Prietaras yra nepagrįstas tikėjimas, kad kai kurie daiktai ar ženklai turi paslaptingų jėgų žmogaus gyvenimui. Prietarai yra gamtos mokslo žinių pakaitalas. Kuo žmogus tamsesnis ir kuo jis mažiau žino gamtos mokslo tiesų, tuo jis yra ir prietaringesnis. Mat, kiekvienas žmogus, kaip protingas tvarinys, siekia žinoti viską. Kadangi jis negali visko sužinoti, tai stengiasi atspėti kai kurių įvykių priežastis. Žinoma, tie spėjimai dažniausiai yra akli ir neturi jokio pagrindo gamtos vyksmuose. Toks be pagrindo tikėjimas priežastingumu, kurio iš tikrųjų gamtoje nėra, ir sudaro prietarų turinį. Pavyzdžiui, važiavo žmogus miestan, ir kas nors nepavyko. Kai nepasiekė savo tikslo, jis pradeda galvoti, kodėl taip įvyko. Prisimena, kad jam važiuojant, juoda katė perbėgo kelią. Iš čia galėjo susidaryti sprendimas, kad juodos katės perbėgimas per kelią galėtų būti nepasisekimo priežastis. Šį spėjimą žmogus gali paversti lyg kokia gamtos tiesa, kuri paskui paplinta primityvaus galvojimo masėse. Štai ir susikuria prietaras, lyg koks naujas gamtos dėsnio atradimas. Tokių prietarų liaudyje yra kilę tūkstančiai: kas kaime anksčiau atsikels, tam seksis dienos darbai; kas pirmas parvažiuos iš velykinių pamaldų namo, tas pirmas užbaigs dirbti vasaros darbus; kas paskutinis užbaigs sėti, į to lauką pereis derlius iš kaimyno pasėlių; kas blogomis akimis pažvelgia į kaimyno kūdikį, tas kūdikis neaugs; kas gailisi parduoto gyvulio, tas gyvulys pas pirkėją nunyks; kur prie sodybos medyje naktį stūgauja pelėda, ten namuose įvyks nelaimė: arba kuris nors šeimos narys greitai mirs, arba mergina sulauks kūdikio; jei šuo staugia, tai namuose bus nelaimė; jeigu naktį yra matoma šiaurės pašvaistė, tai greitai kils karas; jeigu višta pragysta gaidžio balsu, tai bus oro permaina; jeigu stebiesi augančio vaiko grožiu arba sveikata, tai tas vaikas neaugs, bet mirs; jeigu moteris suvalgys dvilypį riešutą, tai turės dvynukus; jeigu dvilypį riešutą laikysi piniginėje, tai gerai seksis gyventi, ir pinigai niekad neišsisems iš piniginės. Yra šimtai ir kitokių prietarų, lydinčių žmogaus gyvenimą kiekviename žingsnyje. Kuo daugiau žmogui trūksta gamtos mokslo žinių, tuo daugiau jis laikosi prietarų, kuriais jis nori užpildyti tuščią gamtos mokslų vietą.
Pamatę kas yra prietarai, dabar pažvelkime į religijos esmę. Religija yra ne kas kita, kaip žmogaus ryšys su Dievu. Religijoje veikia Dievas savo malone į žmogaus sielą, o žmogus savo valia kviečia Dievo malonę jam padėti. Religija yra Dievo ir žmogaus sąveikos rezultatas. Per religiją žmogus gali savo natūralią būseną prakilninti ir pakelti į antgamtinę plotmę. Religijoje jis pakeičia savo egzistencijos apimtį, praturtina savąją būtį. Nors Dievas veikia savarankiškai, bet Jis laukia žmogaus atsivėrimo Jo veikimui. Be žmogaus sąveikos vienas Dievas neveikia į žmogaus sielos prakilninimą ir į jo antgamtinį iškėlimą.
Dievas savo malonę duoda prašančiam žmogui įvairiais būdais: kartais tiesioginiai, kartais tarpininkaujant kitiems. Todėl žmogus, kviesdamas Dievo malonę, kartais kreipiasi tiesiog į Dievą, o kartais kreipiasi į šventuosius, prašydamas jų tarpininkavimo. Tiek vieną tiek kitą kreipimąsi prie Dievo žmogus atlieka žodžiais, ženklais ar veiksmais: žegnojimu, klaupimu, nusilenkimu, atsistojimu, giedojimu, bučiavimu. Šie visi žodžiai, ženklai ir veiksmai trumpai vadinami liturgija. Taigi, žmogus, dalyvaudamas religijoje liturginiu būdu, gauna iš Dievo malonių, kurių veikimu jis gali pasiekti naujų rezultatų savo gyvenime. Šios malonės gali būti ne tik antgamtinės (grynai sielos išganymui), bet ir gamtinės: sveikata, išsigelbėjimas iš nelaimių, pašaukimo pasirinkimas.
Iš religijos ir prietarų esmės atskleidimo matomas jųdviejų skirtumas. Religijoje gautoji iš Dievo malonė, kaip pasekmė, yra teisingai priskiriama Dievo ir žmogaus sąveikai. Gautoji malonė tikrai plaukia iš Dievo, žmogui savo prašymą pareiškiant tam tikrais liturginiais ženklais, žodžiais ar veiksmais. Čia nėra jokio tuščio tikėjimo, bet pagrįstas tikėjimas. Kas tikima, taip iš tikrųjų ir yra. Prietaruose esti priešingai. Ten žmogus priskiria tam tikrą reiškinį, kaip rezultatą, tariamai priežasčiai. Ten minimas rezultatas su žmogaus tikima priežastimi neturi jokio priežastinio ryšio. Tik žmogus mano, kad ta priežastis yra tikra, kai tikrovėje taip nėra. Ten daugiausia yra atsitiktinis supuolimas: post hoc, ergo propter hoc (po to, taigi dėl to). Todėl tarp prietarų ir religijos esminiai nieko bendra nėra ir negali būti.
Tačiau dėl liaudies tamsumo gali būti atsitiktinis ryšys tarp prietarų ir religijos. Prietarai, kaip minėta, yra spėjimas gamtoje vykstančių dėsnių. Dėl to prietarai rišasi su gamtamoksliu. Bet jeigu žmogus tam tikrą reiškinį prietaringu būdu skiria ne gamtinei, bet antgamtinei priežasčiai, tada esti prietarų sąryšis su religija. Tada žmogus savo prietarų lauką perkelia į religinę sritį. Tada kyla religiniai prietarai.
Išoriniu savo susilietimu su religija tie prietarai vadinami religiniais. Pavyzdžiui, liaudyje tikima, kad medžiotojas, norėdamas taikliai šaudyti į savo grobį, turi, imdamas Komuniją, komunikanto nenuryti, bet išsiimti iš burnos, parsinešti namo, ir prisikalęs prie medžio, jį peršauti. Tada tapsiąs nuostabus šaulys. Čia šaudymo rezultatas su minėtu reiškiniu neturi nei gamtinio nei antgamtinio sąryšio. Negi Dievas apdovanos nuostabia šaudymo malone tą, kuris padarė šventvagystę, išniekino Švč. Sakramentą ir dėl to yra Bažnyčios labai griežtai baudžiamas — išskiriamas iš tikinčiųjų bendruomenės. Yra visa eilė ir kitokių prietarų, surištų ne tik su sakramentais, bet ir su šventaisiais. Pavyzdžiui, kad perkūnas netrenktų į namą, reikia pasmilkyti verbų šakele; kad gyvuliai nesirgtų, reikia jiems duoti kūčių šieno; kad karvės nedvėstų, reikia pernešti teliuką per bažnyčią; kad vištos nedvėstų, reikia nunešti keletą kiaušinių prie šv. Jurgio altoriaus; kad, karvė geriau veršiuotųsi, reikia jos strėnas pabraukyti Žolinėje šventintais žolynais; kad vagiui pasisektų laimingai pavogti, jis turi įdėti piniginę auką dėžutėn prie šv. Antano altoriaus.
Iš minėtų pavyzdžių ir šimtų dar neminėtų religinių prietarų matome, kad kiekvienu atveju pasekmė prietaringai priskiriama priežasčiai, kuri nieko bendra neturi su pasekme. Tik tamsūs žmonės patys tuos reiškinius sugretina ir tuščiai pasitiki. Bažnyčia to niekados nemokė ir nemokys. Ji ragina prašyti tiesioginiai Dievo arba netiesioginiai šventųjų užtarimu visų, ir dvasiškų ir kūniškų, malonių. Čia nėra joks daiktų sudievinimas. Bažnyčia ragina melstis ir prašyti tinkamu būdu, taip kaip liturgija moko, o ne kokiu nors magišku ar šventvagišku būdu. Todėl religiniai prietarai neturi būti primesti Bažnyčiai, bet žmonių tamsumui ir jų pažiūrų išsigimimui. Žmonės vartoja prietarus ne dėl to, kad juos taip Bažnyčia mokytų, bet dėl to, kad jie Bažnyčios mokslo neklauso. Bažnyčia skelbia, kad kiekvienas, kurs tiki prietarais, nusideda. Todėl jokiu būdu negalima kaltinti dėl tų prietarų Bažnyčios, bet tik tuos tamsuolius, kurie nesinaudoja Bažnyčios teikiamomis priemonėmis, nesistengia suprasti jos mokslo ir jos neklauso.
Dr. P. Celiešius
Rašytojas Fulton Oursler sako, kad “vertesnė yra rožė gyvam, negu puošnus vainikas mirusiam”. Bet, antra vertus, jeigu yra labai negražu blogai kalbėti apie mirusius, tai dar negražiau apkalbėti gyvuosius.