Praktiškumo sumetimais mes skiriame pašaukimą nuo profesijos. Mat, pašaukimas paprastai suprantamas gyvenimo būvis, kuris visu savo turiniu yra pakreiptas į antgamtinį tikslą. Profesija gi tektų laikyti gyvenimo būvį, kuris ribojasi gamtiniu tikslu. Todėl kunigystę mes vadiname pašaukimu, o medicinos praktiką — profesija.
Šis skyrimas daromas praktiškumo sumetimais, bet jis mums atrodo ir netikslus ir nelogiškas. Jei prileidžiame šį tariamą skirtumą, tai tuo pačiu tvirtiname, kad vieni žmonės gauna pašaukimą, o kitiems skirta tik kokia nors profesija. Atseit, vienų žmonių gyvenimo būvis visu savo turiniu yra atkreiptas į antgamtinį tikslą, o kiti žmonės eina profesijos keliu, ir jų gyvenimo būvis — išeinant iš mūsų profesijos sąvokos — turi ribotis gamtiniu tikslu. Šitoks žmonių padalinimas į dvi klases, būtent, žmones su pašaukimu ir žmones su profesija, mums atrodo neteisingas. Bet mes manome, kad šitas padalinimas užtinkamas ne tiek fizinių tikrovių, kiek sąvokų pasaulyje. Tai yra neteisingo galvojimo išvada, užkariavusi plačias žmonių mases.
Mums atrodo, kad kiekvienas žmogus turi pašaukimą. Nesvarbu, ar tai yra darbas, surištas su žmogumi ar su daiktu. Nesvarbu, ar tai yra užsiėmimas, pašvęstas religiniam idealui tiesioginiai ar netiesioginiai. Krikščioniškoji pasaulėžiūra mums sako, kad mes esame Dievo kūriniai, gavę iš Dievo ne tik individualią Apvaizdos globą, bet ir individualų gyvenimo kelią. Kiekvienas mūsų turi ypatingą gyvenimo misiją, kurią apibrėžia ir kuriai turinį duoda Dievo bei žmogaus sąvoka. Krikščioniškoji Dievo ir žmogaus sąvoka mums sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas, nesvarbu koks jo darbas, yra tarnauti Dievui, kuris žmogų sukūrė, ir tarnauti žmogui, kurį Dievas sukūrė į savo paveikslą ir panašumą. Tariamoji padala, skirianti pašaukimą nuo profesijos, kaip tik dėl to plačiai užtinkama, kad žmogus pamiršo, jog jis yra Dievo kūrinys. Kūrinys su misija, siekiančia patį dangų.
Krikščioniškoji pasaulėžiūra skatina mus žiūrėti į žmogų su pagarba, nes jis — pirmoje eilėje — yra nemirtingas Dievo sūnus, kurį reikia mylėti, o ne tik naudinga darbo jėga, kurią galima išnaudoti. Gyvenime mes susiduriame su žmogumi tiesioginiai arba per daiktą. Gydytojas savo darbe susiduria su žmogumi tiesioginiai. Kepėjas gi netiesioginiai, bet per daiktą, per produktą, kurį gamina jo rankos ir sugebėjimas. Šis susidūrimas, nors vykstąs per daiktą, yra visiškai realus. Daiktas, kuris netiesioginiai žmogų suveda su žmogumi, gali būti mažos vertės, bet jis vis dėlto yra žmogaus ryšys su žmogumi. Šituo daiktu žmogus pasiekia žmogų, žmogus prieina prie žmogaus. Gydytojas savo darbe gali traktuoti žmogų su pagarba ir be pagarbos, gali traktuoti jį kaip daiktą. Kepėjas gali kepti duoną, įdėdamas visą savo sugebėjimą ir pastangas, jei jį veda meilė žmogui, kuris šią duoną valgys. Jis taip pat gali dirbti, vaduodamasis tik laikrodžiu ir savaitiniu atlyginimu. Kompozitorius ar rašytojas gali kurti žmogui, turėdami omenyje jo nemirtingo kilnumo išsiilgusią sielą. Jie taip pat gali nusileisti į pigaus menkavertiškumo plokštumas, pataikaudami saldžiam paviršutiniškumui. Pirmajame atvejyje jie gerbia žmogų. Antrajame — žmogus tampa jiems daiktu ir pasisekimo priemone.
Krikščioniškoji pasaulėžiūra kreipia mūsų mintis į Dievą ir į žmogų, jų neatskiriamoje priklausomybėje, bandydama persunkti mūsų pagrindinius nusistatymus meile ir pagarba. Vadinasi, pagarba ir meilė turi liesti ne tik kiekvieną žmogų, bet ir kiekvieną daiktą bei darbą, surištus su žmogumi. Tokiu būdu, kiekvienas darbas tampa pašaukimu, kuriuo mes tarnaujame Dievui ir žmogui.
Žmonėse randame įvairių pasaulėžiūrų, kurios įvairiai vertina Dievą ir žmogų. Pažįstame pasaulėžiūros, kurios Dievą neigia arba prieš Jį kovoja. Žinome pasaulėžiūros, kurios žiūri į žmogų kaip į naudingą darbo jėgą arba pelno šaltinį. Jei pažiūra į Dievą ir į žmogų remiasi ne meile bei pagarba, bet egoizmu ir žmogaus fiziniu arba idėjiniu pajungimu sistemai bei teorijai, nesunku suprasti, kodėl kai kuriais istorijos laikotarpiais kai kuriuose kraštuose žmonės traktuojami kaip vergai, kaip beteisiai daiktai arba bandymams skirti gyvuliukai. Kada įgimtosios žmogaus teisės susiaurinamos, kada jis paklupdomas prieš sudievintą sistemos ar valstybės stabą, tada kalbėti apie pagarbą ir meilę žmogui būtų ironiška. Ar ne paradoksinis kurijozas, kad net Prancūzų revoliucija, išėjusi į pasaulį laisvinti darbo žmogaus ir palengvinti jo kietos gyvenimo dalios, įvedė dešimties dienų savaitę. Ar tai buvo ne ironija, kad išlaisvintasis darbo žmogus, užuot dirbęs šešias dienas ir ilsėjęsis septintą, dabar turėjo dirbti devynias ir ilsėtis tik dešimtą.
Kiekvienas žmogus, išeidamas iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, turėtų nauju sąmoningumu perstudijuoti pagrindinę savo įsitikinimų tiesą, kuri reikalauja, kad visas gyvenimo turinys būtų pakreiptas į antgamtinį tikslą; kuri skelbia, kad gyvenimo turinyje svarbiausios vietos priklauso Dievui ir žmogui. Vadinasi, įsitikinimų ir vertybių centre turi stovėti Dievas ir žmogus. Krikščioniškosios pasaulėžiūros sekėjui nėra kitos išeities. Jis turi kiekvieną mintį, žodį, veikimą orientuoti ir kvalifikuoti pagal pagarbą bei meilę Dievui ir žmogui. Tokiu būdu, ir žmogus ir jo gyvenimas išsilaisvina iš egocentrizmo orbitos ir patenka į erdvę, kuri remiasi ir įkvepia antgamtinį altruizmą.
Kiekvienas krikščionis nauju sąmoningumu turi pergyventi savo pašaukimą: tarnauti Dievui ir žmogui arba, kitais žodžiais, tarnauti Dievui per žmogų. Ir čia dabar visiškai nesvarbu, kokį darbą žmogus bedirbtų. Jis yra laisvas, jei aplinkybės leidžia, pasirinkti darbą, specialybę pagal savo norą ir sugebėjimą. Bet ir be šios laisvės gyvenimas jam neatima progos tarnauti Dievui per žmogų kiekvienu darbu, kiekvienu užsiėmimu. Nesvarbu, ar jis gydytojas, kepėjas, rašytojas ar gatvės šlavikas. Jo darbas, amatas, profesija ar specialybė tampa pašaukimu, jei jis savo gyvenimo būviui, kuris, gal būt, iki šiol ribojosi gamtiniu tikslu, duoda antgamtinį tikslą, būtent, tarnauti Dievui, kuris žmogų sukūrė, ir tarnauti žmogui, kurį Dievas sukūrė į savo paveikslą ir panašumą.
Bruno Markaitis, S. J.