Lygiai prieš 100 metų gimė Zigmantas Freudas, kurs sukėlė ir dar tebekelia tiek daug kontroversijų psichologų pasauly. Jau tomų tomai yra pasirodę už ir prieš jo doktriną ir psichoterapeutinį metodą, vadinamą psichoanalize. Yra susikūrę visa eilė mokyklų, kurių kiekviena savaip bando interpretuoti bei modifikuoti Freudo teoriją apie žmogaus giliųjų psichės sferų struktūrą ir dinamiką.
Iki Freudo psichologija buvo suprantama kaip sąmonės reiškinių mokslas, ir tik netiesioginiai tebūdavo paliečiama pasąmonės sritis. Šioji buvo laikoma kaip pasyvus sandėlis praeities faktams bei žinioms apsaugoti. Buvo daug kalbama apie žmogaus charakterio auklėjimą, visai nežinant, kurie psichiniai faktai jį sudaro. Pačios asmenybės sąvoka buvo arba per filosofiška arba per paviršutiniška. Freudas savo stebėjimais ir tyrinėjimu praskleidė tą tamsiąją žmogaus psichikos sritį, vadinamą anuo metu pasąmone. Jisai įrodė, kad nesąmoningoji mūsų psichės sfera yra perdėm aktyvi, kad ji yra charakterio bazė ir net vienas iš svarbiausių faktorių, sudarančių žmogaus asmenybę. Todėl
Freudas yra laikomas gelmių psichologijos įsteigėju.
Zigmantas Freudas, Vienos psichiatras, pašventęs ilgą savo amžių (1856-1939) žmogaus psichinių problemų tyrinėjimui, pastebi, kad toli gražu ne visi žmogaus veiksmai yra sąmonės žinioje, o kai kurie jų, nors ir dalinai sąmoningi, nepasiduoda jos kontrolei. Pavyzdžiui, isterinis nepakentimas kokio nors daikto ar reiškinio ir su tuo susijusios reakcijos, nuolatinis užsimiršimas kurio nors vardo, lapsus liguae (vieno žodžio nesąmoningas pakeitimas kitu), niekuo nepamatuota baimė, nepasitikėjimo savim jausmas, depresija ir pan. Kartais net po aiškiausio išsprendimo kurios dilemos pasirenkama vykdyti silpnoji jos pusė. Į klausimą, kodėl taip pasielgta, atsakoma: o taip sau, norėjau pabandyti; man taip patiko, juk aš galiu laisvai apspręsti savo veiksmus... Šis sprendimas, būkime tikri, dar prieš pradedant protu svarstyti, buvo padarytas toje tamsiojoje psichės gilumoje, kurią, kaip visiškai nesąmoningą, vadinsime n e m o n e (l'inconscient, das Unbewusste). (Plg. išmanymas — išmonė; prasimanymas — pramonė).
Šios tamsiosios ir giliausiosios asmenybės sferos atidengimas priklauso Freudui, nors kaip matysime, pati problema — psichologijos mokslui priėjus tam tikrą fazę — beldėsi tuo pačiu metu į įvairių mokslininkų duris.
Freudas gimė 1856 m. gegužės mėn. 6 dieną Freiberge, Moravijoj. Visą jaunystę ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vienoj, kur Freudo tėvai persikėlė gyventi, kai Zigmantas buvo vos keturių metų amžiaus. Čia jisai baigė gimnaziją pirmuoju mokiniu. Vėliau studijavo mediciną ir 1881 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Baigęs dirbo kaip demonstratorius tuo metu garsiausio pasaulyje fiziologo ir biologo Dr. Bruecke's vadovaujamoje laboratorijoje prie Vienos Universiteto. Čia Freudas atranda kokaino anestezuojančiąją savybę, kuria vėliau Kolleris pritaiko praktikoje. Freudas, galima sakyti, buvo gimęs mokslininko karjerai. Mediko praktika jo netraukė, ir pats laboratorinis darbas tiek jį tedomino, kiek per jį galima buvo atrasti ką naujo. Jis ypatingai domėjosi sielos ir kūno sąveikos problema. Todėl jis specializuojasi pas tuometinį psichiatrą ir smegenų anatomą Meynertą. Ypatingai patraukia Freudo dėmesį prancūzų psichiatro Charcot tyrinėjimai, kuriais jis įrodė, kad dažnų fizinių negalavimų priežastys gali būti psichinės prigimties (psichogeninės); pvz., isterija yra apsprendžiama patologinių psichinių vaidinių. 1Š87-87 metais jis vyksta į Paryžių, klauso Charcot paskaitų, kurias vėliau išverčia į vokiečių kalbą. 1889 metais matome šį jauną mokslininką Nancy, vėl Prancūzijoje, specializuojantis pas Liėbault ir Bernheim'ą, kurie tuo metu gydė isteriją hipnozės pagalba. Bernheimas pirmas pradėjo vartoti antisugestijos (priešingos įtaigos) metodą intelektualiniams ir motoriniams nenormalumams šalinti (pvz., amnezija, anestezija — pojūtinis nejautrumas, obulijos — valios spragos, konvulsijos, paralyžis ir t.t.).
Grįžęs į Vieną Freudas su Breuer'iu išdirba katarsinį metodą (gr. katharsis — apvalymas), kuriuo, užuot užhipnotizavus pacientą ir hipnozės būsenoje įkalbėjus jam veikti priešingai turimai tendencijai (contraįtaiga), iššaukiami, prisiminimų pagalba iškeliami į sąmonės lauką patologiniai vaidiniai, kurie yra, paprastai, anų išorėj pasireiškiančių nenormalių veiksmų bei tendencijų priežastimi. Nuo šiųjų apvalius žmogaus pasąmonę, asmuo pradeda normaliai jaustis.
Kiekvienas, šiek tiek susipažinęs su psichologija, numano, kas yra vaidinys ir kokia jo reikšmė pažinimui ir elgesiui. Išorinio pasaulio daiktai ir reiškiniai projektuojasi mūsų sąmonėj vaidinių (Vorstellung, image) pavidale. Pvz., mes turime Kauno Įgulos bažnyčios vaidinį — josios vaizdą mūsų psichėje. Šis pastarasis iššaukia visą eilę kitų: koks buvo jos kapelionas, choras, kaip kareiviai klausydavo mišių ir t.t. Jei mes prisimename kokį judesį arba galvojame atlikti kurį veiksmą, turime kinetinį bei motorinį vaidinį; dažniausiai čia daugiau pagelbinių vaidinių dalyvauja. Šie veikia mūsų motorinius centrus ir automatiškai apsprendžia kurį kad ir komplikuotesnį veiksmą, jei tik racionalinė kontrolė yra per silpna arba jei ji tam nesipriešina. Pavyzdžiui, man spontaniškai kyla mintis pakeisti televizijos stotį — nepajuntu, kaip stojuos, ranka tiesiasi reikiama kryptimi, ir žiūriu — jau besukąs atitinkamą suktuką. Bet jeigu staiga prisimenu, kad vienam iš mano svečių ši programa patinka, anas automatinis veiksmas yra sulaikomas. Čia abu vaidiniai bei mintys buvo sąmoningi. Todėl lengva pasverti juos ir pasirinkti vykdymui priimtinesnį. Bet, deja, ne visuomet taip esti.
Reikalas pasunkėja, kai vienas tokių motorinių vaidinių išeina iš sąmonės kontrolės, užsibarikaduoja kažkur psichės giliausiuose sluoksniuose (aišku, ten jokių sluoksnių nėra, tai tik palyginimas) ir iš čia ima dar stipriau veikti. Kad protas jo neišsklaidytų, jis užsimaskuoja: vadinasi, impulso priežastis darosi individui nežinoma. Man protas rodo, kad reikia taip daryti, o elgiuos kitaip. Kodėl? Todėl, kad taip kažkodėl patiko. Šį psichologinį faktą jau prieš daug šimtų metų konstatavo žinomas lotynų priežodis: Video meliora proboque, deteriora sequor (Matau ir įrodau, kas yra geriau, bet seku tai, kas yra blogiau). Matosi, kad čia veikia užsikasęs koks proto nebepasiekiamas motyvas. O su nežinomu priešu visuomet sunkiau ar net neįmanoma kovoti. Kas daryti?
Ištuštėjo klasės, užsidarė mokyklų durys, ir jaunimas bėga i gamtą, į saulę, prie gaivinančio vandens ...
Demaskuoti priešą. Čia man staiga kyla asociacija apie velnio gundymą, su kuriuo tenka žmogui sunkiai kovoti, o apsėdimo atveju — net nebeįmanoma atsispirti. Pvz., iš Freudo cituojamų vienas negali gatvėj praeiti pro tam tikrą namo numerį; kitas (net pats būdamas medikas) bijo lipti į virštutinius namų aukštus. Viena ponia, prieš eidama gulti, reikalaudavo, kad visi šeimos nariai nusiplautų kojas. Kol tatai nepadaryta, ji niekaip negali užmigti. O jei aną pacientą kas priverčia praeiti ar praveža pro tą namo numerį, jis pajunta staigų galvos svaigimą, širdis pradeda smarkiai plakti ir visas kūnas ima isteriškai drebėti.
Nuo 1895 metų Freudas atsiskiria nuo Breuerio, ima vienas tyrinėti isterijos, apsėdimo (obsessio), gaivališkos baimės ir kitų neurozinių ligų priežastis. Greit jam ėmė aiškėti, kad psichiniai turiniai (vaidiniai, mintys, troškimai, tendencijos...), kurių individas arba nepajėgia realizuoti, nes aplinkybės neleidžia, arba negali, nedrįsta, nes tatai yra nesuderinama su viešąja socialine tvarka bei morale, — nugrimsta į pasąmonę, tiksliau, į nemonę ir iš čia pradeda trukdančiai veikti. Tokį užsikasusį vaidinį užtenka iškelti į sąmonės plotmę, kad jis būtų tuojau proto veikimo išsklaidytas, lyg demaskuotas priešas — nugalėtas. Šiam reikalui Freudas netrukus išdirba savitą terapeutinį procesą, kurį pavadino psichoanalize, nes katarsinis pasirodė ne visai efektyvus, o Bernbeimo vartojamoji antisugestija daugiau veikė į ligos simptomus kaip į jos priežastį.
Psichoanalitinis metodas remiasi jau seniai psichologijos moksle žinomu asociacijų dėsniu. Žmogaus psichiniai turiniai (vaidiniai, žinios, įspūdžiai) nėra izoliuoti viens nuo kito: jie yra susiję tam tikrais ryšiais, vad. asociaciniais ryšiais, kurių dėka mes galime lengviau bet ką prisiminti, suprasti girdimųjų žodžių prasmę, automatiškai išreikšti žodžiais kilusią galvoje mintį. Be asociacijų nebūtų įmanomas nei mąstymas, nei atmintis, nei bet koks pažinimas. Vaidinys A yra susijęs su vaidinimu B, šis — su C, su D ir t.t. Pvz. žodis "beržas" gali man priminti medį su balta žieve, birželines pamaldas, dainą apie liūdintį berželį, beržynėlį prie mano sodybos ir t.t. Kodėl vienu metu "beržas" man primena pamaldas parapijos bažnyčioj, o kitu— beržinę šluotą ar rykštę, čia jau gilesnių pasąmonės faktų ir jos dinamikos reikalas. Tad svarbu yra kaip nors prasiveržti pro sąmonės užtvarą į nemonės sritį. Bet kaip? Freudas tam tikslui pavartoja tuos pačius asociacinius ryšius. Juk mes patys gerai žinome, kad, norint prisiminti, kur nudėjome kokį daiktą, pvz. raktą ar parkerį, ‘turime prisiminti, kada ir kur jį paskutinį kartą turėjome. O po to jau, rišdami nuosekliai vieną vietą ar momentą su kitu, asociacijų pagalba prisimename, kur dar buvome, bet apie tai visai negalvojome, ką visai buvome pamiršę. Freudas pasąmonėj užkastiems ir užsikasusiems nuo proto ir sąmonės kontrolės patologiniams vaidiniams prisiminti savo psichoanalizės metode pavartoja laisvųjų asociacijų procesą. Mat, paprastoj asociacinėj grandinėj protas selekcijonuoja iš nemonės kylančius turinius ir ne visus tepraleidžia. Tuo tarpu, kad šiam tikslui, analizei, reikia akinti spontaniškus vaidinius, visai išjungiant proto kontrolę, kuri paprastai tepraleidžia tik gerus, suderinamus su padorumu, su socialinių konvencijų ir religijos reikalavimais buvusius vaidinius, troškimus, sumanymus, mintis, prisiminimus. Proto kritikos ir sąmonės šviesos pašalinimas čia būtina sąlyga. Todėl psichoanalistas šiame katarsiniame procese duoda pacientui kokį nors žodį, vardą, vietovę — patogiausia tai paimti iš paties paciento sapnų, nes sapnai yra nemonės dinamizmo padaras — ir liepia jam pasakoti visa, ką jis žino susijusio su šiuo žodžiu. Toliau, tas pats daroma su laisvosios asociacijos metu iškilusiais naujais vaidiniais. Per keletą ar keliolika seansų psichoanalistui pradeda aiškėti, kuris paciento psichinis faktas (praeities pergyvenimas) labiausiai turi ryšio su ligos simptomais. Kai tatai konstatuota, pakanka surastąjį faktą tik iškelti į sąmonės operacijų plotmę, kad jis nustotų veikęs kaip priežastis esamo psichinio nenormalumo, ir patys simptomai automatiškai dingsta. Kad pacientas galėtų nevaržomai jaustis, laisvai pasakoti jame sukeltų ir kylančių asociacijų grandinę, psichoterapeutas jį paguldo patogioj sofoj pusiau tamsiam kambary, o pats atsisėda kur nors užpakaly. Analizuojamasis turi turėti pilną pasitikėjimą, jog visa, ką pasakys, liks šiame pačiame kambaryje. Todėl psichoanalistas dažniausiai nieko neužsirašinėja, o tik seka laisvųjų asociacijų eigą, ieškodamas tarp jų priežastingumo ryšio. Laiks nuo laiko paduoda pacientui papildomą klausimą, įstatydamas jį vėl į vėžes.
Kaip matome, psichoanalizė yra savos rūšies išpažintis, kur išpažintojas, nors neturi tikslo savęs apkaltinti, atskleidžia savo sielos gelmes, išsipasakodamas, prisipažindamas ne tik, ką yra padaręs, bet ir tai, ko negalėjo, nebesuspėjo ar neturėjo užtenkamai drąsos padaryti! Psichoanalisto uždavinys nėra nei kaltinti nei teisti. Į jį pacientas lyg į kokią popierdėžę ištuština visą nereikalingą balastą, kurs pradeda trukdyti, įneša netvarkos. Tad jei mūsų išpažintys būtų ne tiktai bendrais bruožais, bet detalizuotai išsipasakojant ir kuo nuoširdžiausiai atskleidžiant kuo giliausius savo psichės kampelius su net neįvykdytais norais ir mintimis (o tai yra visų svarbiausia!) ir sąryšy su tuo kilusiais emociniais pergyvenimais, nebūtų šiandien tiek daug patologinių nusikaltimų, ir tie patys "teenageriai" nebūtų tokia opi visuomenės problema. Šiam tikslui ir išpažinčių klausytojai turėtų būti kiek susipažinę su gelmių psichologijos reiškiniais ir jų dinamika. Juk gerai atlikta išpažintis turi ne tik religinę prasmę, bet yra kartu mentalinės profilaktikos priemonės kaip dvasios katarsiais aktas. Šiaip socialiniame gyvenime panasus į išpažintį procesas sutinkamas kiekviename žingsnyje. Vos tik pergyvenę ką nors, tuoj bėgame pas draugą ar draugę išsipasakoti, pasidalinti įspūdžiais. Dvi moterėlės net simultaniškai pasakoja viena kitai savo pergyvenimus, nepaisydamos, ar antroji jos pasakojimo klauso ar ne: svarbu juk tik "išsituštinti", ir tuoj lengviau pasidaro! Todėl net liaudies išmintis sako, kad "pasidalintas su kitu džiaugsmas dvigubai padidėja, o liūdesys — dvigubai sumažėja". Draugystėje atsimezga savaime visi konfliktai su savim pačiu. Psichoanalizės tenka griebtis tik tuo atveju, kai konfliktas tarp sąmonės ir nemonės sferų yra toks didelis, jog nei išsipasakojimas nei išpažintis kaip katarsinė priemonė nebegali padėti, ir individas nebepajėgia suvaldyti kurios nors nesąmoningos tendencijos: alergiško nepakentimo kurio nors asmens ar daikto, niekuo nepagrįstos baimės, patalogiškai ištrūkstančio melo, menkystės ar didybės jausmų ir t.t.
Freudo teorija nesiriboja vien terapeutine (gydomąja) sritim, iš jos išplaukia — ir jau paties autoriaus padarytos — toliau siekiančios išvados. Ji yra svarbus indėlis bendrojoje psichologijoje. Analitiniu stebėjimu ir gydymu atveriamos durys į giliąją asmenybės sferą, vadinamą anksčiau pasąmone, o dabar— labiau detalizuotai — nemone ir a p y m o n e (preconscience). (Plg. vakaras ir a p y v a k a ri s; senas ir a p y s e n i s, t. y. senokas; aušra ir apyaušris).
Mūsų asmenybę sudaro trys skirtingos, bet ne griežtai atribotos sferos — sąmonė, apymonė ir n e m o n ė. Visos jos yra vienodai veiklios. Jųjų centruose atsistoja atitinkamai 3 veiksniai: Aš, Super-Aš ir Tat (lot. ir angl. id, vok. es, isp. ello). Esminė šių trijų, asmenybių sudarančių veiksnių savybė yra veiklumas, dinamizmas; iš čia ir dinaminės psichologijos sąvoka. Freudas pritaiko asmenybės dinamizmui energijos pastovumo dėsnį, kurs čia lygiai taip veikiąs kaip gamtoje (žiūr. H. von Helmholtz) ir kaip gyvame organizme (ž. Ernst Brueke's konstatavimą, kad organizmas yra dinaminė sistema). Atseit tas pats ir pastovus energijos kiekis judina visas tris asmenybės sferas. Ši energija, aišku, pereidama iš žemesnės srities į aukštesnę, yra atitinkamai transformuojama arba sublimuojama. Žmogaus asmenybės variklis, pagal Freudą, yra TATas (id), kurs tradicinės psichologijos terminais reikštų: nesąmoningoji prigimtis su visais jos instinktais, geiduliais, aistromis, tendencijomis, impulsais, emocijomis ir reikalais. Tad nei Aš nei Super-Aš savos energijos neturi: jie ją gauna iš TATo ir, savaip sublimuodami (sukilnindami), vartoja savojom operacijom. Pvz., alkio jutimas paerzina TATo turimąją potencinę energiją veikti: kūdikis tuoj pradeda lūputėm čiupnoti. Jei šis biologinis reikalas negali būti tuojau pat patenkintas (suaugusio žmogaus atveju), dalis TATo energijos yra perimama mūsų Aš, kurio paskirtis esti ieškoti racionalinių priemonių maistui pasirūpinti. Protas sudaro atitinkamą planą: eiti pavalgyti į restoraną arba pirktis produktus ir gamintis valgį namie — žiūrint, kaip patogiau ar pigiau išeina. Žinoma, dar greičiau ir patogiau būtų eiti pas kaimyną ir paprašyti pietų, arba pasiimti juos iš jo šaldytuvo, nieko jam apie tai net nesakant! Bet šiuo pastaruoju atveju užprotestuotų mūsų Super-Aš, kurs, pats tebūdamas vos apysąmoningas, kontroliuoja mūsų racionalinius ir impulsyvinius veiksmus. Jisai spiria Aš veikti pagal socialines ir moralines normas, kurių daugumą yra įsigijęs ir pats didžiąja savo dalimi yra susjdaręs vaikystėje, veikiant tėvų, socialinės aplinkos ir religijos įtakai. Super-Aš apytikriai prilygsta žmogaus sąžinei. Štai kodėl taip didelė yra tėvų ir aplinkos įtaka į vaiko charakterio formavimą.
Normaliai suformuotoje asmenybėje minėtosios trys sferos veikia darniai. Mūsų biologinės reikmės randa atitinkamą išsprendimą sąmonės ir apymonės sferose, ir jos yra patenkinamos pagal sveiko proto ir doros normas. Bet kaip tik jėgų perdavime atsiranda kokia kliūtis, tuoj asmenybėje kyla kova jai pašalinti. Tokia kliūtis dinaminės psichologijos vadinama kompleksu, o iš to kilusi irritacija bei kova jai pašalinti — neuroze. Kol Aš yra konflikte su TATu ir su Super-Aš, organizmas nebeklauso valios įsakymų. Iš čia ir kyla proto nebeapvaldoma elgsena, nenormalūs poelgiai ir reakcijos. Kuo tu labiau įkalbinėsi neurotiką, bandysi jam protu įrodinėti duoto veiksmo kenksmingumą, tuo jis dar labiau spirsis, tariamai norėdamas parodyti savo "savarankiškumą", būdo "atsparumą" ir pan. Šiuo atveju jau turėsime reikalo su n e u r o t i n e asmenybe. Atsiradusiai kliūčiai pašalinti bus neišvengiama psichiatro ar bent psichoterapeuto pagalba.
Besišypsanti vasaros saulė ir vėsus vanduo bent valandėlei žmogui palengvina užmiršti visus nemalonumus ir priverčia šypsotis drauge su gražiąja gamta.
J. Stankaus nuotr.
Nors birželio saulė taip gražiai šviečia ir gėlės žydi laukuose, bet šito tėvynės netekusio kūdikio veidas nelinksmas.
Kaip ir nuo ko tokia kliūtis atsiranda? Pagal Freudą — nuo užguitų į nemonę tendencijų, norų ir idėjų, kurios dėl racionalinių ar moralinių priežasčių negalėjo realizuotis. Kiekviena tendencija ir noras yra pakrautas tam tikru emocionaliniu krūviu (malonumas ar nemalonumas), o šis — lydimas atitinkamo energijos kiekio. Užguitosios tendencijos energija niekur negali dingti ir nenustoja veikusi: ji veržiasi pro kitur, kur tiktai suranda mažesnį pasipriešinimą, ir daro žalą. Šią tiesą nesunku ir kaimiečiui suprasti: juk nė vienas protingas ūkininkas liūčių metu nebando užtvenkti vandens, ateinančio iš kaimyninio lauko, o praveda per savo žemę gilesnį griovį, kad vanduo galėtų sau laisvai tekėti toliau. Priešingu atveju potvynio vanduo sunktųsi per žemę, prasigraužtų sau naujus takus ir galėtų net patį pylimą išversti. Tas pats yra ir su asmenybėje sruvenančiom jėgom. Juk žaibo energijos mes irgi nesulaikome ore, o kanalizuojame ją ant aukštų pastatų įrengtais žaibolaidžiais.
Kas gi daryti, kad išvengtume kompleksų ir neurozės? Gyventi, nekontroliuojant savo tendencijų, užgaidų, impulsų? Juk gyvuliai neturi kompleksų. Kai kurie ir pasidarė iš dinaminės psichologijos tokias išvadas. Tuo labiau tatai nesunku, nes pats Freudas pagrindiniu žmogaus veiksmų varikliu laikė libido. Tokios išvados būtų per skubios, paviršutiniškos. Juk žmogus yra privilegijuota būtis: jis apdovanotas protu ir laisva valia. Šių pastarųjų jis įgalinamas sublimuoti, atitinkamai perdirbti, sukilninti iš TATo ateinančių tendencijų srovę ir ją nukreipti pozityvia linkme. Kitaip sakant, mes privalome proto pagalba padaryti atitinkamą drenažą, kaip minėtasis ūkininkas, kad išvengtume gaivalingųjų tendencijų potvynio. Pavyzdžiui, visiems žinoma, kad viena iš stipriausių motery veikiančių tendencijų yra motiniškumas. Bet jei šiai tendencijai užkertamas kelias realizuotis: tėvai neleido ištekėti už mylimo žmogaus, dabar jau senstelėjusi ir nebėra vilčių ištekėti; pati tendencija, nors laikinai prislopinta, lieka aktyvi ir rausia sau naują kanalą nutekėti. Tokia moteris pradeda globoti šuniukus, kanarėles, kates ir pan. O jei ir tam nėra sąlygų, josios charaktery pradeda reikštis tam tikri nenormalumai: darosi nesugyvenama, nervinga, įsigyja specifinių kaprizų, manijų ir pan.
Kiek panašus reiškinys pastebimas ir bevaikėse šeimose. Susitvenkusi nemonėj energija nutekėtų normaliai, jei vietoj šuniukų būtų paimamas auginti koks našlaitis vaikas ir jei į jį būtų išliejama šiam reikalui susikaupusi emocinė įtampa. Galima ir dar labiau sublimuoti šią energiją, pašvenčiant savo gyvenimą auklėjimui, mokymui, vaikų lopšelių ar prieglaudų vedimui ir pan. Į šią pastarąją kategoriją įeina ir vienuolės, todėl jos visai nupelnytai vadinamos seserimis ir motinomis.
Imkim dar kitą pavyzdį. Berniukai mėgsta peštis. Ši tendencija išplaukia iš jų kovos instinkto (Žiūr. P. Bo-vet, L'Instinct combatif). Jei drausmės ir griežtos priežiūros priemonėmis užgniaušime šį polinkį, jis iškils jaunystėje ar net suaugusio amžiuje. Asmuo su užguitu kovos instinktu darysis asocialus visuomeniniame gyvenime. Juk nemaža yra tokių žmonių, kurie patys sau susidaro kliūtis ir, jas nugalėję, didžiuojasi. Bet nesunku šią blogąją energiją dar vaikystėje nukreipti naudingesne kryptimi, visai nebandant jos užgniaužti. Tam tikslui reiktų organizuoti mokyklinio darbo, švaros, sporto ir kt. pirmenymes, per kurias nugalėjimo ir dominavimo energija būtų pamažu nuliejama ir ji nebeveiktų neigiamai į suaugusio charakterį.
Čia peržvelgėme tik labai bendrais bruožais Freudo metodą ir jo teorijos santykį su psichologijos mokslu. Baigiant norisi padaryti keletą kritiškų pastabų. Tatai neišvengiama dėl įvairių priežasčių: 1. Freudo doktrina, nors yra jo kruopštaus ir sąžiningo tyrinėjimo vaisius, jau pačioje pradžioje sutiko griežtą kritiką. Jo raštai, išleisti iki 1920, tebuvo žinomi siauram jo mokinių rateliui. 2. Apie vidurį šio šimtmečio visuose kraštuose susikuria psichoanalistų draugijos; šis judėjimas pasidaro tarptautinio pobūdžio. Bet vienuose kraštuose pats Freudas dievinamas ir jo mokslas besąlyginiai priimamas, k. p. Jungtinėse Valstybėse, kitur — jis sutinkamas su atsargumu, modifikuojant jo paskelbtas tezes, dar kitur, k. p. Kolumbijoje, jo visai nenorima įsileisti, belaukiant, kol atsiras psichoanalistų katalikų. 3. Todėl šiandien atsiranda visa eilė psichoanalitinių mokyklų, kurių svarbesnės yra jo paties mokinių sukurtos (Z. Jungo, Adlerio, Pfisterio ir kt.). 4. Jau yra nemaža testų, vad. projektyviniais, bandančių suprastinti ir pagreitinti patį psichoanalizės procesą (žiūr. TAT, Szondi, Psichodrama, Rorschach ir kt.). 5. Iš pradžių Katalikų Bažnyčia, griežtai priešinosi (ir dabar tebesipriešina) Freudo mokslui, nors jau pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau katalikų autorių, bandančių atskirti kviečius nuo kūkalių. (Plg. Gratton H. (OMI), Psychoanalyse d'hier et d'aujourh'hui, Paris 1955, kur sakoma, kad psichoanalizė, nors pavojingas ginklas nekompetentiškų ir nekrikščioniškos pasaulėžiūros asmenų rankose, yra privilegijuota terapija. Plg. kt. kat. autorius: L. King (SJ), "Psychė žurnalo red., A. Snoeck (SJ), V. White (OP). 6. Visai materialistiniu požiūriu biocheminis judėjimas nori nuvertinti psichoanalizės metodą, suvesdamas neurozės priežastis į nenormalų organizmo veikimą, bei į fiziologinius defektus. Visų kritikos punktų neįmanoma straipsnio ribose iškelti ir paanalizuoti. Pažiūrėsime, kaip šis naujasis mokslas gali ar negali būti suderinamas su katalikiškąja pasaulėžiūra.
Freudo doktrina, apskritai, yra laikoma materialistine. Dr. J. Lovlin, S. J., žymus Loyolos U-to psichiatras, savo viešoje paskaitoje š. m. gegužės mėn. 6 dieną kaltino Freudą, sakydamas, kad jis išvogė Dievo sąvoką iš Psichologijos mokslo! Iš tikrųjų, visa žmogaus asmenybės dinamika Freudo aiškinama tam tikrų jėgų veikimu ir energijos pastovumo dėsniu. Toliau, Freudas mūsų asmenybės dinamiką padaro per daug priklausomą nuo gaivališkų, nemonėj kylančių jėgų, kurių pagrindinė yra libido. Šioji energija, pasak Freudo, persunkianti ne tik visą žmogaus psichiką, bet ir visą gyvąją gamtą. Todėl ne veltui šio Austrų psichiatro pasaulėžiūra vadinama panseksualizmu! Tad Freudas yra pavojingas ne kaip psichoterapeutas, — jo metodas davė ir duoda gerų rezultatų, — bet kaip filosofas.
Atsiverti Freudo panseksualizmui šiandien yra susikūrusi visa eilė analitinės terapijos mokyklų, kurių kiekviena savaip interpretuoja aną pagrindinę jėgą, kuria remiasi visa mūsų asmenybės dinamika. Antai Adleris, 1907 metais atsiskyręs nuo Freudo, libidinę energiją pakeičia dominavimo noru ir savim nepasitikėjimo jausmu. Jungas, kitas Freudo mokinys, riša nemonės turinį su kolektyvine nemone, kuri, išeidama daug toliau už libido ir iš viso už individualinių tendencijų ribos, savotišku būdu susisiekia ne tik su praeities generacijomis, bet net su mistiniu ir antgamtiniu pasauliu, su demonais ir dievais. Matome, kad Freudo nukrypimas pradedamas atitaisyti: žmogus netrukus vėl bus grąžintas į Kūrėjo rankas, iš kurių jis išėjo. Dr. Lovlin siūlė savo paskaitoje dvasios dinamiką suvesti į meilės ir aukščiausio tikslo atsiek i m o (fulfilment) principus.
Nors Freudo pasaulėžiūrai galima daryti ir dar daugiau priekaištų, nors ir jo metodas susilaukė įvairių interpretacijų, kurios iš esmės jo nekeičia, o tik papildo, tačiau jo atidengtoji tamsioji asmenybės sfera ir metodai jai toliau tyrinėti liks dideliu indėliu psichologijos moksle.
A. Liaugminas
Aistros antplūdis taip apakina žmogų, kad nepalieka tarp proto ir objekto reikalingo tarpo tam objektui įžiūrėti.
R. Tagore