Neseniai pasirodė nauja anglų rašytojo Graham Greene knyga, vardu "Ramusis Amerikietis" (The Quiet American, New York, 1956, The Viking Press). Graham Green yra įdomus ir gabus rašytojas, kuris paskutiniu laiku katalikų tarpe buvo pagarsėjęs savo knygomis: "The Power and the Glory" ir "The Heart of the Matter". Šiose knygose jis apreiškė daug religinės šviesos ir išminties apie žmogaus prigimtį nuodėmėje ir kaltės pažinime. Savo paskutinėje novelėje rašytojas parodo mažiau religinės žmogaus kritikos, nors viena kita religinė mintis sušvinta knygos paviršiuje. Atrodo, kad "Ramiojo Amerikiečio" novelė yra tobulesnė savo forma negu turiniu. Rašytojas parodo savo nepaprastą gabumą pasakoti ir nagrinėti. Šioje novelėje įvairūs klausimai apie mūsų laikų žmogų, ramųjį amerikietį, pasilieka atviri ir neišspręsti.
Knygos dedikacijoje rašytojas pasisako, nenorėjęs rašyti istorijos. Tai reiškia, kad jis nesiekė istorinės tiesos apie amerikietį ir kitus asmenis mūsų laikų istorijoje. Jis nenorėjo būti istorikas, bet literatas. Tačiau, nežiūrint šios pateisinančios aplinkybės, turime pripažinti, kad jo vaizduojamas amerikietis daug kam nepatiks. Knygoje yra net gana naivių pasisakymų prieš amerikiečius. Taip pat netrūksta ir antiangliškos tendencijos. Novelė kritikuoja ne tik amerikietį, bet ir anglą. Nenuostabu, kad rusai, kaip laikraščiai rašo, skuba išsiversti šią novelę, siekdami savo tikslų.
Rašytojas pasirenka lordo Byrono žodžius kaip motto: "Mūsų amžius yra pilnas naujų išradimų... žudyti kūnui ir gelbėti sielai. Viskam buvo padaryta propaganda su geriausiomis intencijomis."
Trys asmenys
Veiksmas vyksta Indokinijoje karo metu. Karo ugnies prieblandoje susitinka trys asmenys Saigono mieste: Alden Pyle, Tom Fowler ir Phuong. Jie yra pagrindiniai novelės personažai. Alden Pyle, amerikietis, yra Ekonominės Pagalbos diplomatas Indokinijoje. Tom Fowler, britas, yra karo žurnalistas. Phuong, gražioji anamitė, kurtizanės vaidmeyje.
Laikysenos atžvilgiu ši trejukė taip atrodo: amerikietis yra nekaltos ramybės nešėjas, britas — realistas iki sauso empirizmo, Phuong atrodo kaip moteris be charakterio vyro šešėlyje. Yra ir daugiau šalutinių figūrų, kurios tarnauja tik pagrindinėms apšviesti.
Pirmiausia pažvelkime į ramųjį amerikietį. Rašytojo akyse jis yra asmuo, kuriam trūksta istorinio patyrimo. Jis yra susidaręs savo nuomonę apie Indokinijos karą. Ieškodamas klausimo išrišimo, jis neina nei pas prancūzus nei pas vietnamiečius. Sako, klausimo išrišimas yra trečios jėgos principe, kuris yra kiekviename konflikte. Ir čia, rašytojo nuomone, amerikietis pasuka blogu keliu. Rašytoją labiausiai jaudina amerikiečio ramumas konflikte. Jis žino, kad ramybė yra gėrio troškime. Gėrio troškimas nuteikia žmogų ramybei. Amerikiečio gėris yra ekonominėje gėrybėje. Harvardo universiteto diplomas 32 metų viengungio rankose, paskui keletas knygų apie Azijos klausimus padės amerikiečiui kurti ramybę, siekiant ekonominės gėrybės, kurioje maišosi ginklai ir vaistai. Vaistai yra geri. Ir ginklai yra geri. Bet pasisuka generolas The, ir ginklai patenka ne ten, kur reikia. Amerikietis suklumpa gėrybių dalinime. Pagaliau mirtis išriša ramybės klausimą. Amerikietis žūsta, kaip nekalta karo auka. Ir Graham Green sako: "Apsaugok mus. Viešpatie, nuo gerųjų ir nekaltųjų..."
Šiuose žodžiuose apie amerikietį prasideda brito kritika. Nekaltojo ir gerojo žmogaus mirtis yra šios kritikos šaltinis. Tom Fowler, britas reporteris, yra empiristas. Gal tai yra reporterio profesijos dvasia. Britas yra patirto fakto žmogus. Amerikietis tiki Dievą. Britas netiki. Opiumas yra faktas. Alkoholis yra faktas. Moteris yra faktas. Britas yra fakto reporteris. Klausimai rišasi įvykusio fakto keliu. Brito širdyje gyvena Epikūras, kuris sudrumsčia ne tik jo, bet ir amerikiečio ramybę. Gal labiausiai britą sujaudina amerikiečio pasiaukojimas jo gyvybės išgelbėjime. Iš karto britas nori atsisakyti pagalbos: "Palik mane!" Bet ne, ramusis amerikietis vis tiek britą išgelbsti. Kai amerikietis miršta, britas negali sulaikyti savo susijaudinimo. Pasiaukojimas yra vertybė, kuri jį išmuša iš vėžių. Jis jaučia, kad po amerikiečio mirties yra kažkas netvarkoje. Neramu darosi, kai miršta ramus žmogus.
Čia britas atitaiso ramiojo amerikiečio garbę. Atrodo, kad čia prasideda kita malda: "Neleisk, Viešpatie, būti atskirtu nuo nekaltojo ir gerojo žmogaus, kuris mokėjo pasiaukoti". Atrodo, kad nekaltumo ir gerumo katastrofa istorijoje po mirties parodo savo tikrąją vertę.
Tarp brito ir amerikiečio svyruoja trečiasis asmuo — Phuong, gražioji anamitė. Tai moteris, kuri pasilieka instinkto žaislu. Amerikietis ją norėtų iškelti prie šeimos gyvenimo, o britas seka įvykusio fakto logiką, kurioje jis pasilieka meilės fakto reporteris. Žaislas tampa nuosavybe aistros keliu. Anamitė pasilieka naivi savo istoriniame nekaltume: ji nematys nei Empire State dangoraižio nei Grand Canyon. Amerikiečio jau nebėra. Pasilieka britas — paskutinė žaislelio galimybė.
Išvados
Gal vieną svarbesnę mintį reikėtų iškelti iš šios knygos. Tai žmogaus pažinimas. Rašyti apie žmogų reiškia žmogų pažinti. Čia pasipila klaidingos brito reporterio mintys apie žmogaus pažinimą: "Ar ne geriau būtų, jeigu mes nesistengtume pažinti, priimdami faktą, kad joks žmogus niekados kito nepažins; niekados nepažins nei vyras žmonos, nei meilužis savo mylimosios, nei tėvai vaiko. Gal būt, dėl to žmogus išrado Dievą — būtybę, galinčią pažinti. Gal būt, jeigu aš norėčiau būti suprastas arba norėčiau kitą suprasti, aš apgaučiau pats save, manydamas esąs tikintis. Bet aš esu reporteris. Dievas egzistuoja tik poetams" (73 psl.).
Žmogus bando pažinti žmogų. Britas bando pažinti amerikietį. Pažinime gali būti nusivylimo, gali būti daug ribotumo. Reporteris pasilieka faktų ribotume, bet didieji prieis prie Dievo reikalavimo žmogaus pažinime. Žmogaus pažinimo ribotumas atveria Dievo egzistenciją. Joje žmogus gali būti pažintas. Gyvenime reikia rinktis: būti tik reporteriu, ar dideliu rašytoju. Reporteriui faktai uždengia Dievo veidą, nes jis pasitenkina tik tuo, ką mato ir girdi. Dideliam rašytojui apsireiškia Dievas. Rašytojai, kurie nematė Dievo, buvo tik žmogaus ribotumo reporteriai.
K. Pečkys,S. J.