Fulton Oursler

     Kartą Broadway komikas sapnavo sukrečiantį sapną: atrodė, kad jis pasakoja scenoje anekdotus, dainuoja dainas pilnutėlėje teatro salėje, bet nė vienas žiūrovas nesijuokia ir neploja. "Net ir už dešimt tūkstančių dolerių į savaitę tai būtų pragaras žemėje", prisipažino komikas.

     Argi tik aktorius yra reikalingas nuoširdžių ovacijų? Be pagyrimo ir padrąsinimo kiekvienas mūsų prarastų pasitikėjimą savimi. Mes visi esame reikalingi įvertinimo ir sugebėjimo įvertinti.

     Pasakyti komplimentui yra tam tikra forma. Pvz., nėra tikras komplimentas pagirti ką nors tiesiai už jo neginčytinus laimėjimus. Pasirinkime sumanumą ir originalumą. "Jūsų kalba šį vakarą buvo nuostabiai įtikinanti", pastebėjo kartą graži ponia vienam biznieriui. "Klausydama aš visą laiką galvojau, koks puikus advokatas Jūs būtumėte!" Biznierius nuraudo kaip berniukas dėl tokio nelaukto įvertinimo. Kartą Andre Maurais pasakojo: "Generolas man nepadėkojo, kai kalbėjau apie jo laimėjimus, bet jo dėkingumo neslėpė tankiai mirksinčios akys."

     Kiekvienas žmogus — garsenybė ar visiškai nežinomas — yra jautrus tikrajam įvertinimui. Žymus anglų kalbos profesorius William Lyon Phelps kartą prisiminė: "Vieną karštą vasaros dieną įėjau į perpildytą traukinio valgomąjį pietų. Kai kelneris man padavė meniu, jam pasakiau: "Virėjai šiandien tikrai kenčia virtuvėje!" Kelneris nustebęs pažiūrėjo į mane. "Žmonės čia ateina ir skundžiasi maistu, patarnavimu, aimanuoja dėl karščio. Per 19 metų Jūs esate pirmasis, kuris atjautė vargšus virėjus." "Mažo dėmesio žmoniškumui, štai ko žmonės trokšta", baigė ponas Phelps.

     Tas dėmesys reikalauja nuoširdumo. Nuoširdumas be jokios pataikavimo priemaišos suteikia galią komplimentui. Vyras, kuris pareina po sunkios darbo dienos namo ir pamato savo vaikučius, sukišusius nosiukes į lango stiklą, stebinčius ir laukiančius jo, pasisems stiprybės iš jų tylaus, bet neįkainuojamo pripažinimo.

     Paprasti įvertinimo meno principai — suprasti žmogaus pagyrimo reikalingumą, įvertinti nuoširdžiai, išmokti ieškoti, kas girtina — padeda mums nudailinti kampuotą kasdienybę. Ir kaip tai reikalinga vedusiųjų gyvenime! Vyras ar žmona, kurie sugeba ką nors nuoširdžiai pasakyti tinkamu metu, tikrai įgyja vertingą vedybų garantiją. Moterys, atrodo, tam turi instinktą, jos žiūri į gyvenimą, sakytumei, pro savo širdį. Rašytojas Lyon Mearson ir jo žmona Rose buvo susituokę vasario 23 dieną. “Aš niekad neužmiršiu savo vedybų sukakties", sakė Lyon, "tai yra ateinanti diena po Washingtono gimtadienio." — "O aš", atsakė jo nuotaka, "niekad neužmiršiu Washingtono gimtadienio, nes jis yra mūsų vedybų sukakties išvakarėse."

     Kartą Londone Sir Max Beerbohm nuėjo su savo senute žmona į teatro balių. Kai jie įėjo į salę, Beerbohm'ą tuojau apsupo visa eilė gražuolių artisčių, kurios stengėsi patraukti garsaus kritiko ir karikatūristo dėmesį. Beerbohm atsisuko į savo žmoną ir jai tarė: "Brangioji, suraskime kur nors ramesnį kampelį. Tu šį vakarą taip žaviai atrodai, kad aš noriu būti tik su tavimi."

Ir ji motina

 

     Vaikai ypatingai laukia įvertinimo. Jo stoka gali neigiamai paveikti jų charakterio vystymąsi. Jauna motina pasakojo kunigui A. W. Beaven tokį skaudų atsitikimą: "Mano dukrelė dažnai būna nepaklusni, ir aš ją turiu bausti. Bet vieną dieną ji buvo ypatingai rami ir gera. Kai aš ją vakare paguldžiusi išėjau iš kambario, išgirdau ją verkiančią. Kukčiodama ji man skundėsi: "Argi aš nebuvau šiandien tikrai gera mergytė?" Tas klausimas man lyg peiliu dūrė į širdį. Aš visada skubėdavau ją pabarti, kai ji būdavo bloga, bet net nepastebėjau jos pastangų pasitaisyti ir klausyti. Aš paguldžiau ją, netarusi nė vieno gero žodelio."

     Ta pati malonaus žodžio galia yra reikalinga visuose žmonių santykiuose. Kai aš buvau dar vaikas, jaunas vaistininkas Baltimorėje, mūsų kaimynystėje, atidarė naują vaistinę. Pykę Barlow, mūsų senasis vaistininkas, buvo labai tuo nepatenkintas. Jis kritikavo jaunąjį ateivį, kad jis esąs netvarkingas, be patyrimo, par-davinėjąs pigius vaistus. Pagaliau įžeistas ateivis kreipėsi į prityrusį advokatą T. G. Hays. "Neduok jo teisman", patarė Hays, "bandyk švelnumu." Kitą dieną, kai pirkėjai plepėjo apie senojo konkurento paskalas.

Pažaislis

jaunasis vaistininkas patraukė pečiais: "Tai, tur būt, netiesa. Pyke Barlow yra vienas geriausių vaistininkų šiame mieste. Reikalui esant, jis paruoš jums receptą kiekvienu paros metu, ir jo patyrimas gali būti visiems mums pavyzdžiu. Gyventojų mieste gausėja. Visiems mums užteks vietos." Geras žodis nesklinda nė kiek lėčiau kaip blogas. Kai jis pasiekė senąjį vaistininką, jis pasiskubino surasti progą susitikti ateivį ir duoti jam draugiškų naudingų patarimų. Nesusipratimas baigėsi dėl teisingo pagyrimo.

     Kur tiktai žmonės susirenka, jiems reikalingas tarpusavio supratimas. Bendrose diskusijose švelnus žmogus padės kiekvienam jaustis lygiateisiu pokalbio dalyviu. Kartą ministerio pirmininko Balfour draugas pasakojo apie ministerio puikią laikyseną su savo svečiais: "Jis iškeldavo kurio nors kuklaus svečio neryžtingą pastabą ir rasdavo joje nelauktai tiek turinio ir svarbos, kad kuklusis asmuo pajusdavo įnešęs tikrai kažką vertinga į pokalbį. Svečiai skirstydavosi pakilioj nuotaikoj, įsitikinę, kad jie tapo vertingesniais žmonėmis negu jie buvo galvoję."

     Kodėl daugelis mūsų nutyli malonią teisybę, kuri suteiktų kitiems džiaugsmo? Mums gal padėtų, jei dažniau prisimintumėm, kad daug vertesnė yra rožė gyvam, negu puošnus vainikas mirusiam. Į vieną senienų krautuvę, netoli Conway, užeidavo simpatiškas senukas su prekėmis. Kartą, kai išėjo iš krautuvės, savininko žmona pastebėjo savo vyrui, kad jie turėtų pasakyti senukui, kiek daug jiems suteikia džiaugsmo jo apsilankymas. Vyras jai atsakė: "Gerai, kitą kartą jam tai pasakysime". Kitą vasarą atėjo į krautuvę jauna moteris, kuri pasisakė esanti senuko duktė. Jos tėvas neseniai miręs. Tada savininkė papasakojo jai savo pasikalbėjimą su vyru po paskutinio jos tėvo vizito. Jauna moteris pravirko: "Kiek gero tai būtų suteikę mano tėveliui! Jam taip buvo reikalingas įvertinimas." — "Nuo to laiko", baigė krautuvininkė, "jei aš ką nors gražaus apie žmogų galvoju, tuoj jam pasakau. Juk gal niekad aš tam nerasiu kitos progos."

     Kaip dailininkas, muzikas ar kitas kuris menininkas randa džiaugsmo, atiduodamas savo kūrinius kitiems, taip ir kiekvienas, kurs turi pajutima įvertinti, supras, kad šis menas neša laimę lygiai duodančiam ir lygiai priimančiam. Tai atneša šilimos ir džiaugsmo į kasdienybę ir paverčia pasaulio triukšmą į muziką.

     Ką nors gero galima pasakyti apie kiekvieną. Tad pasakykime.

Vertė Irena Vaičiulėnaitė