T U R I N Y S
 
 
Viršelyje: Šv. Ignacas Lojolą, Jėzuitų Ordino Įsteigėjas ir pirmasis Generolas. Šiais metais, liepos mėn. 31 d., sueina keturi šimtai metų nuo Šv. Ignaco mirties. Šis "L. L." numeris yra pašvęstas tai sukakčiai paminėti.
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina du doleriai. Atskiras numeris 20 centų.
     Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
     Redakcijos nariai: Bruno Markaitis, S. J. ir Anicetas Tamošaitis, S. J.
     Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.
Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St.. Chicago 36, Illinois. Tel. HEm-lock 4-1677. Yearly subscription two dollars. Single copy 20 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
 

1956 M. LIEPOS - RUGP. MĖN. VOL. VII, NO. 7

 (šiemet sukanka 400 metų nuo Ignaco Lojolos mirties)

1. Turnyrai, medaliai, damos...

     — Nejaugi pily nėra nieko padoresnio skaitymui? — riteris susiraukęs pastūmė į šalį "Kristaus gyvenimą" ir "Šventųjų legendas". — Vien šios dvi pamaldžios knygos?

     Apsivylęs, karys pasitaisė pagalvį ir, palindęs po apklotu, bandė užsnūsti. Nevyko. Vis dar sopėjo begyjančią koją. Buvo jau šimtus kartų suskaitęs lubų lentas ir voratinklius kampuose. Gulėti ir nieko neveikti veržliam ir lakios vaizduotės kareiviui buvo tikra kankynė. Manė, jog paprašius atneš jam knygų apie riterių nuotykius, jų širdžių damas, meilės laiškus, dvikovas. Tokias knygas jis ryte rydavo laisvalaikiais. O čia, toje davatkiškoje pilyje, tebuvo vien pora pamaldžių knygpalaikių! Po šimts perkūnų, biauru! Tokios nešventos mintys skrido per galvą žmogaus, sukūrusio draugiją, į kurią nūdien kasmet įstoja po pusantro tūkstančio jaunų vyrų siekti šventumo.

     Ignacas Lojolą buvo karys su visomis geromis ir blogomis ano meto riterio savybėmis. Nuo pat ankstybos jaunystės likimas jį vedžiojo po Ispanijos didikų pilis su jų žymiais vyrais, intrygomis, gražiomis damomis ir saldžiais komplimentais. Būdamas penkiolikos metų berniukas, jau tarnauja pažu vyriausio karaliaus iždininko dvare. Didžiausia jaunojo pažo svajonė — tapti kariu. Riterių romanuose aprašyti didvyriai, jų kovos ir meilės istorijos buvo visiškai užvaldę jo vaizduotę. Cervantes tada dar nebuvo parašęs savo Don Kichoto; riterių romanai buvo ispanų jaunimo gaudyte gaudomi. Ignacas elegantiškiau už kitus rengėsi, dažnai didžiuodamasis žvelgė veidrodyje į savo tamsių plaukų garbanas ir bręstančią jaunuolio figūrą.

Bruno Markaitis, S. J.

     Šešioliktojo šimtmečio antroji pusė. Patvinusiuose protestantizmo vandenys plaukė visos Europos šalys, neišskiriant nei Lenkijos nei Lietuvos. Mat, tai buvo gaivalingasis augančiojo protestantizmo perijodas. Augimo gi veiksnių buvo įvairių. Nemaža tiek lietuvių tiek lenkų didikų vaikų studijavo užsieniuose. Jau vien mada reikalavo parsivežti iš svetur ne tik manierą, bet ir vieną kitą naują mintį. Ne paslaptis, kad dalis jaunimo grįžo namo persiėmę naująja religija — liuteranizmu arba kalvinizmu. Turime įrodymų, kad to laiko praktika, išreikšta neteisingu dėsniu — "cuius regio, eius religio — kieno valdžia, to ir religija" — buvo vartojama ir Lietuvoje. Tą patvirtina ištisi kaimai, perėję į protestantizmą. Taip pat vienas iš veiksnių buvo pirkliai iš Prūsijos ir tolimesnių šalių, kurie — laikydamiesi didesniuose miestuose — siūlė pirkėjams ne tik naujas prekes, bet ir naujas idėjas.

     Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje buvo sunki jau vien dėl to, kad kunigų buvo labai maža. Kaimo žmonės, kurių protestantizmas nebuvo patraukęs, ne vienoje vietoje grįžo prie senovės dievų. Kur to žingsnio ir nebuvo padaryta, ten dėl kunigų stokos ir uždarų bažnyčių, buvo atviri keliai stabmeldiškiems papročiams ir prietarams. Net 1603 metais jėzuitams, lydintiems vyskupą Giedraitį po Žemaitiją, teko išklausyti išpažinties 1107 senelius, kurie, nors pakrikštyti, bet išpažinties dar nė karto gyvenime nebuvo buvę. Juk krikščionybė Lietuvoje buvo, palyginti, jauna.

     1569 metais, kai Vilniaus vyskupu buvo Valerijonas Protasevičius, Jėzuitų ordinas Europoje jau buvo plačiai žinomas, nors neseniai įsisteigęs, bet jau spėjęs pagarsėti savo kovingumu prieš protestantiškąjį sąjūdį ir savo kolegijomis. Edukacinis jėzuitų tinklas, turįs 300 kolegijų, artinosi ir į Rytų Europą. Varmijos vyskupas, vėliau kardinolas, Hozijus susipažino su jėzuitais Tridento susirinkime ir pakvietė juos į Braunsbergą, kur jie įsteigė kolegiją 1565 metais. Kitais metais — vysk. Petro Myszkovski pastangomis ir pagalba — kolegija buvo įsteigta Pultavoje. Šitie dalykai nebuvo nežinomi vyskupui Protasevičiui, ir jis pakartotinai kreipėsi tiek į kardinolą Hozijų, tiek į Braunsbergo jėzuitus, kad jie atvyktų į Vilnių.

IV

     Nors vienatvė labai skaudi žmogaus širdžiai, bet joje yra ir teigiamybių. Jų yra ypač laikinoje vienatvėje: tiek fizinėje, tiek dvasinėje. Čia pabrėžiame žodį "laikinoje", nes nuolatinę vienatvę retas žmogus gali pakelti, nenustodamas dvasinės pusiausvyros.

     Paskutiniame šio ciklo straipsnyje pažvelgsime į šias laikinos vienatvės teigiamybes, ypač iškeldami klausimą: ar ilgiau tverianti vienatvė gali žmogui pasidaryti kelias į Dievą?

Laikinos vienatvės galimos teigiamybės

     Teigiamybės, kurias čia suminėsime, yra tik "galimos", nes ilgesnė, ypač dvasinė vienatvė daugeliui yra per sunkus bandymas, jų gyvenimo medyje neišugdąs jokių gerų vaisių. Juk tas pats dalykas vieną gali ugdyti, o kitą — smukdyti, priklausomai žmogaus nusistatymo, kuriuo tas dalykas sutinkamas.

     "Reikalingos dvi esminės sąlygos", — anot garsaus rašytojo A. Carrel, — "aukštesniam individo išsivystymui: tam tikras vienatvės laipsnis ir drausmė". Toliau jis paaiškina, kad vienatvė, mums atrodo, izoliacijos ir savarankiškumo prasme, žmogui reikalinga, kad jis nepasidarytų miniažmogiu. Mat, vienatvės atskirumas išlaiko žmogaus originalias savybes, ugdydamas asmenybę. Štai kodėl komunistinis režimas nepalieka žmonių vienatvėje nei valandėlės, varydamas juos į kolchozus, mitingus, paskaitas ir kursus, nepalikdamas jiems laiko savarankiškai galvoti ir skirtingą dvasios pasaulį kurti. Komunizmui nereikia asmenybių — jos pavojingos jam. Jam reikia miniažmogių, nes tik jie gali nuolankiai vergauti.

     Todėl reikia fizinės vienatvės valandų ir tarpų, kad žmogus asmenybe ir savim išliktų, kad dvasios savitumo neprarastų. Tokių vienatvės tarpų reikia kiekvienam žmogui, kad jis dvasiniai nenuskurstų. Čia galima pritarti W. Nigg žodžiams, kad "žmogus turi šventą teisę į vienatvę". Dostojevskis iškelia katorgos kančią, būtent, negalėjimą būti fiziniai vienu, prievarta nuolat buvoti netinkamoje draugystėje. Šis nuolatinis ir blaškantis netinkamos draugijos triukšmas kankino mąstytoją ir rašytoją. Ši aplinka slopino kiekvieną jame gimusią mintį, neleisdama jai ramiai vystytis ir dvasia gyventi. Rašytojas tik fiziniai vegetavo, o dvasiniai jis troško. Tokioje aplinkoje skurdo jo asmenybė. Štai kodėl turime teisę sakyti, kad vienatvė stovi asmenybės sargyboje.

     Laikina — fizinė ir net dvasinė — vienatvė gali kartais žmogų nuostabiai pagilinti, subrandinti, visam jo gyvenimui duoti naują kryptį. Juk fizinė vienatvė, duodama laiko mąstyti, pastato žmogų esminių gyvenimo klausimų akivaizdoje ir leidžia paieškoti atsakymų sielos gelmėse. O savanoriško šių klausimų mąstymo jis bijo, kaip operacijos. Mat, jis nujaučia, kad rimtesnis susimąstymas neišvengiamai neramumą sukels, vers šio to išsižadėti, šį tą papročiuose ir savyje pakeisti. Visa to žmogus nenori.

     Dvasinė vienatvė — visų artimųjų nustojime, jais nusivylime, visų dvasinės atramos taškų netekime — ne kartą verčia žmogų ieškoti nežemiško atramos taško. Štai kodėl ne karto į žmogaus gyvenimą atėjusi "geroji kančia" (F. Coppėe) — ilgesnės ligos ir dvigubos vienatvės pavidale — priverčia žmogų gyvenimą patikrinti, nulemia vidinį pasikeitimą, jo dvasingumą sustiprindama. Ne karta tokia priverstina vienatvė pasidaro žmogui ta dvasinė bažnyčia, kurioje jis Dievą atranda. Ta vienatvės tyla ne vienam virsta pirmųjų Velykų grabu, iš kurio žmogaus siela keliasi į Dievą.

 (Iš jauno jėzuito dienoraščio)

liepos 2 d., penktadienis

     Metinės rekolekcijos jau įpusėjo. Vakare išėjau pasivaikščioti. Buvo nuostabiai gražus vasaros vakaras: toks tylus ir ramus kaip siela. Visa aplinka spindėjo vasaros grožiu: tirštai spalvingi gėlynai, žaliais gojais uždengti takai, ir už tvoros auksinėmis galvomis siūbuodami rugiai. Saulė bėrė paskutinius savo spindulius, kurie žaidė mirgėdami žaliuojančių lapų jūroj. Liekna smilga siūbavo nuo lengvo vakaro vėjelio. Takas vingiavosi pro išsišakojusius beržus, pro kūdrą, kuri žaliu paviršium apsiklojus ramiai tūnojo. Sutana ritmingai glostė tirštą žolės kilimą. Mintys, gimusios rekolekcijų tyloj ir ramybėj, dabar kilo ir veržėsi aukštyn. Net ir platūs javų ir dobilų laukai buvo tokie tylūs, lyg ir jie būtų paskendę rekolekcijų susikaupime. Štai ir mūsų senas žalumynais apaugęs vasarnamis. Tai viena iš mano mėgiamiausių vietų: stovi gale lauko, nuošaliai nuo namų; jo sienos — tai vielomis besidriekiančios laukinės rožės, o stogas — tik apie balkelius tankiai susipynę vijokliai. Atsisėdau po šia lapuota pastoge.

     Tas nuostabus vasaros vakaro grožis žavėjo ir akį ir sielą. Giliai atsikvėpęs gaivinančiai kvepiančio oro, atsilošiau į rožėmis išpintą sieną ir žvilgsnis paskendo aukštoj mėlynėj. Mintys, pabudintos, šio nuostabiai puikaus vasaros laukų grožio, kiaurai smigo per dangaus mėlynę ir siekė kažkur aukščiau. Jausmai, susižavėję grožiu ir pabudinę sielos gelmes, aptilo. Siela vis daugiau atsipalaidavo nuo apčiuopiamo grožio ir tikėjimo akimis ieškojo paties grožio šaltinio. Akys nebematė supančios aplinkos, nes siela buvo traukiama prie dvasinio, amžinojo grožio. Dvasios Dievas vilioja sielą, pasislėpęs po sutvertu grožiu. Jis nuostabiai pasaulyje įspaudė savo amžinojo grožio pėdsakus. Mirtingasis gali grožėtis tik paties Grožio žemišku atspindžiu, nes jo žmogiška prigimtis nepakeltų tiesioginio Dievo grožio spindėjimo. Šis grožio Dievas traukia žmogaus širdį prie savęs per savo sutvertus kūrinius. Dievas, palikęs šiuos savo "grožio pėdsakus" pasaulyje, laukia, kad žmogus, atradęs tuos pėdsakus, ieškotų jų įspaudėjo. Jis savo dvasinį grožį atveria kiekvienam, kuris Jo ieško. Dievas, prisidengęs gamtos nuostabiu grožiu, vilioja žmogaus sielą prie savęs. Jis tartum žaidžia slapukais".

     Neseniai pasirodė nauja anglų rašytojo Graham Greene knyga, vardu "Ramusis Amerikietis" (The Quiet American, New York, 1956, The Viking Press). Graham Green yra įdomus ir gabus rašytojas, kuris paskutiniu laiku katalikų tarpe buvo pagarsėjęs savo knygomis: "The Power and the Glory" ir "The Heart of the Matter". Šiose knygose jis apreiškė daug religinės šviesos ir išminties apie žmogaus prigimtį nuodėmėje ir kaltės pažinime. Savo paskutinėje novelėje rašytojas parodo mažiau religinės žmogaus kritikos, nors viena kita religinė mintis sušvinta knygos paviršiuje. Atrodo, kad "Ramiojo Amerikiečio" novelė yra tobulesnė savo forma negu turiniu. Rašytojas parodo savo nepaprastą gabumą pasakoti ir nagrinėti. Šioje novelėje įvairūs klausimai apie mūsų laikų žmogų, ramųjį amerikietį, pasilieka atviri ir neišspręsti.

     Knygos dedikacijoje rašytojas pasisako, nenorėjęs rašyti istorijos. Tai reiškia, kad jis nesiekė istorinės tiesos apie amerikietį ir kitus asmenis mūsų laikų istorijoje. Jis nenorėjo būti istorikas, bet literatas. Tačiau, nežiūrint šios pateisinančios aplinkybės, turime pripažinti, kad jo vaizduojamas amerikietis daug kam nepatiks. Knygoje yra net gana naivių pasisakymų prieš amerikiečius. Taip pat netrūksta ir antiangliškos tendencijos. Novelė kritikuoja ne tik amerikietį, bet ir anglą. Nenuostabu, kad rusai, kaip laikraščiai rašo, skuba išsiversti šią novelę, siekdami savo tikslų.

     Rašytojas pasirenka lordo Byrono žodžius kaip motto: "Mūsų amžius yra pilnas naujų išradimų... žudyti kūnui ir gelbėti sielai. Viskam buvo padaryta propaganda su geriausiomis intencijomis."

HELEN OF TROY

     Troja, garsusis senovės miestas, saugojąs Helesponto sąsiaurį, įkvėpė ne tik Homerą, bet ir filmą, kuris pasirodė "Helen of Troy" vardu. Tikrai įkvėpė, nes šiame filme randame beveik visus elementus, atsakingus už pasisekusį filmą. Intryguojantis ir romantiškas turinys priklauso Homerui, bet filmo skriptas ir režisūra sugebėjo pasinaudoti turtingu epu taip blaiviai ir taupiai, kad gili senovė atsiveria prieš mūsų akis autentiška ir gyva.

     Homeras aprašo dešimties metų karą tarp graikų ir trojiečių, prasidėjusį 1184 metais prieš Kristų. Karo priežastisElena, Spartos karaliaus Menelajaus žmona, kurią paviliojo Paris, Trojos karaliaus Prijamo sūnus. Nors graikai buvo skaitlingi, narsūs ir išradingi, bet gerai sutvirtinto miesto paimti neįstengė.

     Ne veltui Oriento posakis, kad "už vieną graiką duoda dešimt žydų". Karą laimi ne jėga, bet gudrumas. Pasirodo medinis aklys, kurio tuščiuose viduriuose slypėjo graikų kareiviai, kai visa armada nudavė pasitraukimą. Nedaug kareivių buvo medinio arklio viduriuose, bet daug nereikia iš vidaus atidaryti miesto vartus, kai gyventojai nugėrę miegojo.

     Filmas gana smulkmeniškai parodo anų laikų miestų apgulimo techniką ir mašineriją. Režisierius sugebėjo išlaikyti lygsvarą ir proporciją tarp nuolat gyvo karinio fono ir pulsuojančios dviejų jaunuolių meilės, kuriuos skyrė tauta, bet jungė širdis. Kai Elena ir Paris buvo pasirengę žengti į bekraštį laisvės džiaugsmą, kardas pervėrė narsųjį Trojos princą.

     Muzika gera, bet jai trūksta archajinio elemento tiek melodinėje linijoje, tiek ritmuose. Rossana Podesta (Elena) ir Jacques Šernas (Paris) vaidina pasigėrėtinai.

   Naujuose tėvų jėzuitų namuose bus skirta daug vietos visuomenės ir organizacijų veiklai. Čia bus graži salė kultūriniams parengimams, erdvūs kambariai lituanistikos mokyklai, atskiri būklai skautėms, skautams ir ateitininkams. Šių namų statybai aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, 111.

PAŠAUKIMO KLAUSIMU

     Kartais vienas kitas jaunuolis arba kunigas pasiteirauja, ar dabar lietuviai jėzuitai priima kandidatus į kunigus ir j brolius. Kai kurie mano, kad dabar, gyvenant ne savo šaly, neturint savo naujokyno ir studijų namų, tai yra neįmanoma. Norime paaiškinti, kad ir dabar kandidatus priimame. Jie atlieka naujokyną ir studijas Amerikoje arba kur nors kitur, bet priklauso Lietuvos Jėzuitų Provincijai ir ruošiasi darbui Lietuvoje. Norintieji tapti kunigais, turi būti baigę bent aukštesniąją mokyklą (High School). Norint tapti broliukais, užtenka mokėt skaityti ir rašyti.