1956 M. LIEPOS - RUGP. MĖN. VOL. VII, NO. 7
(šiemet sukanka 400 metų nuo Ignaco Lojolos mirties)
1. Turnyrai, medaliai, damos...
— Nejaugi pily nėra nieko padoresnio skaitymui? — riteris susiraukęs pastūmė į šalį "Kristaus gyvenimą" ir "Šventųjų legendas". — Vien šios dvi pamaldžios knygos?
Apsivylęs, karys pasitaisė pagalvį ir, palindęs po apklotu, bandė užsnūsti. Nevyko. Vis dar sopėjo begyjančią koją. Buvo jau šimtus kartų suskaitęs lubų lentas ir voratinklius kampuose. Gulėti ir nieko neveikti veržliam ir lakios vaizduotės kareiviui buvo tikra kankynė. Manė, jog paprašius atneš jam knygų apie riterių nuotykius, jų širdžių damas, meilės laiškus, dvikovas. Tokias knygas jis ryte rydavo laisvalaikiais. O čia, toje davatkiškoje pilyje, tebuvo vien pora pamaldžių knygpalaikių! Po šimts perkūnų, biauru! Tokios nešventos mintys skrido per galvą žmogaus, sukūrusio draugiją, į kurią nūdien kasmet įstoja po pusantro tūkstančio jaunų vyrų siekti šventumo.
Ignacas Lojolą buvo karys su visomis geromis ir blogomis ano meto riterio savybėmis. Nuo pat ankstybos jaunystės likimas jį vedžiojo po Ispanijos didikų pilis su jų žymiais vyrais, intrygomis, gražiomis damomis ir saldžiais komplimentais. Būdamas penkiolikos metų berniukas, jau tarnauja pažu vyriausio karaliaus iždininko dvare. Didžiausia jaunojo pažo svajonė — tapti kariu. Riterių romanuose aprašyti didvyriai, jų kovos ir meilės istorijos buvo visiškai užvaldę jo vaizduotę. Cervantes tada dar nebuvo parašęs savo Don Kichoto; riterių romanai buvo ispanų jaunimo gaudyte gaudomi. Ignacas elegantiškiau už kitus rengėsi, dažnai didžiuodamasis žvelgė veidrodyje į savo tamsių plaukų garbanas ir bręstančią jaunuolio figūrą.
Netrukus atėjo ilgai svajota diena — pažas pašvenčiamas riteriu. Ignaco, priklaupusio ant vieno kelio, pečius paliečia kardo plokštuma. Tuo gestu jis įrašomas į riterių eiles. Nuo šios dienos jo dienotvarkė bus riterių turnyrai, žibančios ietys ir žvangą kardai; jo pareiga — ginti silpnuosius, atkeršyti nuskriaustuosius ir saugoti kraštą nuo priešo; jo troškimas — pasižymėti savo valdovo tarnyboje, iškilti iš kitų ir padaryti džiaugsmo savo pasirinktai mergaitei — riterio širdies damai. Pašvęstas riteriu, Ignacas stoja į Navaros hercogo, galingo karaliaus vasalo, kariuomenę. Jo širdis, kaip kiekvieno jauno riterio, dega troškimu susikauti su priešu. Ilgai laukti neteko. Nužiūrėjęs gerą progą, į Navarą įžygiuoja Prancūzijos karalius, pasiryžęs atplėšti tą provinciją nuo Ispanijos. Užėmę kaimyninius miestus, prancūzai artinasi prie Pamplonos, Navaros sostinės. Hercogas Pamplonos ginti pasiunčia Ignacą ir jo brolį su būriu kareivių. Putotais, prunkščiančiais žirgais atskubėję, patiria, kad miesto gyventojai jau nutarę sutikti priešą atidarytais vartais. Nieko nepadeda argumentai ir įtikinėjimai atsisakyti tokio gėdingo nutarimo: iš naujo nubalsuojama priešui pasiduoti. Brolis apsivylęs grįžta namo su karių būriu. Ignacas pasirenka kitokį kelią. Su drąsuolių sauja pasitraukia už miesto tvirtovės sienų. Buvo Sekminių diena. Dar tą patį vakarą miestą pasiekia pirmieji prancūzų daliniai. Rytojaus dieną priešas apsupa pilį ir pareikalauja pasiduoti. Ignaco atsakymas — tvirtovė bus ginama iki paskutinio kareivio! Užverda nelygi kova. Ilgai ir narsiai jis kaunasi pirmose eilėse, prancūzų artilerijai negailestingai daužant pilies mūrus. Vienas sviedinys pataiko į Ignacą, sutrupindamas jo dešiniąją koją ir smarkiai sužeisdamas kairiąją. Su vadu krinta ir pilies pasipriešinimas. Būdami jo drąsos liudininkai, prancūzai laiko sau didele garbe patarnauti sužeistam pilies gynėjui: aprišę žaizdas, nuneša į ramesnę vietą operacijai ir slaugymui.
Po poros savaičių, ligoniui sustiprėjus, jį pargabena namo į Lojolos pilį. Kelionė per kalnus ir slėnius, dideliais vingiais aplenkiant priešą, buvo ilga ir be galo varginanti. Ar tai dėl vargingos kelionės ar Pamplonos gydytojų neapdairumo, netrukus pasirodo, kad sužeistos kojos kaulai blogai suaugę. Ką? Jis turės būti visam amžiui raišas? Sudie riterystė, turnyrai, garbės medaliai ir damos!
— Ne, to tai jau nebus! Sulaužyti koją iš naujo ir tinkamai sudėti kaulus! — įsako gydytojams.
Kam yra tekę girdėti apie 16-jo šimtmečio chirurgijos metodus ir operacijos priemones, tas žino, kokia plieninė turėjo būti Ignaco Lojolos valia tokiam apsisprendimui. Pačios operacijos metu iš jo sukąstų lūpų nepasigirsta nė vieno aiktelėjimo. Vien sugniaužti kumščiai liudija apie raižantį skausmą. Operacija pavyksta. Tačiau prie kelio vienas sudurtų kaulų lieka atsikišęs, sudarydamas toje vietoje biaurią kuprą. Kur jis, elegantiškas kavalierius, turės dėti akis, pasirodęs su tokia išpampusia blauzda dvaro damų akivaizdoje? Koja dar biauriau atrodys, sėdint balne. O į jį gi bus nukreiptos visų akys, kai jos — mūšių ir turnyrų laimėtojas — papuoštas garbės vainikais pro visą išsirikiavusį karaliaus dvarą!
— Atsikišusį kaulą nupiauti! — įsako Ignacas savo giminių ir net pačių gydytojų pasibaisėjimui. Vėl chirurgo peilis, be narkozės, be morfijo tablečių skausmui sumažinti. Vėl sugniaužti kumščiai, ir jokio sudejavimo iš sukąstų lūpų. Ignaco kančias saldino mintis, kad netrukus vėl bus riterių eilėse. Lojolos pilį neseniai buvo pasiekusi žinia, jog prancūzai neseniai pralaimėjo ir ant Pamplonos tvirtovės vėl plevėsavo Ispanijos vėliava. Jam, narsiam sostinės gynėjui, dabar atviras kelias į garbę! Be to, jo mylimoji mergaitė, princesė Kotryna, irgi ketino apsigyventi arčiau su savo motina. Ji dažniau dabar girdės apie Ignaco Lojolos žygdarbius! Kad tik ta sutvarstyta koja greičiau gytų!
2. Sušvinta nauji horizontai...
O gijo ji pamažu. Buvo atėjęs ruduo. Vien nuoboduliui nuvyti Ignacas laikas nuo laiko atsiversdavo "Šventųjų legendas". Nebuvo kas kita veikti. Pradžioje jį ėmė noras juoktis iš ten aprašytų keistuolių: iš jų baimės nusidėti, gyvenimo džiaugsmų atsisakymo, bėgimo nuo turtų ir garbės, galvojimo apie mirtį... Po kurio laiko Ignaco juokas nebeėmė. Skaitydamas apie šventųjų išpažinėjų drąsą, ėmė stebėtis. Jie verčiau sutikdavo mirti negu sulaužyti ištikimybės žodį Dievui! Tai juk riteriška! Net žili, palinkę seneliai ir moterys neišsigąsdavo kankinimo įrankių. Tiesa, ir jis, Ignacas, neseniai daug iškentėjo, nesudejuodamas, vyriška drąsa. Kentėjo, kad vėl galėtų sėdėti balne, grakščiai nusilenkti damoms ant žibančio parketo... Bet šventieji, kurių gyvenimus skaitė, tai darė dėl kažko nematomo, jausmais neapčiuopiamo, šioje žemėje nerandamo. Prieš jų akis turėjo šviesti tikslas, ir į jį jie buvo nukreipę visas savo jėgas. Argi tai nėra kažkas didinga? Taip elgtis nebūtų darę gėdos nė kilniausiam Ispanijos riteriui. Karys Ignacas neramiai apsiverčia lovoje. Mąsto. Sutrauktais antakiais. Prieš jo dvasios akis palengva atsiveria nauji horizontai. Jis buvo pašventęs savo jėgas karaliui. Gynė nuo prancūzų pilį. Troško medalių, pagarsėti... "Šventųjų legendos" ir "Kristaus gyvenimas" jam papasakojo apie kitą karalių — Viešpatį Kristų, kurio tikslas buvo užkariauti ne porą pilių, bet laimėti visą pasaulį! Kas kita buvo šventieji, jei ne kariai, susibūrę po kryžiaus vėliava to karaliaus tarnybai, jam visa širdimi ir visomis jėgomis atsidavę? Tamsos galybė, mirtinai neapkęsdama visa to, kas aukšta ir kilnu, irgi būrė tarnus po savo vėliava pragaištingiems planams įvykdyti. Pasaulis buvo didžiulis mūšio laukas, kuriame virė kova. Daug didesnė ir garbingesnė už Pamplonos gynybą ar Granados užkariavimai! Nevystąs garbės vainikas laukė Kristaus kario anapus už jo darbą ir pasišventimą. Ir koks vadas! Pats kovojąs pirmosiose eilėse, nepalaužiamos drąsos, dieviškai didingas, bet drauge jautria ir mylinčia širdimi, neatstumiąs nė vieno, norinčio ateiti pas jį ir būti kartu. Argi ne tokį Viešpatį piešė jį pažinę evangelistai "Kristaus gyvenime"? Anksčiau taip godžiai vaikytasi garbė prieš žmonių saujelę, siekimas patikti dvaro damų būreliui, meilės nuotykiai ir stora piniginė nubluko ir supliuško Ignaco dvasioje kaip tuščias muilo burbulas. Dabar jo ambicijos vienu sparnų kirčiu pakilo iki pat dangaus aukštumų.
Koja sugijo. Negaišuodamas, Ignacas apsivelka savo puošniais riterio drabužiais, sėda į balną ir išjoja. Ne grįžti atgal pas Navaros riterius, bet į Montseratą, prie garsios Marijos šventovės. Kalno papėdėje nusiperka piligrimo drabužius. Vakare jais persirengęs, sudeda savo ginklus Dievo Motinai po kojų ir per visą naktį, riterių papročiu, budi. Tai jo pasiaukojimas Nekaltai Pradėtajai, kuri nuo šio laiko bus jo širdies dama. Ryto ūkanoms tebekabant virš kalnų, Ignacas nužengė į slėnį kovoti naujais ginklais ir tarnauti riteriu naujam vadui — Kristui. Montse-rato koplyčios prieangyje po šiai dienai tebėra į akmenį įkaltas užrašas: "1522 m. čia meldėsi šv. Ignacas Lojolą ir, džiaugsmo ašaromis akyse, pasiaukojo Dievui ir Švenčiausiajai Mergelei. Išbudėjęs naktį prieš jos statulą, iš čia išėjo steigti Jėzaus Draugijos".
Už trijų mylių nuo Montserato, tarp plačių vynuogynų, tiesiasi simpatingas, ramus Manrezos miestelis. Prie jo, skardžioje upės pakriaušėje, tarp granatų medžių ir vešlių krūmų, Ignacas aptiko gražią olą. Nerasi puikesnės vietos, šovė mintis, pasidžiaugti tuo, kas su tavim įvyko. Pasidžiaugti, užsirašyti savo pergyvenimus, pasikalbėti maldoje su savo naujuoju Vadu. Ignacas prie olos ir apsistojo. Čia buvo tyku ir gera. Girdėjosi vien upelio čiurlenimas ir paukščių čiulbesys. Tolumoje, kalne, didingai stiepėsi į dangų Montserato Marijos šventovė.
Kiekvienam mūsų yra tekę pergyventi momentą, kai į dvasią dvelktelėjo kažkas nežemiška. Gal kai nuo kalno viršūnės prieš mūsų akis išsiskleidė didingas gamtovaizdis, arba kai tarėme visam laikui sudie mylėtam asmeniui, gal kai teatro salėje mūsų akyse suspindo dvi ašaros. Tuokart mūsų kažkaip neėmė noras kalbėti. Lygiai tą patį, tik daug stipriau, žmogus pajunta po gilaus religinio išgyvenimo. Jo dvasia ilgisi nuošalumo. Joje vis dar gaudžia dievybės aidas. Širdį traukia netrukdomai to aido dar pasiklausyti, jį dar kartą pergyventi, pasisavinti. Paulius, Kristaus šviesos nutrenktas nuo žirgo prie Damasko vartų, pasitraukia į nuošalią vietą Arabijoje. Tenai, toje vienumoje, gimė didingos mintys, užrašytos vėliau apaštalo laiškuose. Ir Manrezos vienumoje Ignacas Lojolą užrašė didžios vertės mintis — Rekolekcijas. Nerasime kitos žmogaus parašytos knygos, tiek padėjusios sieloms. Sakoma, jog ji išganė daugiau sielų negu turi raidžių. Popiežiaus Pijaus XII-jo žodžiais, Rekolekcijų knygutė yra "vadovas dvasios kovai ir savęs pergalei. Kas tik įeina į rekolekcijų mankštos stovyklą ir atvira širdimi pasiveda jos taisyklėms, išeina giliu įsitikinimu ir gaivinančia dvasios jėga, pasisemta iš žvilgsnio į amžinąsias tiesas: gyvenimą ir mirtį, laiką ir amžinybę, žmogaus nupuolimą ir ilgesį pakilti,
Kristaus kančią ir prisikėlimo garbę". Virš šešių šimtų vyskupų prašomas, Pijus XI paskelbė šv. Ignacą visų pasaulyje vykstančių rekolekcijų globėju. Kokiu būdu kareivis, nieko daugiau neišmokęs kaip skaityti ir rašyti, ką tik pasakęs sudie romanų skaitymui, flirtui ir tuščios garbės vaikymuisi, galėjo per keletą mėnesių tapti vienu didžiausių dvasios gyvenimo vadovų, parašydamas visus savo gilumu, aiškumu ir logika nustebinantį, nenykstančios vertės sielovados veikalą, prašoka žmogaus supratimą.
3. Kristaus karių draugija
Veikalas atspindi kūrėją. Žvilgsnis į būdingesnius Jėzuitų Ordino bruožus paryškins Ignaco Lojolos charakterį.
Vienas Jėzuitams būdingų bruožų yra — aiškiai turėti prieš akis tikslą ir jo siekti kiekviena leistina priemone.
Ignacas turėjo plieno valią. Jei ko nors siekė, tikslas, žūt būt, turėjo būti jo! Kad ir kokia skausminga būtų negerai suaugusios kojos operacija. Įsako gydytojui iš naujo sulaužyti kaulus ir perkenčia skausmą sugniaužtais kumščiais. Turi pasiekti užsibrėžtą tikslą — būti grakštus kavalierius! Tokia paliko Ignaco valia visą gyvenimą. Atsivertęs iš riterio į Kristaus karį, užsidega troškimu laimėti žmones Dievui ir dangui. O tam užsidegimo neužteko: reikėjo kunigo išsilavinimo ir galių. Nevienam vyrui, sulaukusiam 33 metų ir baigusiam vien pradžios mokyklą, studijuoti kunigystei būtų reiškę gaudyti vėjus. Ypač tais laikais, kai dar nebuvo nei suaugusiųjų gimnazijų nei vakarinių kursų. Visai kitaip pažiūrėjo į tai Ignacas. Netrukus Barcelonos gyventojai galėjo matyti neįprastą vaizdą: vienoje žemiausių klasių, drauge su vienuolikamečiais vaikais, sėdėjo suaugęs, petingas vyras ir šluostėsi nuo kaktos prakaitą, kalda-masis į galvą lotynų gramatikos taisykles. O tos nelabosios niekaip nenorėjo ilgesnį laiką joje pasilikti: kurie trečiosios linksniuotės daiktavardžiai baigiasi įnagininke galūne -e, kurie -i; kurie prieveiksmiai eina su galininku; kada vartoti vardininko su bendratim konstrukciją... Jo mažieji klasės draugai bus nesykį gardžiai nusižvengę, Ignacui padarius baisią lotynų sintaksės klaidą... Tačiau prieš jo akis švietė aiškus tikslas — kunigystė. Ir ją pasiekė, nors tai jam — subrendusiam vyrui — kaštavo trylika metų mokyklos suolo!
Tokie yra ir šv. Ignaco sūnūs. Jėzuitui šviečia prieš akis tikslas — laimėti žmones Kristui. Tam tikslui pasiekti nepaniekinama nė viena galima priemonė. Nuvykę į Indiją, jėzuitai misijonieriai rengėsi ir gyveno kaip brahmanai. Kinijoje ištisą šimtą metų buvo imperatoriaus dvaro mandarinais, mokydami kiniečius artilerijos, apskaičiuodami saulės ir mėnulio užtemimus, gražindami sodus fontanais, gamindami žemėlapius. Paragvajuje, pastebėję, kad vietiniai indėnai yra tingūs dirbti, bet labai mėgsta muziką, išradingi jėzuitai griebėsi mokytis groti. Rytą prikeldavo savo parapiečius trimitais, paskui palydėdavo į darbą dūdų orkestru. Tokiu būdu laimėjo Kristui tūkstančius vietinių gyventojų. Šiandien Jungtinėse Valstybėse jėzuitai turi 28 universitetus bei kolegijas ir 41 aukštesniąją (High School) mokyklą. Be dviejų radijo stočių, veikia dar 12 kitų, sujungtų su jų kolegijomis ir universitetais. Jųjų St. Louis radijo stotis, WEW, pradėjusi veikti 1921 m., buvo antroji visame krašte. Brolis Jurgis Rueppel, jos steigėjas, bus bene pirmasis Jungtinių Valstybių radijo komentatorius. Jėzuitų istorija garsi tokiais vardais kaip Tėvas Gerardas Hopkins, poetas; Tėvas Jokūbas Marquette, šiaurės Amerikos tyrinėtojas; Tėvas Jurgis Kamei, botanikas (nuo jo kamelijos gėlė gavo savo vardą); Tėvas Erikas Wasmannas, biologas; Tėvas Juozas Lynch, pasaulinio mąsto seismologas — žemės drebėjimų ekspertas; Tėvas Antanas Possevino, 17-jo šimtmečio diplomatas, savo tarpininkavimu sėkmingai išrišęs nevieną surizgusią politinę problemą ir užbaigęs daug vaidų tarp ano meto Europos monarchų; Tėvas Angelo Secchi, vienas moderniosios astronomijos steigėjų, suklasifikavęs žvaigždes praėjusiajame šimtmetyje. Jaunuomenės globėjas šv. Aloyzas ir visiems pasaulio vaikams gerai pažįstamas islandų rašytojas Jonas Svensonas (Nonis) irgi buvo jėzuitai. Jėzuitų mokslininkai ypač aktyvūs astronomijoje ir geologijoje. Jų ordinas tikra to žodžio prasme laiko pridėjęs ausį prie žemės: turi 28 seismologijos stotis (iš jų 18 Jungtinėse Valstybėse, kur valdžia teturi vos 8). Žemė negali sudrebėti, kad jėzuitai to nežinotų! Šv. Ignacas ragino savuosius, šv. Pauliaus žodžiais, tapti visiems viskuo, kad visus laimėtų Kristui. Jo sūnūs klusniai seka savo steigėjo raginimu.
Senieji Pamplonos tvirtovės mūrai.
Kitas būdingas Jėzuitų Ordino bruožas — visur matyti ir rasti Dievą.
Daugelis paklaus: argi vienuoliui dera užsiimti tokiais profaniais dalykais kaip botanika, zoologija, žemės drebėjimų registravimas?... Jo paskirtis juk yra šventumas ir vienybė su Dievu! Tai tiesa. Tik nepamirština, jog daiktus, nors ir profaniausiai atrodančius. Viešpats sutvėrė ne tam, kad žmogui kliudytų siekti šventumo ir vestų šalin nuo Dievo. Priešingai, tvariniai yra tam sukurti, kad mus vestų į Dievą. Daugelis vidurinių amžių mistikų darė stambią klaidą: stengėsi vesti žmones tiesiai į Dievą, peršokdami tvarinius. Taip daryti yra užmerkti akis tiek tvarinių tikslui, tiek pačiai žmogaus prigimčiai. "Nėra kitų laiptų", teisingai pasakė Bažnyčios Daktaras šv. Robertas Bellarminas, "kuriais žmogus galėtų užkopti pas Dievą, kaip jo tvariniai".
Ignacui daiktai buvo tartum Viešpaties paberti ant mūsų gyvenimo tako, kad keltų mūsų mintis ir širdį į
Viešpatį, jų Tvėrėją. Jis ragino savuosius kiekviename dalyke ieškoti ir surasti Dievą. Kad ir koks profanus tad būtų jėzuito atliekamas darbas, jam jis yra priemonė priartėti prie Dievo. Va, mažytis, bet tipingas pavyzdys iš Jono Berchmanso, jauno jėzuitų šventojo, gyvenimo. Vieną popietę jis drauge su kitais, klierikais žaidė sviediniu. Kažkuris jo paklausė:
— Jonai, ką tu darytum, jei žinotum, kad po penkių minučių mirsi?
— Ką daryčiau? Aš paprasčių paprasčiausiai žaisčiau toliau. Argi ne to dabar Dievas iš manęs nori?
Koks puikus atsakymas! Drauge parodąs, jog kiekvienas veiksmas, atliktas deramoje dvasioje, yra nemažiau geras ir vertingas už maldas ir atgailas. Juk žinome, kad šventieji troško daryti didelių dalykų Dievo garbei, stengėsi nepraleisti nė mažiausios progos daryti, kas geriau ir tobuliau. Jei tad melstis ar atgailauti būtų buvę tobuliau, šv. Jonas Berchmansas, žinodamas, kad po penkių minučių mirs, būtų tikrai nenorėjęs praleisti tos paskutinės progos: būtų ėjęs į koplyčią melstis ar apsivilkęs ašutiniais marškiniais. Tačiau jis nedvejodamas atsakė, jog būtų ir toliau žaidęs!
Dar vienas būdingas Jėzuitų Ordino bruožas — visada stoti į kovą su Bažnyčios priešais.
Ignacas buvo ir paliko karys. Tarnaudamas Navaros hercogui, narsiai gynė Pamplonos pilį. Vėliau, stojęs tarnauti naujam Vadui, drąsiai stojo ginti jo tvirtovės — Bažnyčios. Įvedė į savo vienuoliją specialų įžadą — eiti kovoti, kur tik šv. Tėvas siųs. Į Ordino konstituciją įrašė įstatymą, draudžiantį imtis darbų, varžančių judėjimo laisvę: jėzuitas turi visada būti laisvas vykti, kur to pareikalaus
Kristaus vietininko valia. Ne be pagrindo Jėzuitų Ordinas vadinamas "popiežiaus lengvoji kavalerija". Prieš mirdamas, karštai prašė savo dvasios sūnų stengtis visada pasižymėti ištikimybe šv. Sostui.
Šią šventovę labai mėgo Ignacas lankyti. Kartą čia jis buvo rastas apalpęs.
Santa Maria
De Viladordis.
Ignaco sūnūs uoliai vykdė savo steigėjo valią. Voltero pasakyme, nors ir perdėtame, yra tiesos: "sugriaukite jėzuitus, ir mes pribaigsime tą biaurybę Bažnyčią!" Kilus protestantizmo antplūdžiui, jėzuitų teologai, apsišarvavę žiniomis, ėmėsi griežtai ginti reformatų puolamas tiesas — Popiežių, Eucharistiją, Išpažintį, Dievo Motiną Mariją. Kilus absoliutizmui, daugelis Europos karalių ir valdovų panoro savo kraštuose tvarkyti net bažnytinius reikalus. Ordino teologai čia vėl svariais argumentais užprotestavo prieš tokį valstybės teisių peržengimą. Matydami, kokį svarbų vaidmenį Bažnyčiai pulti ir ginti vaidina mokyklos, jėzuitai kiekviename krašte stengėsi tuojau pat sukurti platų savo mokyklų tinklą ir jose auklėti busimuosius vadus, vyskupus, rašytojus, visuomenininkus. Iš jėzuitų mokyklų yra išėję garsių istorijoje vyrų: popiežiai Pijus VII, Leonas XIII, Benediktas XV; rašytojai Torquato Tasso, Moljeras, Kornelis; mokslininkai Galilėjas, Dekartas; valstybės vyrai Wallenšteinas, Tillis; imperatoriai Maksimilijonas ir Ferdinandas. Šiandien kas šeštas jėzuitas kovoja už Bažnyčios egzistenciją ir plėtimąsi pagonių misijose.
Nenuostabu, kad jokia kita vienuolija nebuvo Bažnyčios priešų taip puolama kaip jėzuitai. Anglijos protestantai Elzbietos metu siuto, kad jėzuitai drįsta čia pat, kitoje kanalo pusėje, statyti mokyklas ir mokyti anglų jaunimą katalikybės dvasioje ir tradicijose. Vokietijos protestantai niršo ant Tėvo Petro Kanizijaus, įkišusio pagalį į įsisukusį Liuterio moks
Kolumbo laivo (Santa Maria) kopija. Panašiu laivu ir Šv. Ignacas plaukė į Italiją.
lo ratą. Šiaurės Amerikos puritonai kolonistai nekentė jėzuitų už tai, kad civilizavo indėnus; kas dar baisiau— darė juos katalikais! Portugalų valdžiai nepatiko jėzuitai jų Pietų Amerikos kolonijose; pakrikštyti ir darbo išmokyti indėnai reiškė galią išnaudojimui ir lengvam pasipelnymui. Prancūzijoje ant jėzuitų griežė dantį jansenistai. Indijos radžos ėmė tremti jėzuitus iš savo teritorijų, išgirdę, kad moko, jog visų kastų žmonės yra lygūs prieš Dievą. Burbonų monarchams jėzuitai buvo it graužiąs krislas akyje: skelbė juk, kad valdovas valdžią gauna vien iš valdomųjų sutikimo, o tai reiškė peilį po kaklu absoliutizmo diktatoriams.
Į jėzuitus imta drabstyti įvairiausiais, tiesiog pasakiškais šmeižtais. Vesdami uždaras rekolekcijas, nuodingais garais ir panašiomis priemonėmis apdumią savo aukoms akis. Taip užhipnotizuoti, pradedą matyti velnią ir, sekdami pačių jėzuitų praktika, užsirašą į jo tarnybą. Jėzuitas turįs tik vieną žmogaus koją; kita esanti arklio kanopa! Jėzuitų generolas pramintas "juoduoju popiežium". Šv. Tėvas esąs vien šachmatų figūra jo rankose vykdyti tamsioms jėzuitų machinacijoms. Patikimiems ir išbandytiems jėzuitams duodamos slaptos instrukcijos, kitiems nežinomos, kaip vykdyti atentatus, nunuodyti karalius ir popiežius, sukelti politiniams sąmyšiams, pavergti žmonių sąžinėms. Visiems tiems ir kitiems šmeižtams uždedamas vainikas: jėzuitai moką, jog gero tikslo galima siekti net nuodėmingomis priemonėmis. Nemaža suma pinigų buvo pasiūlyta už bent vieną to šmeižto įrodymą. Gaila; pinigų niekas negavo. Kad ir kaip knisosi, nerado nė vienos vietos jėzuitų parašytose knygose (o jų išleista tūkstančiai) tam šmeižtui įrodyti ir nė vieno liudininko, kurs būtų girdėjęs juos tai žodžiu mokant.
Šv. Ignacas dažnai meldė Dievą atsiųsti saviesiems persekiojimų. Norėjo, kad jo Draugija, nešiojanti Jėzaus vardą, būtų į jį panaši. Atpirkėjas irgi buvo nesuprastas, šmeižiamas, kaltinamas būk išvarąs velnius per Beelzebubą, persekiojamas, išjuoktas ir galų gale neteisingai nužudytas. Dangus Ignaco maldos išklausė. Jėzuito vardas daugely šalių tapo surištas su magika, klasta, šnipinėjimu, velniu, suvedžiojimu. Pagaliau vieną dieną Jėzaus Draugijai, kaip ir Kristui, atėjo Didysis penktadienis. Pirmas smūgis ant jos krito Portugalijoje. 1759 m. visagalis krašto vidaus reikalų ministeris apkaltino jėzuitus valstybės išdavimu. Visoje imperijoje — pačioje Portugalijoje, Brazilijoje, Indijoje — visi Ordino namai ir mokyklos buvo nusavintos, turtai konfiskuoti, patys jėzuitai policijos priežiūroje susodinti į laivus ir ištremti. Po trijų metų Portugalijos pavyzdžiu pasekė Prancūzija, dar po penkių — Ispanija. Tokiu būdu per kelis metus buvo sugriauta pusė Draugijos organizacijos. Tačiau Burbonų valdovus ir jų ministerius be galo erzino faktas, kad 13 jėzuitų provincijų dar veikė kituose kraštuose. Dar 10.959 jėzuitai tęsė savo darbą 266 kolegijose ir 103 seminarijose. Pasikeitus politinėms partijoms jų valdomuose kraštuose, dvylika tūkstančių ištremtų jėzuitų galėjo būti pakviesti grįžti atgal. To niekad neturėjo įvykti! Vienintelis būdas tai galimybei užkirsti kelią buvo visiškas Draugijos panaikinimas šv. Sosto dekretu. Ilgai nedelsdami, Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir poros kitų šalių valdovai pasiuntė popiežiui ultimatumą, grasindami atsiskirti nuo Romos, jei Jėzuitų Ordinas nebus panaikintas. Nenoromis Klemensas XIV buvo priverstas reikalavimui nusileisti, sakydamas: "Kartais reikia nukirsti stiebą išgelbėti laivui". 1773 m. Jėzuitų Ordinas buvo popiežiaus bule panaikintas. Kunigai ir broliai buvo atleisti nuo įžadų, turėtos bažnyčios perduotos kitiems, universitetai ir kolegijos paverstos valstybės nuosavybe, turtai, namai ir įrengimai išgrobstyti ir išdalinti, Tėvas Generolas atskirtas nuo pasaulio vienoje pilyje, jo asistentai uždaryti į tamsias ir drėgnas kalėjimo celes. Ignaco įkurtoji Jėzaus Draugija buvo palaidota.
Jos priešai trynėsi iš džiaugsmo rankas. Tačiau neilgam. Vos keliolikai metų praslinkus. Prancūzų revoliucija nušlavė galinguosius Burbomis nuo sosto. O Jėzaus Draugijai atėjo Prisikėlimo rytas. 1814 m. popiežiaus Pijaus VII-jo dekretu vėl buvo atstatyta. Šiandien, nepraėjus po to dar nė pusantro šimto metų, Jėzuitai yra didžiausias ordinas Bažnyčioje su 32,899 nariais. Taip pat prašoka visas kitas vienuolijas savo misijonierių skaičiumi pagonių šalyse — 5, 463. Didžiausias jėzuitų pasididžiavimas ir drauge geriausias atsakymas į jiems drabstomus šmeižtus yra 166 jų Ordino šventieji ir palaimintieji.
Dar vienas charakteringas Jėzuitų Ordino bruožas yra paklusnumas.
"Kitos vienuolijos gali mus pralenkti pasninkais, nakties budėjimais ir kitais išorės gyvenimo aštrumais, tačiau kiti niekad mūsų tenepralenkia paklusnumu. Jis turi būti tarsi mūsų Draugijos ženklas", yra Ignaco testamento žodžiai. Jis matė, kaip jo meto universitetai krypo nuo Kristaus prie Apolono, nuo Marijos prie Veneros. Protestantai skelbė, jog kiekvienas turi teisę aiškintis, ko Kristus mokė ir ką Jo žodžiai reiškia. Valdovui buvo palikta laisvė pasirinkti tikėjimą ir žmonės turėjo juo sekti: cujus regio, ejus religio — kieno valdžia, to ir tikėjimas, buvo Augsburgo konvencijos nusprendimas. Karys Ignacas gerai žinojo, į ką veda toks autoriteto laužymas ir niekinimas. Jo įgyta praktika mūšio lau-kuose aiškiai sakė, kad pasidalinusi Bažnyčia, lygiai kaip ir pasidalinusi ir nesutarianti armija, yra skirta pralaimėjimui ir griuvimui. Dėl to, Liuteriui, Anglijos Henrikui, Kalvinui ir Vokietijos kunigaikščiams raginant spiauti į autoritetą, Ignacas paklusnumą padarė savo Draugiją charakterizuojančiu ženklu. Iš busimųjų jėzuitų jis reikalavo kario paklusnumo, būtino Kristaus karalystei ginti ir plėsti. Ir evangelijoje jis matė Kristų paklusnų savo dangiškojo Tėvo valiai, Marijai ir Juozapui, net ir neteisingam romėnų valdžios atstovui ir vyriausiems kunigams. Tokiu būdu Ordine, nežiūrint jo plačiausiai išsišakojusių darbo sričių, narių skaičiaus ir tautybių bei temperamentų skirtumo, išlaikomas vieningumas, darna ir smogianti jėga, kurios taip nekenčia Bažnyčios priešai. Ne be pagrindo sakoma, jog jėzuitai yra tarsi "ištrauktas kardas, kurio rankena yra Romoje, o ašmenys visur".
šv. Pranciškaus Borgijaus, mirusio 1572 m., pomirtinė maskė. Jis buvo trečiasis Jėzuitų Ordino Generolas, priėmęs į jėzuitus šv. Stanislovą Kostką. Juodu abudu buvo aukštos kilmės, gyvenę prabangoje skęstančiose šeimose.
A. Tamošaitis,S. J.