Spausdinti

IV

     Nors vienatvė labai skaudi žmogaus širdžiai, bet joje yra ir teigiamybių. Jų yra ypač laikinoje vienatvėje: tiek fizinėje, tiek dvasinėje. Čia pabrėžiame žodį "laikinoje", nes nuolatinę vienatvę retas žmogus gali pakelti, nenustodamas dvasinės pusiausvyros.

     Paskutiniame šio ciklo straipsnyje pažvelgsime į šias laikinos vienatvės teigiamybes, ypač iškeldami klausimą: ar ilgiau tverianti vienatvė gali žmogui pasidaryti kelias į Dievą?

Laikinos vienatvės galimos teigiamybės

     Teigiamybės, kurias čia suminėsime, yra tik "galimos", nes ilgesnė, ypač dvasinė vienatvė daugeliui yra per sunkus bandymas, jų gyvenimo medyje neišugdąs jokių gerų vaisių. Juk tas pats dalykas vieną gali ugdyti, o kitą — smukdyti, priklausomai žmogaus nusistatymo, kuriuo tas dalykas sutinkamas.

     "Reikalingos dvi esminės sąlygos", — anot garsaus rašytojo A. Carrel, — "aukštesniam individo išsivystymui: tam tikras vienatvės laipsnis ir drausmė". Toliau jis paaiškina, kad vienatvė, mums atrodo, izoliacijos ir savarankiškumo prasme, žmogui reikalinga, kad jis nepasidarytų miniažmogiu. Mat, vienatvės atskirumas išlaiko žmogaus originalias savybes, ugdydamas asmenybę. Štai kodėl komunistinis režimas nepalieka žmonių vienatvėje nei valandėlės, varydamas juos į kolchozus, mitingus, paskaitas ir kursus, nepalikdamas jiems laiko savarankiškai galvoti ir skirtingą dvasios pasaulį kurti. Komunizmui nereikia asmenybių — jos pavojingos jam. Jam reikia miniažmogių, nes tik jie gali nuolankiai vergauti.

     Todėl reikia fizinės vienatvės valandų ir tarpų, kad žmogus asmenybe ir savim išliktų, kad dvasios savitumo neprarastų. Tokių vienatvės tarpų reikia kiekvienam žmogui, kad jis dvasiniai nenuskurstų. Čia galima pritarti W. Nigg žodžiams, kad "žmogus turi šventą teisę į vienatvę". Dostojevskis iškelia katorgos kančią, būtent, negalėjimą būti fiziniai vienu, prievarta nuolat buvoti netinkamoje draugystėje. Šis nuolatinis ir blaškantis netinkamos draugijos triukšmas kankino mąstytoją ir rašytoją. Ši aplinka slopino kiekvieną jame gimusią mintį, neleisdama jai ramiai vystytis ir dvasia gyventi. Rašytojas tik fiziniai vegetavo, o dvasiniai jis troško. Tokioje aplinkoje skurdo jo asmenybė. Štai kodėl turime teisę sakyti, kad vienatvė stovi asmenybės sargyboje.

     Laikina — fizinė ir net dvasinė — vienatvė gali kartais žmogų nuostabiai pagilinti, subrandinti, visam jo gyvenimui duoti naują kryptį. Juk fizinė vienatvė, duodama laiko mąstyti, pastato žmogų esminių gyvenimo klausimų akivaizdoje ir leidžia paieškoti atsakymų sielos gelmėse. O savanoriško šių klausimų mąstymo jis bijo, kaip operacijos. Mat, jis nujaučia, kad rimtesnis susimąstymas neišvengiamai neramumą sukels, vers šio to išsižadėti, šį tą papročiuose ir savyje pakeisti. Visa to žmogus nenori.

     Dvasinė vienatvė — visų artimųjų nustojime, jais nusivylime, visų dvasinės atramos taškų netekime — ne kartą verčia žmogų ieškoti nežemiško atramos taško. Štai kodėl ne karto į žmogaus gyvenimą atėjusi "geroji kančia" (F. Coppėe) — ilgesnės ligos ir dvigubos vienatvės pavidale — priverčia žmogų gyvenimą patikrinti, nulemia vidinį pasikeitimą, jo dvasingumą sustiprindama. Ne karta tokia priverstina vienatvė pasidaro žmogui ta dvasinė bažnyčia, kurioje jis Dievą atranda. Ta vienatvės tyla ne vienam virsta pirmųjų Velykų grabu, iš kurio žmogaus siela keliasi į Dievą.

     Prie vienatvės teigiamybių kai kas priskaito ir laisvę pasilikti žmogui tuo, kuo jis yra. Ji neverčia jo prie kito taikintis, save laužyti ir kankintis. Tuo tarpu tie, kurie yra dviese, turi nuolat vienas prie kito derintis, norėdami išsaugoti gyvenimo bendrumą. Kiekvienas gi derinimasis, kaip akmens nelygumų šlifavimas, neįmanomas be savęs atsižadėjimo ir skausmo. Štai kodėl H. Hesse sako, kad "vienatvė" — tai nepriklausomybė", kurią žmogus taip brangina, bet kuri, anot to paties autoriaus, yra "taip šalta". Ne vienas tos nepriklausomybės atsižada ir jos bijo, ne vienas tų vienatvės teigiamybių nemato, nes vienatvės dar labiau bijo. Būna ir taip, anot J. Wassermann'o, kad du žmonės, kurie sielos gelmėse nekenčia vienas kito, bijo laisvės, kuri juos smerktų negailestingai vienatvei. Nors jie žino, kad tas nuolatinis derinimasis yra nepriklausomybės mirtis, kad, anot Dostojevskio, "vedybos — tai kiekvienos išdidžios sielos moralinė mirtis", kad — bėgdami nuo vienatvės nepriklausomybės — ne kartą patenka į priklausomybę ir net pavergimą moterystėje, vis dėlto mažai kas pasimoko. Iš vieno tokio pavergimo kuriuo nors būdu ištrūkę, bet vienatvės nepakeldami, jie vėl ruošiasi savo nepriklausomybę aukoti. Ir taip ne vienas, svyruodamas tarp asmeninės laisvės branginimo ir vienatvės klaikumo baimės, dažniausiai apsisprendžia iš vienatvės išeiti bet kokia kaina.

     Vienatvė, saugodama laisvę ir kitas sąlygas asmenybei ugdyti ir klestėti, kartais tą pačią asmenybę sužlugdo. Gilūs ir talentingi žmonės vienatvės teigiamybes ir laiką panaudoja kūrybai. Tuo tarpu eilinius žmones vienatvė sudemoralizuoja. Jie tik savimi tesirūpindami, neturėdami griežtos pareigos kurį nors kitą globoti, neįpratę apsiriboti ir tvardytis, kad kitiems neužkliūtų, jie gali virsti biauriais egoistais ir nesugyvenamais diktatoriais. Egoizmas gi yra moralinis asmenybės žlugimas. Ne veltui M. van der Meersch pastebi, kad "vienatvė žmogų gyvuliu paverčia, ir gyvenimas be žmonių pripratina prie beminčiai egoistinio nešvarumo elgesių". Štai kodėl tik labai rezervuotai galime kalbėti apie vienatvės teigiamybes, kai pažvelgiame į kurio nors vieno vienišojo gyvenimą iš arčiau.

Ar vienatvė gali vesti i Dievą?

     Atrodo, kad taip. Kas yra pasiekęs vienatvės dugną ir su viso kartumo nuosėdom jos taurę išgėręs, kas yra nusivylęs viskuo ir visais, tas negali neieškoti naujų išsigelbėjimo kelių, jei jame dar yra sveika nors viena gyvybės instinkto šaknis. Žmogus, "įžvelgęs į absoliutų visų žemės ryšių tuštumą" (van der Meersch), kartais savyje suranda naujų ryšių galimybes su antgamtine Esybe. Tai yra daugelio religinių atsivertimų kelias. Ne vienas tą kelią priėjo po sunkių nusivylimų, kurie gramzdino jį į vienatvę.

     Kad religinis tikėjimas lengvina vienatvės ir bet kokį kitą skausmą, tai pripažįsta visi, kurie nebijo objektyvaus galvojimo ir neužmerkia akių gyvenimo faktams. Statistikos rodo, kad savižudybių skaičius žymiai mažesnis tikinčiųjų negu netikinčiųjų tarpe. Kad tikėjimas turi sumažinti dvasinės vienatvės skausmą, rodo psichologiniai išgyvenama religinė tiesa, kuri vienišajam, nerandančiam savęs atitinkančio "Tu", leidžia bandyti artėti prie neprilygstamo, neapviliančio dieviškojo "Tu". Tas tikėjimo skelbiamasis dieviškasis "Tu", kurs mūsų buvimu ir likimu suinteresuotas, kurs mums visada ištikimai palankus ir mūsų visada ieško, — jis negali nedaryti tam tikros įtakos į bent kiek tikintį vienišąjį. Štai kodėl žmogus, nustojęs tikėjimo, pasijunta vienišesnis, ką liudija religijai gana neartimas rašytojas Somerset Maugham: "Jis atidėjo savo vaikystės tikėjimą tartum rūbą, kurio jis toliau nebereikalingas. Pradžioje gyvenimas be tikėjimo, kuris — net jam nežinant — buvo jo niekada neapvilianti parama, atrodė neįprastas ir vienišas. Dienos jam rodėsi šaltesnės, naktys vienišesnės". Roger Martin du Gard sako, kad apie netikinčio žmogaus širdį niūriais plasnojimais sukasi vienatvė. Štai kodėl šie faktai duoda pagrindo tvirtinti, kad vienatvės kančia gali kai kam pasidaryti kelias į Dievą.

     Žvelgdami į religinių mistikų gyvenimą ir jų minčių pasaulį, matome, kad daugeliui jų nereikėjo pamokančių nusivylimų suprasti žmogiškojo "tu" nepajėgumą išvesti juos iš vienatvės ir nuraminti. Jie “tai suprato iš anksto. Dievo malonės padedami. Todėl jie patys laisvai atsiskyrė nuo žmonių ir pasinėrė į vienatvę, pašalindami net svajones ir galimybes žmogiškąjį "tu" surasti. Šiuo keliu jie pasiekė vienatvės tuštumos užpildytoją ir prigimties ilgesio nuramintoją — dieviškąjį "Tu". Pasaulis išgirdo iš jų lūpų susižavėjimą vienatve. Iš tikrųjų ne vienatve, bet vienatvėje atrastu Dievu: "O beata solitudo! O sola beatitudo! — O palaimintoji vienatve! O vienatine palaima!"

Žvilgsnis aukštyn dažnai padeda užmiršti vienatvę ir papuošia veidą dangišku džiaugsmu.

 

     Religiniai mistikai laiko vienatvę tikru keliu į Dievą. Jie mano, kad Dievas ne kartą per skausmą ir nusivylimą paneria mus tuštumoje, kad mes, išsilieję į tvarinius, bandytume susitelkti į Jį vieną. Jie pripažįsta, kad ir tvariniai gali nutiesti mums kelią į Dievą, bet dažnesniuose atvejuose jie žmogui užstoja Dievą. Mat, žmogus per meilę, prisirišimą, pripratimą sustoja prie tvarinių ir į juos įklimpsta. Todėl vienas mistikas sako: "Juo labiau viskas nuo manęs tolsta, tuo labiau Dievas artėja". Ir kardinolas Newman, svarstydamas savo kelią iš anglikanizmo į katalikybę, tą patį patvirtina: "Mano likimas — būti nesuprastu — vertė mane vis labiau savyje užsidaryti ir lenkė vis arčiau prie Dievo glaustis".

     Griežtosios vienuolijos, kurių svarbiausiasis tikslas — susitelkti į Dievą, kad galėtų gyventi tik Dievu žemėje galimame artume, yra įrašiusios į savo įstatus tokius reikalavimus, kurie panardina jų narius į fizinę ir dvasinę vienatvę. Čia turime galvoje nuolatinę trapistų vienuolių tylą. Kai žmogus tyli visą laiką, jis yra fiziniai vienišas, nors aplinkui ir yra žmonių. Kai jis savo minčių ir jausmų kitam nepasako, kai to paties iš kitų nesulaukia, jis yra taip pat ir dvasiniai vienišas. Bet griežtosios vienuolijos savo nariams prasmingai sudaro tokią visapusišką vienatvės tuštumą, kad jie užpildytų ją Dievu ir tik Dievu. Tokios rūšies žmonėms galima pritaikyti Veuillot žodžius pilna prasme: "Dievas yra didysis vienišųjų draugas".

     Poeto O. Milašiaus pavyzdys rodo, kad vienatvė bei nusivylimas viskuo ir visais gali ir pasaulyje gyvenantįjį nuvesti į Dievą.

     "O meile!
     Tavęs ieškojau keturiasdešimt metų moterų tarpe,
     Tik ne tarp moterų tave radau".

     Kad nusivylimų gilinamos vienatvės procesas lenkė Milašių į Dievą, galima aiškiai pastebėti jo pagrindiniame autobiografinio pobūdžio veikale. Štai keletas jo posakių: "Pasaulis nėra meilės karalystė... Prisirišimas prie tvarinio mus veda į Nesutvertojo meilę... Kiekvienos meilės tikslas yra vienintelės Esybės prieglobstis... Meilės, ypač labai gilios, objektas niekada negali būti mylinčiojo tikslas... Didžioje adoracijoje tvarinys nėra kas kita kaip tarpininkas... Tikroji meilė alksta realybės, bet nėra kitos realybės kaip Dievuje... Meilių laikas praėjo, ir pasaulio diena eina vakarop, — Meilė yra arti". Tai žmogaus posakiai, kuris gyvenime ir kūryboje labai vertino ir pabrėžė meilę. Bet jie rodo, kad erotinė meilė savyje šiam kūrėjui nebėra kažkokia neprilygstama vertybė, bet greičiau vien pereinamoji stadija į aukštesnes vertybes. Meilė, kaip matome iš kitų jo pasisakymų, apvilia; apvildama vienatvės jausmą pagilina, bet, apvildama ir į vienatvę sielą panardindama, ji praplečia dvasios horizontus, versdama ieškoti pastovesnio gyvenimo įprasminimo, nusiraminimo ir iš vienatvės kančios išsilaisvinimo.

     Nors visas Milašiaus gyvenimas praėjo tylioje vienatvės melancholijoje liūdint, kad pasaulyje, kurį Meilė iš meilės sutvėrė, nėra meilės, kad Dievo planai iškreipti, bet paskutinieji jo gyvenimo metai įnešė į jo melancholiją ramybės ir giedrumo. Mat, jis jau buvo subrendęs, atsivėręs Dievui ir pradėjęs Jam intensyviau gyventi. Vieno mūsų diplomato žmona pasakojo šias eilutes rašančiam, kad vieną popietį radusi Milašių vienoje Paryžiaus bažnyčioje, kryžmai ant žemės išsitiesusį ir paskendusį gilioje maldoje. Tai vienišasis, kuris Dievuje alkstamąjį ir trokštamąjį "Tu" surado, kuris maldoje su Juo bendravo.

     Vienatvė gali pasidaryti ir kartais pasidaro kelias į Dievą. Bet tą kelią suranda tik aštriai vienatvės paliesti žmonės. Kaip gi yra su eilinių tikinčiųjų milijonais? Ar jie turi tokį gyvą tikėjimą šalia jų esančiuoju, jų likimu susirūpinusiu Dievu? Mat, tik gyvame tikėjime gali paskęsti vienatvės skausmo aštrumas. Pats klausimas dvelktų naivumu, jei jis rimtai būtų statomas. Pakrikštytųjų ir net praktikuojančiųjų masės negyvena Dievu, nes jis nėra joms realybė ir gyvenimo ašis, apie kurią suktųsi jų minčių ir veiksmų pasaulis. Masių gyvenimo centras yra savasis "aš" ir jo interesai. Atrodytų, kad tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų daugumos nėra tokio didelio ir neperžengiamo skirtumo. Netikinčiųjų gyvenimas visada sukasi apie savąjį "aš". Tikintieji gi — bent pamaldų ar dvasinio pakilimo metu — truputį pagalvoja apie Dievą, bet kasdieniame gyvenime dažniausiai vaduojasi egoizmu. Čia nekalbame apie giliai tikinčiuosius. Štai kodėl ir vieni ir kiti palūžta didžiuose gyvenimo bandymuose. Tik jų lūžio yra kita įtampa ir kitas atspalvis, nes tikintysis turi daugiau nusiraminimo galimybių.

     Jėzus Kristus reikalauja iš visų save sekėjų tam tikros izoliacijos ir dvasinės vienatvės, kad jie turėtų teisę vadintis Jo mokiniais. Ką gi reiškia tie mįslingi Viešpaties žodžiai:

     "Jei kas pas mane ateina ir nelaiko nsapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dar gi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokinys" (Luk. 14, 26)?! žodžiai "nelaiko neapykantoje" negali turėti tiesioginės prasmės, nes Išganytojas nuolat pabrėžė meilės pareigą. Ar jie tada nenusako tam tikro dvasinio atstumo ir nuo visų atsiribojimo? Kitais žodžiais, ar jie nenusako dvasinės vienatvės, kad visų dėmesiu galėtume susitelkti į Vieną, į vienintelį gyvenimo Įprasmintoją? Atrodytų, kad vienatvė tikrai gali pasidaryti kelias į Dievą, ir kad visi, kurie arčiau prie Dievo prieina, nuo žmonių nutolsta. Tai nereiškia, kad juos mažiau bemyli, bet, priešingai, juos myli giliau, gryniau ir permatomiau. Vadinasi, tokia meilė jiems Dievo jau neužstoja.

*****

     Baigdami šį svarstymą, pakartotinai tvirtiname, kad iš dvasinės vienatvės pastovaus išėjimo nėra. Šis konstatavimas jautrų žmogų — tikintį ir netikintį — pripildo gilaus liūdesio. Nors teologiniai nusiteikęs protas labai pagrįstai galėtų matyti visuotinėje vienatvėje Dievo Apvaizdos planą, kreipiantį žmogaus dvasią į Dievą, pagal Augustino žodžius: "Sau mus sutvėrei, Dieve, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje", bet žmogaus širdis, gal mažiausiai krikšto vandens paliesta, kenčia ir jaučiasi nejaukiai. Ji mato, kad begalinė melancholija kabo virš žmonių artimybės formų. Susitinkama, atsiskiriama, pasimetama, — štai gyvenimas! "Taip pasaulyje niekas neišsisprendžia. Rankos siekia, sutinka siekiančias rankas ir išsiskiria" (Landsbergis). O Rilke sako: "Naktis tave skiria nuo tavo kaimyno"..

     Iš vienatvės išėjimo nėra. Dviejų žmonių dvasios, kažin kokių sutapimo priemonių griebdamosis, niekada nesutaps. Poetė Achmatova giliai pastebi, kad žmonių dvasiose yra riba, kuri kiekvieną jų palieka vienatvėje. Tos ribos neperžengia nei meilė, nei aistra. Tuo ji nori pasakyti, kad taip, regisi, arti sutampant dvasioms meilėje ir kūnams aistroje, pasilieka jų tarpe kažkoks nepašalinamas svetimumas ir tolimumas. Gyvenimas tvirtina, kad net artimiausiai ir visapusiškai bendravę žmonės išsiskyrę pasidaro taip svetimi, lyg nieko nebūtų buvę jų tarpe. Jei būtų jų tarpe buvusi tikra artimybė, ar būtų ji galėjusi virsti tokia tolimybe ir svetimybe?

     Nors visi susiduria su vienatve, bet skausmingai išgyvena ją tik jautrieji. Ypač dvasinės vienatvės kančia mažai kam suprantama; ne daug kas dėl jos sunkiau kenčia. Tai dvasiniai atbukę asmenys, kurių tipą vaizduoja J. Galsworthy "Forsyte Saga" romane, aprašydamas vyrą visai jam netinkamoje moterystėje, kuris vis dėlto yra ramus. Jis jaučiasi žmonos kūną turįs. Jei kas būtų jo paklausęs, ar jis nori ir žmonos sielos, klausimas jam būtų atrodęs ir juokingas, ir sentimentalus. Dauguma žmonių pasitenkina tuo, kad jie išoriniai nėra vieni, kad jie turi dažnesnių progų su kuo nors išoriniai pabendrauti. Kitokių reikalavimų jie neturi. Gilesnio dvasinio bendravimo ir išsisakymo jiems nereikia, nes jų vidaus pasaulis nėra pakankamai turtingas. Net ir suradę dvasiniai artimą asmenį, greičiausiai, neturėtų ko išsakyti ir iš panašaus asmens neturėtų ko išgirsti.

     Jautrieji gi dėl vienatvės, ypač dvasinės, negali nekentėti. Prieš jų akis visada stovi ta liūdna tiesa, kad kaip vienišas žmogus gyvena nesuprastas, nemylimas, taip jis ir miršta apleistas, savo mirtimi kitiems palengvindamas ir nuo kelio pasitraukdamas. Vienišieji žino, kad kiekvienas turi išgerti likiminę kartumo taurę iki dugno. Jei kuriuo metu ji buvo pasaldinta, tai vis tiek kartumas nusėdo dugnan, — jis nežuvo, ir jį tenka išgerti vėliau. Jie žino, kad ir kiekvieną neleistiną džiaugsmą beveik visada reikia brangiai apmokėti. Ir kuo tas džiaugsmas buvo gilesnis, tuo kaina didesnė. Jie taip pat supranta, kad vienatvės sušvelninimo gali tikėtis tik vienišųjų mažuma ir tik trumpam laikui. Iš lėto merdi žmogaus širdis vienatvės agonijoje. Todėl teisingi Rilke's žodžiai: "Esame vieniši. Galime save apgaudinėti ir elgtis, lyg kitaip būtų. Tai viskas.

Lietuvos jėzuitu provincijos jaunieji studentai Italijoje 1939 metais.

 

     Bet daug geriau tai suprasti, kad tikrai tokie esame".

     Tur būt, niekas nėra taip įspūdingai pavaizdavęs vienatvės, kaip Guy de Maupassant novelėje, vardu "Gyvenimas". Jis sako, kad dvi esybės niekada negali susijungti širdim ir protu. Jei žmonės ir eina susikabinę rankomis, tai nereiškia, kad jie pilnai susijungę. Tuo pačiu, kad žmogus yra asmenybė, jis pasmerktas vienatvei. Anot Maupassant, vienatvė yra didžiausia mūsų buvimo kančia. Mes nuolat stengiamės iš vienatvės pabėgti. Tačiau mūsų pastangos tuščios. Ko besigriebtume, kaip bedrebėtų mūsų širdis, ir kaip betrokštų mūsų lūpos, — mes liekame vieniši. Kasdien leidžiamės gilyn į tamsų požemį, ir niekas mums tamsoje rankos nepaduoda. Meilę pajutę, begaliniai nudžiungame, bet —

     "Mūsų glamonėjimaisi: tai tik maištingas ryžtas,
     Tai tik bevaisis vargšės meilės bandymas
     Sulieti sielas per menką kūnų sujungimą."

(Sully Prudon) Kartais Įsimylėjusieji mano, kad jau pasiektas pilnas darnumas, visiškas ilgesių ir troškimų susiliejimas, kad dvi sielos suplaukė viena į kitą. Bet štai vienas žodis — kaip žaibas tamsoje — parodo tarp dviejų širdžių slypinčią juodą bedugnę.

     Nežiūrint vienatvės visuotinumo faktų ir beviltiškumo, jautresnės širdys protestuoja prieš faktus ir kentėdamos viliasi prieš viltį. Bet per amžius ir tautas slenka milijoninė vienišųjų procesija. Moterys, kurias vyrai apleido, nors jos mylėjo. Vyrai, kurių žmonos "geresnius" susirado ir juos vienišus paliko. Nesibaigiančios nelaimingų vedusiųjų eilės. O kur žmonės — seni, negražūs, nesimpatiški, su fiziniais trūkumais — nuo kurių visi bėga? O kur tie, kurių skirtingos idėjos, kurie nemoka prisitaikinti, kurie negyvenimiški — todėl nesuprasti ir vieniši? Kur tūkstančiai nežinomų ir neapdainuotų herojų, kurie laužo save ir savo gyvenimą, kad nesulaužytų įstatymo, nors tas įstatymas ir žmonių išleistas? Prie šios nesibaigiančios procesijos prisijungia tie, kurie vakar buvo laimingi, kurių veiduose sustingusi vakarykštės laimės šypsena. "Visų akyse tas pats", — sako Wasserman, "ta pati ugnis, tas pats nejaukumas, tas pats maldavimas, ta pati vienatvė, tas pats likimas".

     Tikintysis, matydamas milijoninę vienatvės procesiją, kai širdis skausmo apimta, prisimena, kad Biblijoje Dievas vadinamas "visokios paguodos Tėvu", ir poetės Lasner - Schueler žodžiai, virtę širdyje malda, veržiasi iš jo lūpų:

"O Dieve, esu pilnas liūdesio.

Imk mano širdį į savo rankas".

Alfonsas Grauslys

Redakcijos prierašas. Autorius prašo pranešti, kad pirmame šio ciklo straipsnyje, Redakcijai jį aptrumpinus, kai kuriose vietose buvę šiek tiek nutolta nuo autoriaus minties niuansų.