Clarence W. Hall
Neseniai aš praleidau vieną turiningiausiųjų savo gyvenimo valandų aštuoniasdešimt metų amžiaus moters draugystėje. Nors jos gyvenimas, toli gražu, nebuvo pilnas pasisekimų, ji suteikė džiaugsmo kitiems ir sau daugiau negu bet kuris kitas asmuo. Metų metais jos kuklūs namai buvo kenčiančiųjų prieglobstis. Aš paklausiau jos kilnumo ir ramybės paslapties, ir ji man atsakė: "Aš radau tai, nugalėdama savyje palinkimą smerkti kitus." Tikrai nėra kitos tokios dažnos ir negražios silpnybės žmogiškoje prigimtyje, kaip ši. Ir kiekvienas mūsų, vienu ar kitu metu, tuo žiaurumu nusikalsta. Vienas žymus kunigas sako: "Aš klausiau žmones, išpažįstančius savo nusidėjimus visiems Dievo įsakymams, išskyrus aštuntąjį — nekalbėk netiesos. Tačiau šiam pastarajam mes nusidedame dažniausiai."
Kiek daug neatitaisomos žalos padaroma nekaltiems žmonėms neapgalvotu plepėjimu! Kai kartą kaimynas paklausė Mahometą, kaip jis galėtų atitaisyti savo draugui neteisingą apkaltinimą, Mahometas jam liepė padėti ties kiekvieno namo durimis visame kaime po žąsies plunksną. Kitą rytą Mahometas pasakė: "Dabar eik ir surink plunksnas!" Žmogus nustebęs tarė: "Tai juk visai neįmanoma — vėjas pūtė visą naktį, ir visos plunksnos išnešiotos." — "Teisingai", atsakė Mahometas, "tas pat įvyko ir su tavo neapgalvotais žodžiais, kuriuos tu pasakei prieš savo kaimyną."
Impulsas kaltinti kitus yra savisaugos ginklas, taip stipriai įaugęs mūsų sąmonėje, kad psichologai sako, jog, norėdamas surasti žmogaus silpnybes, pasek, kurias klaidas jis greičiausiai pastebi kituose. Hazen Werner pasakoja apie vieną moterį, kuri nuolatos skųsdavosi savo kaimynų nešvara. Kartą ji pašaukė savo draugę prie lango ir pasakė: "Žiūrėk į tuos skalbinius ant virvės, kokie jie pilki ir nešvarūs!" Bet draugė ramiai pastebėjo: "Jei tu pažiūrėtumei atidžiau, pastebėtumei, kad ne jos baltiniai, bet tavo langai nešvarūs."
Stoka supratimo, teisiant kitus, kyla iš nežinojimo, kodėl tas apkalbamasis vienaip ar kitaip elgiasi. Mes turėtumėm įsidėmėti vieną kiniečių patarlę: "Nesirūpink, jei esi klaidingai suprastas, verčiau rūpinkis, jei pats kitų nesupranti." Savo kasdieniniuose santykiuose su kitais mes dažnai rizikuojame jų reputacijos griovimu, vien tik nesistengdami giliau pažvelgti ir geriau suprasti.
Vienas draugas man pasakojo: "Į mūsų miestelį atsikėlė gyventi maloni našlė su trimis vaikučiais. Trumpu laiku ji tapo visų apkalbų objektu: "Ji buvo per graži., ją lankė keletas vyrų... ji buvo bloga šeimininkė... jos vaikai lakstė gatvėje ir valgė pas kaimynus... ji buvo tinginė ir daugiausia laiko praleisdavo, gulėdama sofoje ir skaitydama..." Vieną rytą mūsų gražioji kaimynė nualpo pašto įstaigoje. Tuoj viskas paaiškėjo. Ji sirgo nepagydoma liga ir buvo per silpna dirbti. Ji išsiųsdavo vaikus, kai net ir vaistais negalėdavo nuraminti skausmų. "Aš norėjau, kad jie prisimintų mane visada linksmą ir laimingą", sakė ji, "aš norėjau numirti viena, kad jie nežinotų." O tie lankantieji vyrai buvo jos gydytojas, advokatas ir vyro brolis. Visa tai sužinoję miestelio gyventojai buvo jai labai paslaugūs likusių jos gyvenimo mėnesių metu, tačiau pletkininkai niekad negalėjo sau atleisti.
Mes galėtumėm valdyti savo per staigius sprendimus, pasiklausdami savęs: ar nebūčiau aš toks pat, ar net blogesnis, atsidūręs to smerkiamojo aplinkybėse ar pagundose? Paprotys kritikuoti kitus kaip tik pabrėžia mumyse tą nesimpatišką charakterio bruožą — įsivaizduojamą neklaidingumą. Mūsų nusistatymas nuteikia mus šitaip: "Aš tikriausiai esu geras, nes, žiūrėkite, kiek daug blogo aš pastebiu kituose!" Bet yra žinomas Kristaus atsakymas išdidiems teisėjams: "Temeta akmenį pirmasis iš jūsų, kurs yra be nuodėmės."
Laukia grįžtant tėvelio, kuri pikti žmonės išvežė ...
Štai keturi patarimai, norint nugalėti blogą įprotį smerkti kitus:
1. Būk tikras, kad žinai visus faktus taip, kad tavo kaltinimas nebūtų pripuolamas. Kiekvienas mūsų yra atsakingas už neteisingus kaltinimus, net ir jų klausydamas. R. Bodley savo knygoje "The Search of Serenity" rašo: "Kiekvieną kartą, kai man pasakojama kokia nors sensacinga istorija kieno nors sąskaitom aš bandau susekti skundėjo pagrindus ir jo galvojimą. Tada — arba viską paneigiu, arba toliau ieškau gandų pradžios. Darykite tai, prieš skubiai pasmerkdami apkaltinamąjį"
2. Atsimink, kad ir kažin kaip aiški atrodytų kito kaltė — galima visada rasti švelninančių aplinkybių. Prieš daugelį metų Sioux indėnai turėjo įspūdingą paprotį. Narsuolis, iškeliaudamas aplankyti svetimų kilčių, pakeldavo rankas į dangų ir melsdavosi: "Didžioji Dvasia, padėk man, kad niekada neteisčiau kito, iki nebūsiu vaikščiojęs dvi savaites jo mokasinuose!"
3. Savo papročiui teisti kitus duok atvirkščią eigą, ieškodamas gerųjų, bet ne blogųjų ypatybių. Dr. W. L. Moore pasakoja apie vieną paskaitininką, kuris kartą pradėjo savo kalbą, priklijuodamas lentoje balto popierio lapą. Paskui jis lapo viduryje pažymėjo mažą juodą taškelį. Paklausti klausytojai, ką jie matė, visi atsakė: "Juodą tašką!" Tada kalbėtojas pastebėjo: "Argi niekas jūsų nemato didelio balto lapo?" Įprask matyti žmonėse gera. Iškelk tai. Mėgink skleisti gerus gandus. Kaip nuostabiai praturtina tavo paties sielą ieškojimas gero kituose! Pasižiūrėk į veidrodį, kai apie ką nors blogai kalbi, ir pamatysi, kaip rūgščiai atrodai. Tada pasakyk ką nors gero ir stebėk, kaip švelnumas užlieja tavo veidą.
4. Palik visas žmonių nuodėmes teisti Dievui. Pasisavinimas sau dieviškų teisių yra arogancija ir nepagarbumas. Vysk. Fulton Sheen įspėja: "Žmonių paskirstymas į avis ir ožius įvyks paskutiniojo teismo dieną. Iki tol mums toks skirstymas yra neleistinas."
Vertė I. Vaičiulėnaitė