(Iš jauno jėzuito dienoraščio)

liepos 2 d., penktadienis

     Metinės rekolekcijos jau įpusėjo. Vakare išėjau pasivaikščioti. Buvo nuostabiai gražus vasaros vakaras: toks tylus ir ramus kaip siela. Visa aplinka spindėjo vasaros grožiu: tirštai spalvingi gėlynai, žaliais gojais uždengti takai, ir už tvoros auksinėmis galvomis siūbuodami rugiai. Saulė bėrė paskutinius savo spindulius, kurie žaidė mirgėdami žaliuojančių lapų jūroj. Liekna smilga siūbavo nuo lengvo vakaro vėjelio. Takas vingiavosi pro išsišakojusius beržus, pro kūdrą, kuri žaliu paviršium apsiklojus ramiai tūnojo. Sutana ritmingai glostė tirštą žolės kilimą. Mintys, gimusios rekolekcijų tyloj ir ramybėj, dabar kilo ir veržėsi aukštyn. Net ir platūs javų ir dobilų laukai buvo tokie tylūs, lyg ir jie būtų paskendę rekolekcijų susikaupime. Štai ir mūsų senas žalumynais apaugęs vasarnamis. Tai viena iš mano mėgiamiausių vietų: stovi gale lauko, nuošaliai nuo namų; jo sienos — tai vielomis besidriekiančios laukinės rožės, o stogas — tik apie balkelius tankiai susipynę vijokliai. Atsisėdau po šia lapuota pastoge.

     Tas nuostabus vasaros vakaro grožis žavėjo ir akį ir sielą. Giliai atsikvėpęs gaivinančiai kvepiančio oro, atsilošiau į rožėmis išpintą sieną ir žvilgsnis paskendo aukštoj mėlynėj. Mintys, pabudintos, šio nuostabiai puikaus vasaros laukų grožio, kiaurai smigo per dangaus mėlynę ir siekė kažkur aukščiau. Jausmai, susižavėję grožiu ir pabudinę sielos gelmes, aptilo. Siela vis daugiau atsipalaidavo nuo apčiuopiamo grožio ir tikėjimo akimis ieškojo paties grožio šaltinio. Akys nebematė supančios aplinkos, nes siela buvo traukiama prie dvasinio, amžinojo grožio. Dvasios Dievas vilioja sielą, pasislėpęs po sutvertu grožiu. Jis nuostabiai pasaulyje įspaudė savo amžinojo grožio pėdsakus. Mirtingasis gali grožėtis tik paties Grožio žemišku atspindžiu, nes jo žmogiška prigimtis nepakeltų tiesioginio Dievo grožio spindėjimo. Šis grožio Dievas traukia žmogaus širdį prie savęs per savo sutvertus kūrinius. Dievas, palikęs šiuos savo "grožio pėdsakus" pasaulyje, laukia, kad žmogus, atradęs tuos pėdsakus, ieškotų jų įspaudėjo. Jis savo dvasinį grožį atveria kiekvienam, kuris Jo ieško. Dievas, prisidengęs gamtos nuostabiu grožiu, vilioja žmogaus sielą prie savęs. Jis tartum žaidžia slapukais".

     Nors pačios gamtos grožybės jau žmogų apipila džiaugsmu, bet tas džiaugsmas negali būti lygus tam džiaugsmui, kurį siela pergyvena, atradus to grožio Sutvėrėją — Dievą, kuris "žaidžia slapukais". Ieškančiam Jis duodasi atrandamas. Suradusiam Dievą tikėjimu Jo kūriniuose, Jis pasireiškia ypatingu artumu. Jis šaltą žmogaus širdį uždega meile, meile kuri galingai liejasi, kyla ir paskęsta maldoje. Jo malone pagrįstas antgamtinis bendravimas, ta vienybė su Dievybe, tampa žmogaus laime, nors žmogus dar lieka suvaržytas savo žemiško gyvenimo raiščiais. Bet jo sieloje malda liejasi džiaugsmo srovėmis, pasireikšdama garbinimo, dėkingumo ir džiaugsmo meile.

     Šios maldos pašvaistėj kaip aiškiai šviečia kiekvieno žmogaus tikslas! Mirtingasis yra sutvertas tiktai Meilei, tiktai tai tikrai ir prasmingai Meilei — Dievui. Bet koks tebūna žmogaus gyvenimo kelionės rūbas, bet koks jo žemiško gyvenimo vaidmuo, jis yra pašauktas artėti prie Dievo — mylėti Jį visa savo kilniausia prigimtimi. Žmogiška širdis, nuplauta atperkamojo Kristaus kraujo, yra traukiama tiktai prie vieno jos natūralaus egzistencijos tikslo — Dievo meilės. Žmogaus širdis gali tiek daug talpinti meilės, kiek jos reikia tobulai mylėti Dievą — Kūrėją. Kartą dieviškos meilės paliesta žmogaus širdis nerims per amžius, kol nesusijungs amžinai su pačia Meile. Ji blaškysis po gyvenimą ir, atradus džiaugsmą kuriame nors tvarinyj, dar labiau nusivils, kai patirs, kad tas negali patenkinti jos nenumalšinamų troškimų. Didysis šv. Augustinas tą pat pergyveno. Jo nusivylimas žemišku gyvenimu pagimdė šiuos amžiais prasmingus žodžius: "Tu sutvėrei, O Dieve, mus tiktai sau, ir mūsų širdys tol nerims, kol nesiilsės Tavyje."

     Žmogaus gyvenimo tikslas — mylėti, jis yra natūralus, kyląs kiekvieno žmogaus sieloje. Dieviška meilė malonėmis klotu taku aplanko kiekvieną sielą. Žmogaus širdį Ji traukia prie savęs, prie pačios Meilės šaltinio. Tas traukimas yra toks stiprus, kad jis yra galingesnis už bet kokią žemišką meilę: šeimos meilę, tėvų meilę ir draugišką meilę. Ir, tik mylint pačią Meilę, visos kitos meilės formos įgauna prasmę ir reikšmę. Tikra Dievo meilė, rusenanti kiekvieno žemės keleivio širdyje, nesusiduria konflikte su žemesne meilės forma. Tik maldos momentais išryškėja kiekvieno žmogaus didysis pašaukimas — mylėti pačią Meilę. Tas didysis pašaukimas, pašaukimas žengti tiesiai prie Dievo meilės, duos prasmę bet kokiu žemiškos kelionės rūbu vilkinčiam mirtingajam ir suteiks jo gyvenimui nekintamą laimę. Ar tas Dievo jėga suformuotas meile spinduliuoti sutvėrimas vilkės sutaną ar paprasto darbininko rūbą, ar vienuolės abitą ar gailestingosios seselės chalatą, ar jis puošis turtuolio ar vargšo apsiaustu, jis bus laimingas, kai bus iš žemiško rūbo išvilktas, jeigu jis visada ėjo tiesiai savo didžiojo pašaukimo keliu, jeigu jis gyveno Meilei.

Vakaro tylą sudrumstė virš galvos medžių šakomis šokinėdama voveraitė ir išblaškė susikaupusią sielą. Dangus vakaruose spindėjo ugningais atspalviais, nes saulė vos kybojo virš kalnų stuburkaulio. Vakarinis dangaus skliautas buvo išdraikytas nusitęsusiais debesėliais, kuriuos nusileisdama saulė tartum šlavė paskui save. Saulėlydžio grožis, kuris ne bet kokį vakarą yra toks spalvingas, tartum užburiančiai veikė. Jokio menininko teptukas to saulėlydžio grožio nebūtų taip pilnai pagavęs drobėje. Ir jautriausio menininko siela nebūtų pagavusi tų nuostabių spalvų šešėlių, kurie harmoningai derinosi, pereidami iš raudonumo į galsvumo niuansus. Pažvelgęs į šį reginį, susižavėjau, ir siela, kuri tik neseniai skendo Dievo artume, tapo išblaškyta. Būtybės gelmėje kilo skausmas ir pasidalinęs traukimas. Tą eterinę sielos ramybę sudrumstė konfliktas, kilęs tarp amžinojo ir sutvertojo grožio. Sutvertasis grožis nukreipė sielą nuo Dievo, pririšdamas prie savęs. Koks klastingas yra materialinio grožio užbūrimas! Vietoj vedęs prie Dievo, kuris "žaidžia slapukais", pasaulio grožis atitraukia dėmesį nuo esmės ir užburia prabėgančiu grožiu. Žmogaus siela jautri grožiui, ieškodama laimės, labai dažnai paklysta. Tada sieloje kyla skausmas, pasidalinimas. Siela, kurios gelmėse yra įdiegtas instinktas veržtis prie Dievo, yra prirakinama prie žemiškos traukos.

     Kiek nedaug yra tų kilnių sielų, kurios nė kiek nebuvo suklaidintos sutvertojo grožio, bet visada virš jo rado ir grožėjosi amžinu grožiu — Dievu. Kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau yra tapęs stabmeldžiu, garbinąs bet kurią sutverto grožio išraišką, nesurišdamas jos su Dievu. Ar yra tokių žmonių, kuriuos kiekvienas žemiškas džiaugsmas, malonumas, grožis nukreipia į dangų? Kiekvieno asmens gyvenimo istorija susideda iš tūkstanteriopų prisirišimo prie žemiško malonumo formų. Žmogus labai dažnai džiaugiasi tik dalina laime ir ilgai nesitęsiančiu malonumu.

     Bet žmogus juk sutvertas pilnai ir amžinai laimei. Čia ir kyla skausmas ir konfliktas, nes daugiau ar mažiau, vėliau ar anksčiau, kiekvienas žmogus nusivils ta dalina laime, kuri jo pilnai negali patenkinti. Tą vidinį skausmą, kurį dabar sukėlė šokinėdama voverytė, pergyvena kiekvienas žmogus. Kiekvienas žmogus gyvenimo sūkuriuose yra išblaškomas, ir jo siela nukrypsta nuo dangaus aušrinės ir paskęsta žemiškame žibėjime. Tai yra viso skausmo pradžia ir kančios esmė: praradimas Dievo, paklystant Jo sutvertuose kūriniuose. Siela tada pergyvena didelį nusivylimą. Kūrėjas sutvėrė viską tik tam, kad per tai žmogus lengviau rastų Jį, meilės Dievą. Bet kaip dažnai žmogiškos akys nepakyla virš žemiškumo, bet paklysta tik žemiškų tvarinių grožyje, daliniame malonume ir trumpai tveriančiame džiaugsme! Visi žemiški sielos skausmai šakojasi iš šio nusivylimo, kurį žmogus patiria, kai vietoj Dievo pradeda garbinti bet kokį Jo tvarinį. Dieviškų ir žemiškų jėgų traukimas pasireiškia kiekvienoje krūtinėje: ieškoti Dievo— mylėti tobulai, ar garbinti laikinąjį tvarinį — mylėti stabmeldiškai. Stabu gali tapti bet koks sutvėrimas trumparegiui žmogui.

     Kodėl tiek daug gaivumo, tiek daug grožio yra suteikta taip neesmingiems dalykams? Kodėl pasaulis yra toks apgaulingas? Kodėl žemiškam grožiui yra suteikta tiek daug traukimo? Vietoj, kad pasaulis būtų paskendęs žydinčiame grožyje vedęs prie dangiško, prie esmės ir rodęs pasaulyje Dievo pėdsakus, jis suvedžioja, apgauna, išblaško Dievop kylančius žmogaus atodūsius. Vietoj buvęs kelrodžiu į tikros laimės šaltinį, jis bando patenkinti savimi ir nukreipti tik į tikrosios laimės atspalvius?

     Puolęs žmogus niekada vienas nebūtų galėjęs pasiekti savo laimės tikslo, jeigu Dievas, tapęs žmogumi, nebūtų supratęs ir pats pergyvenęs žemiškus skausmus. Tvarinių traukimas prie savęs būtų buvęs per stiprus, kad leistų žmogui pakilti prie Dievo. Bet tą kančią, tą traukimą prie to, kas dangiška ir kartu prie to, kas žemiška, Dievas-Žmogus nugalėjo taip pat kančia. Nors tūkstanteriopi žemiškos laimės atspalviai žmogų magnetiniai vilioja, jis yra užtikrintas, kad gali atsiplėšti nuo žemiškos traukos ir pakilti į savo galutinio tikslo ir visuotinos laimės dausas. Dievo siunčiama malone pastiprintas žmogus gali pasistiebti net iki pačio dangaus!

     Nuo žemiško konflikto, nuo skausmų ir kančios niekas nėra išskirtas. Tik vieniems tai tampa kelias į heroiškumą, o kitiems, kurie neįstengia atsiplėšti nuo momentinio džiaugsmo, — kelias į nusivylimą. Kančia yra toji iš dangaus mesta ugnis, kuri padalina žmoniją į dvi grupes: į tuos kurie tik antraeiliai myli Dievą, kuriuos mes vadiname stabmeldžiais, ir į tuos, kurie tobulai ir vispusiškai myli ar stengiasi mylėti Dievą, ir tuos mes vadiname herojais arba šventaisiais. Paskutinieji su Dievo pagalba pakyla virš žemiško traukimo, pergyvendami skausmą, kuris juos nuskaidrina lyg ugnis auksą, ir tampa pasaulio nugalėtojai, atrasdami meilės Dievą. Nors jie gyvena pasaulyje ir džiaugiasi jo grožiu, bet, atradę tikrą savo laimės šaltinį, jie gyvena Dievo dvasios artume, nes jie įstengia atrasti "slapukais žaidžiantį" Dievą.    G. S.