Ir praėjo viskas, ir prabėgo...
Praėjai ir tu, o motin mano,
į dausas išlėkusi iš lizdo.
Bet pirmiau dar išlėkė paukšteliai.
O lizdeli viesulas sudraskė...
Dabar visi jūs vėl drauge — lizdelį
susukę ten, kame jau nieks neirsta.
Girdi jau, motina, harmoniją stebuklingą,
kurios sugauti čia stengeis iškreiptą toną,
ir groži jau matai, už viską čia gražesnį,
už Alpių ežerus, už veikalus artistų,
kurių čionai neteko tau regėti.
O aš — lizdelio paukštis paskutinis,
pats vienas čia palikęs taip ilgai,
skrendu pas jus, mamate, vis artyn, artyn...
Netrukus sunkūs plyš lėlutės —- kūno vysčiai,
siela — drugys auksinis — nulėks pas jus i lizdą.
Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą
rankelės tavo švelnios, kvapios, kaip tos rožės,
ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.
Prie rankų tų brangių pripuolus ilgioms lūpoms,
kaip Tomas Viešpaties žaizdas kai palytėjo,
sušuksiu laimėj skęsdama: Mamate mano!
Šatrijos Ragana