus atsistoja šalia gyvenimo ir jo tėkmės. Nenuostabu, kad tada, kai Rilke vienišas blaškėsi po pasaulį, jis nebuvo laimingas. "Labai vienišas ir labai apleistas aš keliauju savo keliu."

     Baisaus liūdesio tonais suskamba kartais ir K. Belmonto poezija. Tai tartum S.O.S. vienatvės šauksmas, mestas į pasaulį. "Gelbėkite, gelbėkite, aš vienas nakties tyloje! Visą pasaulį nešioju širdyje, bet su manimi negyvos dvasios. Kodėl kraujo prakaitu rasoja kakta? Kaip man sunku! Kaip man tvanku! Slegia amžinas blogis. Gelbėkite, gelbėkite, niekas negirdi manęs... Tik žvaigždės šypsosi, vos drebėdamos padangėje. Tik mėnulio veidas mirksi ir sodo medžio viršūnėse lekiantis vėjas šnabžda: Tu vienas, vienas, vienas." Anot jo, "mes niekada negalime apsikabinti su gyva siela". Mus visi ryšiai taip silpnai riša, mes taip mažai artimi, nes siela nesusilieja su siela, vien tik išoriniai mes galime vienas kitą paliesti.

     Baisi buvo Nietzsches vienatvė. Vienatvė jame sužadino baisias šmėkliškas mintis ir idėjas, nes vienatvė beveik neišvengiamai prisipildo šmėklomis. Vienatvė, šalia kitų veiksnių, bus daug prisidėjusi ir prie jo protinio pakrikimo gyvenimo gale. St. Zweig savo veikale "Baumeister der Welt" kalba apie šio filosofo vienatvės klaikumą. Jis sako, kad tai buvusi baisi vienatvė, kuri jo galvojimą tartum garso nepraleidžiąs stiklo varpas supo. Vienatvė be gėlių, be spalvų, be tonų, be gyvulių ir žmonių, vienatvė net be Dievo. Esant gražiam orui, jis išeidavo vienišas, vienas su savo mintimi, jokio pasveikinimo pakeliui, jokio susitikimo... Ir taip metų metais išeidavo jis iš savo mažojo kambario grabo ir grįždavo nuo skausmo į skausmą, iš mirties į mirtį, iš atsikėlimo į atsikėlimą, kol pagaliau visokia energija prakaitinti smegenys sudūžta. Ir jį, pargriuvusi gatvėje, suranda svetimi žmonės, suranda tą svetimiausiąjį. Nėra jokio jo dvasinės mirties liudininko, jo nusileidimą lydi tamsa... Vienatvė jame buvo pagimdžiusi tą perdėtą nervų jautrumą — vienintelę jo kančių šaknį, bet ir jo vertybių kūrimo pagrindą. Todėl per dvidešimt metų jo korespondencijoje negalima surasti nė dvylikos laiškų, iš kurių nesiveržtų dejavimai.

     Pagaliau, kad vienatvė yra klaiki, tai įrodo ir klaikiausias istorijos vaizdas, kai tobuliausias Žmogus Alyvų Darže vienas ir vienišas, artėjančios mirties siaubo apimtas, negalėjo pakelti vienišumo ir ieškojo bent savo mokinių artumo, jų užuojautos. O ir prieš kančią Jo žmogišką širdį traukė ten, kur Jis buvo mylimas — tai Marijos, Mortos ir Lozoriaus šeima. Bet pats klaikiausias vienatvės skundas nuaidėjo nuo kryžiaus, kai Jis pasijuto ne tik artimiausių savo draugų, bet net ir Dangiškojo Tėvo apleistas: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" Žmonių nesuprastas, atmestas, net savo Tėvo paguodos netekęs, Vienišiausiasis pasaulyje pakeltas į kruviną vienatvės sostą! Tas, kurs niekuo nesiskundė, skundėsi, kentėdamas vienatvę!

Alfonsas Grauslys