Apsipratę mes žiūrime į daugelį gražių dalykų bemintėm akim ir bejausmėm širdim. Vienas tokių dalykų, tai mūsų gyvenimo palydovės — gėlės, kaip liudija poetas:
"Gaila gėlių, kurios vysta nuošaly. Kurių šviežių spalvų ir kvapo nepažįsta niekas." (A. Asnyk) Jei kas mūsų žemėje dvelkia svajone ir pasaka, tai gėlės. Šios prabangiai pasirėdžiusios žemės gražuolės vilioja, žavi ir užburia mūsų akis savo išvaizda, spalvom ir kvapais. Jei nori susvajinti kurią nors širdį apsupk ją gėlėmis.
Kas yra gėlės? Beprasmis klausimas tam, kuris grožį jaučia. Beprasmis aiškinimas tam, kas grožiui nejautrus. Gėlės atveria savo grožio paslaptį tik tam, kuris jomis gėrisi.
Gėlės — medžiagos siela, nes jos mažiausiai medžiaginės, nes jų vertė glūdi "dvasingiausiame" medžiagos pasireiškime: spalvingume ir kvape. Gėlės yra gamtos šypsena. Gėlės kvapas — jos siela ir poezija, kuri supa gėlę. Kas yra poezija literatūros pasaulyje, tas yra gėlė medžiagos pasaulyje. Todėl žemės grožis stipriausiai pasireiškia gėlėse.
"Nuo žemės stiebias tiek žiedelių kvepiančių.
Koksai gražus pasaulis, mylimoji!"
(O. Milašius, Pavasario giesmė) Nenuostabu, kad gėlės tapo gražiųjų jausmų simbolis, nes tokie jausmai vaizdžiausiai nusakomi gėlėmis. Ne kartą gėlės būna tylus išsigelbėjimas, kai sieloje susitelkia daug grožio, ir žodžiams trūksta jėgos jį išreikšti. Goethe, siųsdamas gėles poniai Stein, pridėjo prasmingą raštelį: "Imk jas, kuri tiek daug gėlių mano gyvenime išauginai."
Gražiausiasis žmogaus jausmas — meilės jausmas, išsakomas gėlėmis, prilyginamas, jomis apsupamas. Kuri mergina ar moteris nėra gavusi gėlių, kuriomis buvo norima išsakyti besiveržiantys širdies jausmai? Kuriam vyrui jauna ranka nėra segusi gėlyčių prie švarko, maža ranka, kurią lydėjo giedras veidas ir neįprastai plakanti širdis? Tokios gėlės saugomos, džiovinamos. Po daugelio metų jos prakalba į mus nuostabiais prisiminimais, kurie iš naujo mus susvajina.
Neveltui "gėlės — tai meilės vaikai" (S. Lagerloef). Pati gi meilė yra sielos pražydimas geriausiais jos jausmais. Įsimylėjus visur gėlės vaidenas. Bundantys pirmosios meilės jausmai — tai dar neprasivėrę žiedų pumpurai. Mylinčiam mergaitės rankos žydi (H. Nagys). Kai vyras mylimosios rankas pabučiuoja, jos pražysta; iš pirštų pradeda rožės dygti, ir visas kambarys prisipildo rožių kvapo (Urugvajaus poetė J. de Ibarbourou). Tai dėl to, kad meilėje širdis tampa kvepiančia rože, ir visi jausmai bei svajonės — iliuzorinės gėlės, kuriomis siela pražysta.
"Kaip liūdna neturėti gėlių
Šventam sielos sode"
(J. R. Jimenez).
Gaila tų, kurių gyvenimo vaza jau tiek skausmo įskelta, kad vanduo joje nebesilaiko, ir kiekviena į ją įstatyta gėlė neišvengiamai tą pačią akimirką nuvysta.
Bet gėles supa ir melancholija, nes jos, greitai pražydusios, greitai ir nuvysta. Vystanti gėlė — mirštanti meilė, lydima krintančių lapelių — atsiminimų. Štai šios melancholijos gyvenimiškoji išraiška. Tačiau rudens gėlės — astros — mums nemažiau mielos ir gražios, nes jos yra paskutinis gyvybės šypsnys, žengiant gamtai į žiemos mirtį.
Nenuostabu, kad beveik visos moterys gėles brangina. Nuo jų neatsilieka ir jautresni grožiui vyrai. V. Hugo nurodo glaudų ryšį tarp moters it gėlės. Jis mano, kad Dievas nebūtų sutvėręs gėlių, jei nebūtų sutvėręs moters, nes tik jos akys gali įvertinti gėlės grožį. M. de la Roche kūryboje moteris vaizduojama kaip gėlių puokštė, kurią vyro meilė nori išskleisti. Rašytojas sako, kad moteris neturi būti vienos rūšies gėlė, nes ji pasidarytų nuobodi, bet įvairių gėlių puokštė, kuri ramina ir švelnina jausmus.
Net dirbtinių gėlių vartojimas, kai nėra gyvųjų, rodo, kad moteris gėlės labai ilgisi. O kas kvepalai, jei ne koncentruoto gėlių kvapo imitacija? Kvepalų vartojimas nebūtinai turi reikšti "tuštybę", asketine šio žodžio prasme. Tai gali būti ir grožio pasiilgimo išraiška. Juk kvepalai yra jaučiamas grožis; jie sukuria dvasinę matomo grožio viziją.
Gėlių ilgesį rodo ir tasai Edelweiss'o gėlės ieškojimas Alpių kalnuose. Nors toji gėlė auga pavojingose ir sunkiai prieinamose kalnų vietose, tačiau jos ieškoma ir net beieškant dėl jos žūvama. Gėlių branginimo idėjos yra ir mūsų legendose, kuriose Joninių naktį ieškoma pražydusio paparčio. Ir mums atrodo, kad kiekvienas jautrus žmogus sutiks su poeto žodžiais: "Gėlės kaip žmogus. Gėlės kaip meilė. Ilgai nematęs jų, ištrokšti kaip meilės, kaip atsidūsimo..." (J. Savickis, "Žemė dega").
Kaip išgyvena gėles mūsų poetai? Pirmiausia reikia pasakyti, kad kiekvienas grožis įkvepia. Negali tad neįkvėpti ir gėlių grožis. Tenka tik stebėtis, kad tas grožis kai kuriuos poetus per mažai įkvepia.
A. Vienažindžio "Kaip gi gražus gražus rūtelių darželis", virtęs liaudies daina, yra tikras lietuviškojo darželio pagarbinimas, kuriame lietuvaitė apžvelgia savo gėles, džiaugiasi ir didžiuojasi jomis, kalbasi su gėlėmis ir nuvargusi pailsi, nusiramina.
P. Vaičaitis savo eilėraštyje "Yra šalis" prisimena toli esančią tėvynę ir mato lietuvaites vasaros vakarais tarp savo darželio gėlių.
Maironio "Kur bėga Šešupė" nurodo mūsų tėvynės sodybų charakteringą pažymį — gėles. "Vakaras ant keturių kantonų ežero" mąsto apie gėlėmis pasipuošusią tėvynę.
"Kur palangėms stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmarges kreipia kepures
Jurginų pulkai."
Kas gi nesidžiaugė ta šilta ir simpatinga nuotaika, kurią sukūrė "Senajame Dvare" M. Pečkauskaitės meilė rožėms. Tai Mamatė, kuri rožes sodina, jas lanko, jų augimą stebi, jų grožiu savo sielą maitina, ilgesingom dvasios akim kildama į aukštesnį grožį. Kažin ar yra kitas rašytojas mūsų literatūroje, kuris taip gražiai būtų apie rožes rašęs.
J. Baltrušaičio ryšys su visa gamta, o taip pat ir su gėlėmis, yra labai mistiškas. Jis skina rugiagėles jas sveikindamas, nes "jūsų žydris — iš padangės trupinys nukritęs..." Jam žibutė yra sesė, kuri savotiškai visatą įprasmina. Ramunėlę išvydęs, jis susiramina, jo skausmas atlyžta, nes "štai pasauly aš ne vienas, jo bedugnėj ne našlaitis..." Savo mylimajai jis "pasiverčia žemės žiedu" ir gieda.
Pavasaris jam atbunda ir savo "gegužės daina" ypač gėlėmis ir spalvomis dainuoja.
Gėlės — K. Binkio kūryboje — tartum grakščios balerinos šokdamos praskrieja pro mūsų akis, kai jis dainuoja apie tulpes, obelų žiedus, vandens leliją, rūtą, rugiagėles ir aguonėles.
V. Mačernis, kurio trumpas gyvenimas "ėjo per žemę žydinčią, apsvaigęs... lyg vynu", savo "Vizijose" atskleidžia mums ryto legendą apie "žydinčią karalių gėlę", į kurią veržiasi poeto širdis. Tai gėlė, kurios lapeliai, kritę ant veido ir širdies, padaro žmogų nemirtingą, ir iš jo lūpų išsiveržia melodingi žodžiai, visus užkrečiantys nemarumo ilgesiu.
Gal jokio kito lietuvių poeto kūryba nėra taip gėlėm iškaišyta, kaip M. Vaitkaus. Kai didelė mūsų poetų dalis gėles tik prisimena, prie jų nesustodami, tai Vaitkus gėlėmis grožisi, jose skęsdamas svajone ir širdimi. Jo "Grožio Karalienės" ciklas visas kvepia gėlėm. Ten jau pradedi nujausti tą "Gėlių Karalienės" titulą, kuriuo Pijus XII pavadino Mariją, kalbėdamas Tarptautinės Rožių Augintojų Draugijos nariams, 1955 gegužės 10 dieną.
Kai mūsų poetės moterys ilgisi tėvynės, tai jos ilgisi tėvynės gėlių. G. Tulauskaitę grįžti į tėvynę šaukia žydinčios liepos, pražydę jazminai ir baltos lelijos, kurias ji mato savo tėviškės sodyboje. P. Orintaitės širdyje žydi ir iki mirties žydės baltas dobilėlis; svetimos gėlės jos širdies nevilioja, nes ji ilgisi "dobilėlio balto, to skaisčių skaisčiausio, tėviškės takelių žiedo įstabaus." J. Augustai-tytė - Vaičiūnienė džiaugiasi: "Aš turiu dar maldaknygėj melsvą žiedelį iš Šešupės lankų pradalgės".
Bet ir vėl reikia pasakyti, kad mūsų poetų kūryboje gėlėms skiriama labai maža vietos. O juk esame užaugę krašte, kur palangėse žydėjo darželiai, kur visos mergaitės, eidamos šventadienį į bažnyčią, nešdavosi gėles rankose, arba prisegtas prie krūtinės, arba įdėtas į maldaknygę. Juk mūsų bažnyčios — Dievo Kūno oktavos ar šiaip atlaidų metu— skęsdavo gėlėse ir vainikuose. Juk visą gegužės mėnesį — Gegužinių pamaldų metu — kvėpuodavome alyvomis, kurių kvapas — tai "Viešpaties krūtinės atsidūsėjimas" (J. Paukštelis).
Kalbėdami apie poetų ryšį su gėlėmis, negalime nesustoti, kad ir prie svetimtaučio — indų Rabindranath Tagorė, kuriam gėlių poezijoje nėra lygaus pasaulio literatūroje. Kaip visą gamtą, taip ir gėles jis išgyveno mistiškai. Jis buvo, sakytume, lyg indų tautos Pranciškus Asyžietis. Kaip simpatingai jis prisimena tą vaikystės įspūdį, kai pirmą kartą į savo rankas jis paėmė pražydusią jazminų šaką. Kai sykį jis žydinčiais jazminais apsikaišė savo galvą, jam atrodė, kad žiedai lietė jo galvą, kaip motinos pirštai. O motinos pirštų švelnumas — kaip atsiveriančių jazmino pumpurų švelnumas!
Niekas nežino, anot Tagorės, iš kur gėlės, nes jų tėvynė danguje — ten kur žvaigždės. Gėlės kvapas — tai tasai džiaugsmo pasireiškimas, kuriuo visata džiaugiasi. Per gėles Dievas kalba į žmones. Meilė pražydina visa. Todėl poetas sako: "Tu, kelio žole, mylėk žvaigždę, tada tavo sapnai pražys gėlėmis." Juk ir "lapas virsta žiedu, kai jis myli."
Kadangi pažinimas žmogaus protą, tartum pumpurą, atveria tiesos saulei, Tagorė vaizduoja tokį atsivėrimą tiesai savo dramoje, vardu "Tamsiojo kambario karalius". Pilnąją tiesą, kuri čia yra Dievo simbolis ir vardas, galima rasti ten, "kur muzika saldžiausiai groja, kur oras pilnas žiedų kvapo."
Tagorės kūryboje Dievas ateina pas poetą, šviežių gėlių pintine nešinas. Pats Dievas jam — lyg gėlė, nes "aš jaučiu, vėjui pučiant, tavo saldaus buvimo lengvą kvapą". Todėl Tagorės maldose į Dievą yra tiek gėlių. "Atverk ir pakelk savo širdį, kaip žydinti gėlė, kada rytmetį saulė keliasi." Šitokioje nuotaikoje jis kitus ragino melstis ir pats, į Dievą kreipdamasis, maldavo: "Duok, kad mūsų gyvenimas būtų gražus, kaip vasaros gėlės."
Pasakojama, kad Tumas - Vaižgantas kai kada išpažintyje už didesnes nuodėmes duodavęs originalią atgailą: liepdavęs nupirkti gėlių puokštę ir ją paaukoti Marijai. Atrodo, kad šitokios atgailos pagrindas buvo toks: nusidedamas susitepei, bjaurumą pasaulyje padauginai. Atsverk šį biaurumą, gėlių grožiu pagarbindamas Marijos grožį, ir nepamiršk, kad taip savo dorybių žiedais turi pagražinti pasaulį.
Kad gėlės grožis ir jos kvapas gali turėti įtakos į žmogaus dorovinę nuotaiką, tai ne vienas yra pastebėjęs. V. Hugo sako: "Kada žemė pakvimpa, žmogaus širdis pasidaro geresnė." Su išsiskleidusiais saulėje žiedais ir žmogaus širdis prasiskleidžia gėriui. Yra pedagogų, kurie pataria gimdyvėms apsisupti grožiu ir gėlėmis, kad jų vaikams persiduotų palinkimas į grožį ir kilnumą.
Armėnų legenda pasakoja apie žolę, kurios kvapas toks stiprus, kad vienintelis jos esencijos lašas, į numirėlio plaukus įlašintas, kvepės net po atsikėlimo iš numirusiųjų, ir taip numirėlis teismo angelus sau laimės. Kaip ši legenda artima Katalikų Bažnyčios posakiui, kai ji apie savo šventųjų asmenų mirtį sako, kad jie mirė "in odore sanctitatis — šventumo kvapo lydimi".
Nenuostabu, kad Biblijoje ir Bažnyčios liturgijoje neretai prisimenamos gėlės, jų grožis ir kvapas. Tai nebuvo atsitiktinumas, kad pranašas, dvasioje matydamas ateisiantį Mesiją, sakė: "Myra, aloe ir kasija kvepia tavo rūbai" (Ps. 44). Tai nebuvo atsitiktinumas, kad atėjęs Mesijas atkreipė mūsų dėmesį į gėles ir iškėlė jų grožį: "Įsižiūrėkite į laukines lelijas... Ir Saliamonas savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip kiekviena iš jų" (Mat. 6, 28). Todėl net griežčiausiuose vienuolynuose, kur kiekvienas patogumas yra rūpestingai išskliaustas iš gyvenimo, soduose auga ir žydi gėlės, o iškilmių dieną pasveikina vienuolį solenizantą prieš jį valgomajame pastatyta gėlių puokštė.
Čia mums prisimena kadaise gėlėmis išpuošta mūsų tėvynė. "Pavasariai ten dega ugnys prasivėrusių žiedų" (V. Kazokas). Bet šiandien visa tėvynė pavirto "kruvina aguona", su parpuolusia prie jos sena motina (V. Ališas). Kai džiaugsmo gėlės nuvyto pavergtų lietuvių sielose, kažin ar beturi jie laiko ir noro auginti gėles darželiuose. Ar nereikėtų mums, kurie gyvename laisvuose kraštuose, ypač mūsų jaunimui — ateitininkams, skautams, vyčiams — ugdyti gėlynus? Ar nebūtų gražu, kad svetimtaučiai kiekvieną lietuvių namą atpažintų iš gėlių darželio? Ar nebūtų prasminga, kad mes — ilgėdamies grožio ir kilnumo — dažniau pasinertume gėlių grožyje ir jų kvape? Juk trapiosios gėlės — tai mūsų trapaus gyvenimo palydovės.
Alfonsas Grauslys
1 V. Kazokas