Žmogaus pašaukimą įkvepia, valdo ir palaiko antgamtinis tikslas, apčiuopiamai pasireiškiąs Dievo ir žmogaus meile. Tokiu būdu, jaunas vyras, apsisprendęs tapti kartūzu, palieka pirmykštį gyvenimo būdą ir pasirenka atgailos ateitį, nes jį masina, veda Dievo ir žmogaus meilė. Mes — būtinai ir besąlyginiai — jungiame Dievo meilę su žmogaus meile, nes krikščioniškoje pasaulėžiūroje Dievo meilė neįsivaizduojama be žmogaus meilės. Viename viešame susirinkime kažkoks žmogus suriko: "Aš myliu Jėzų, bet nekenčiu katalikų". Tokiai priešingybei nėra vietos krikščioniškoje galvosenoje, nes — kaip Evangelistas Jonas tvirtina — "kiekvienas, kuris sakosi mylįs Dievą, nemylėdamas savo brolio, yra melagis".
Viešpaties Kristaus žodžių prasmė yra labai aiški, kai Jis skelbia, kad Įstatymas ir Pranašai remiasi Dievo ir artimo meile. Tai yra ne tik bendrinė krikščionybės norma, bet ir dvasinio gyvenimo motoras, duodąs jėgą minčiai ir veiksmui. Ne veltui Apaštalas Petras sako, kad "meilė uždengia nuodėmių daugybę". Iš Apaštalo Povilo žodžių aišku, kad meilė yra krikščionio alfa ir omega; be jos ne tik žmogus, bet ir jo žygdarbiai yra beverčiai. Ir mums atrodo tikslu sakyti, kad Dievo ir žmogaus meilė yra vienintelis krikščioniškumo kriterijus. Kas jos neturi, tas nėra krikščionis. Kas tik ja ir jai gyvena, tas — šventasis. Tarp šitų priešingų polių sprendžiasi išganymo problema. Ar žmogus gyvena pagal Dievo ir žmogaus meilės pašaukimą? O gal jis išsižadėjo krikščioniui būtino idealizmo ir meilę pajungė savimylai? Kiekvienam žmogui prieinamas meilės pašaukimas, bet klausimas lieka neatsakytas, tol, kol neapsisprendžiama tarp meilės ir savimylos.
Z. Kolba Angelas (mozaika)
Grįžkime prie jaunojo vyro, pasirinkusio kartūzų vienuolio dalią, kuris — išgyvenęs atgailos vienatvėje tam tikrą laiką — dabar pergyvena antgamtinio dvasingumo lūžį. Panašų atvejį aprašo buvusi vienuolė Monica Baldwin savo autobijografijoje, vardu "Aš peršokau per sieną". Sakykime, kad jaunasis kartūzas apsisprendžia grįžti į pasaulį, nes nuolatinės aukos gyvenimas jam pasirodo per sunkus ir nebetekęs pirmykštės svarbos. Mes nedrįstame teisti net fiktyvaus epizodo, bet gyvenimas liudija, kad, idealizmui ir pasiaukojimui sumažėjus, padidėja savimyla. O jai padidėjus, egoistinio elemento įtaka sustiprėja sprendimuose ir veiksmuose. Gėrio darymas gauna kitą kryptį, nes motyvai pasikeitė. Jau nebe Dievo, nebe žmogaus meilė yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Žmogus pats sau tapo tikslas.
Kunigo pašaukimas yra Dievo ir žmogaus meilės įsikūnijimas ir apčiuopiama išraiška. Šv. Povilas aiškiai sako, kad kunigas iš žmonių paimamas pašvenčiamas. Jei senųjų amžių kunigas buvo ne tik religijos, bet ir mokslo atstovas, o Žyduose — ne tik tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, bet ir dieviškojo įstatymo sargas, tai krikščionybėje kunigo tipas išsiskiria apaštališkuoju charakteriu, kurį išreiškia ir apipavidalina meilė. Kunigo gyvenimas turi būti aukos gyvenimu, ir visas jo darbo pasaulis turi remtis Dievu ir žmogumi. Jei koks nors kunigas pergyvena šventojo idealizmo perdegimą, kai kasdienis nusivylimas savo ir kitų žmonių silpnybėmis meilę ir auką pradeda daryti sunkiai įmanomą, gali ateiti ne momentas, bet jų serija, kada — pradėjus abejoti aukos prasmingumu — susidaro progos dažnesniems savimylos prasiveržimams. Jei visa sudėjus, savimyla viršija bendrąjį meilės ir aukos svorį, kunigystės pašaukimas gali virsti profesija. Mat, kunigas nebetarnauja žmogui. Priešingai, jis pradeda tarnauti sau. Nors pagal Apaštalo Povilo žodžiu, kunigas turi gyventi iš altoriaus, bet tai kaip tik paryškina pagrindinę kunigystės funkciją, būtent, altoriaus tarnybą, kuri prasideda Dievu, o baigiasi žmogumi.
Jei kunigas yra žmogaus tarnas antgamtinėje srityje, tai gydytojas yra žmogaus tarnas gamtinėje. Jau Hipokrato priesaika iš 5-tojo šimtmečio prieš Kristų reikalauja, kad gydytojo darbui vadovautų du veiksniai: meilė medicinai ir meilė žmogui. Šitos dvi meilės turi eiti ranka rankon. Dėl to gydytojui neturi būti nei graiko, nei žydo; nei moters, nei vyro; nei vergo, nei laisvojo. Vadinasi, medicinos praktika turi esmingai remtis meile žmogui ir ji turi patarnauti jam pagal meilę medicinai. Kitais žodžiais, pagal visapusišką profesinį sugebėjimą. Šie du veiksniai — meilė žmogui ir meilė medicinai — padaro gydytojo profesiją nežemiškai kilniu pašaukimu. Savaime aišku, kad kiekvienas profesinis patarnavimas turi būti atlyginamas už laiką, pastangas, technikinį bei farmakologinį elementą. Bet medicinos praktika nustoja buvusi pašaukimu, kai liaujamasi žmogui patarnauti, kai jis priimamas be meilės, pagarbos ir intereso, kai žmogus tampa eilinė pragyvenimo priemonė.
* * *
Ne retai girdime mįslingus žodžius — "menas menui" ir bandome suvokti jų prasmę. Logiškai galvojant, tektų sakyti, kad menas yra žmogui. Žiūrint į kultūrų istoriją, taip pat reikėtų pripažinti, kad menas yra žmogui. Žavintis meisterių ir genijų kūriniais, ypač tų, kuriuos pasaulis pripažino plačiai, bet pavėluotai, vėl reikėtų sutikti, kad menas yra žmogui. Gal šiandien — neturint istorinės perspektyvos, kuri būtina objektyviam vertinimui — kai kuri dabarties kūryba yra sunkiau suprantama, bet jei ji yra menas, tai ateitis pasakys, kad ir šitas menas buvo sukurtas žmogui. Taip yra buvę iki šiol, ir mes neturime jokios priežasties manyti, kad rytoj bus visiškai kitaip.
Bet ką gi reiškia — "menas menui"? Svarstant šiuos žodžius iš įvairių išeities taškų, prieinama prie vienos prasmės, gal net pagrindinės, kuri norėtų meną atitolinti nuo vidurkio Žmogaus ir rezervuoti jį nedidelei išrinktųjų grupei. Ar tokia pažiūra yra naudinga kūrybai ir menininkui, yra nauja tema, kurios čia mes neliesime. Mums atrodo, kad — pasikliaujant istorija — galima drąsiai sakyti, jog tikras meno kūrinys, nesvarbu, kokios pažiūros ir nusistatymo įtakoje jis buvo sukurtas, tampa ne išrinktųjų grupės, bet plačiųjų masių turtas. Jei kūrinys buvo tam tikras bandymas, ir, gal būt, ne visai nusisekęs, juo pasidžiaugs tik tam tikra entuzijastų kategarija, bet ir kūrinio ir džiaugsmo amžius bus trumpas.
Principas "menas menui", nors ir teisingai suprastas, vis dėlto ne retai gali būti pavojingas ir klaidinantis. Tikras menininkas nekuria sau. Jis nepataikauja kitų ignorancijai ar lėkštam mėgėjiškumui ir meno neiškeičia į pinigą. Bet tikras menininkas kuria žmogui pagal universalinio grožio ir tiesos reikalavimus. Kūryba yra atkreipta į žmogų. Tapytojas ar skulptorius nekuria keturioms muziejaus sienoms, bet žmonėms, kurie tą muziejų lankys. Kompozitorius nerašo muzikos, kad ji nebyle gulėtų užmirštose partitūrose. Jis rašo žmonėms. Jei dabarties žmogus jo kūrybos ir nesupranta, jis guodžiasi viltimi, kad ateis kiti laikai, nauji žmonės, kurie supras jo mintį ir darbą.
Jei kūrybą nukreipiame nuo žmogaus ir atkreipiame tik į meną, lyg menininkas būtų atsakingas tik menui arba konkrečiai tik subjektyviam ribotos grupės skoniui, tai mes jį paliekame klaidžiame kelyje, kuris ne retai nuveda į kūrybą, pagrįstą ne "menas menui", bet "menas kūrėjui". Vadinasi, menininkas iš tikrųjų pradeda kurti sau. Jis nutolsta nuo gamtos ir žmogaus, atmesdamas universalinio grožio ir tiesos reikalavimus.. Bet — užuot praturtėjęs — jis tampa neturtingesnis. Užuot davęs savo kūriniams pločio ir gylio, jis susiaurina juos, apibrėždamas nesuprantamo subjektyvizmo sienomis ir tvoromis.
Už žodžių "menas menui" gali slypėti ir pažeista nesuprasto menininko puikybė ir nenoras nusižeminti. Kūrėjų pasisakymai vis dažniau liudija užsispyrusį įsitikinimą, kad kūrybos galia ir sugebėjimas nėra dovana ir privilegija, bet savaime turima nuosavybė, už kurią niekam nesama skolingu, niekam atsakingu. Šitoks nusistatymas ir pažiūra iš meno kūrėjų pereina į meno atkūrėjus bei išpildytojus. Aktorius, dainininkas ar pianistas pradeda manytis esąs diktatorius, kurį žmonės turi garbinti ir jam nusilenkti. Šv. Povilas labai gyvenimiškai pastebėjo klausdamas: "Kągi turi, ko iš kito nebūtum gavęs? Kamgi elgiesi taip, lyg visa iš savęs turėtum?"
Tikras ir didelis menininkas savo laiku susilaukia pripažinimo. Mus labiau traukia tas, kurio meną lydi nusižeminimas, liudijąs teisingai suprastą menininko paskirtį: kurti grožį kitiems arba sukurtu grožiu pasidalinti su kitais. Ir kuo toliau šis kūrimas ir dalinimasis siekia, tuo visapusiškiau ir universaliau menininkas atlieka savo paskirtį.
Tėviškame Apvaizdos plane kiekvienas menininkas yra paskirtas grožio pranašu ir apaštalu. Bet pranašas ne save skelbia, o tą, kuris yra jį siuntęs. Juk ir menininko ne savas talentas, ne savas sugebėjimas. Ne savo grožis, ne savo tiesa. Ne sava ugnis, ne savo šviesa. Nežemiškos dovanos duotos kitų džiaugsmui ir kitų paguodai.
Dideliam menininkui esame linkę atleisti daugelį silpnybių, jei jis sukuria arba atkuria grožį, kuris mus bent momentui priverčia užsimiršti, pajusti karštą ir nesavanaudišką norą būti geresniais, kilnesniais. Ir mažesnės statūros menininkams mes noriai atleidžiame jų ribotumus, bet mus negerai nuteikia klaidingas menininko paskirties supratimas ir savanaudiškas naudojimasis talentu, kuris pačia savo esme yra skirtas kitiems žmonėms, skirtas aukštesniems tikslams negu akla ambicija, savimyla, tuštybė ir kitų niekinimas.
Menininkas yra jautresnis, jausmingesnis, imlesnis ir subtilesnis asmuo už vidurkio žmogų. Jis dalykus jautriau pergyvena, giliau kenčia, stipriau džiaugiasi. Bet šitos ypatybės turi būti naudojamos ne tik meno kūrime ar perdavime, bet viso žmogaus gyvenime. Jos turi būti, kaip platūs langai, kaip stiklo permatomos sienos, pro kurias nekliudoma veržiasi ugninė saulės šviesa ir žvaigždės sidabrinis grožis. Veržiasi abiem kryptim: į menininką ir iš menininko.
Mes nemanome, kad — proporcingai su kitomis kategorijomis — menininkų tarpe būtų daugiau intrygų, daugiau pavydo ir keršto. Netikime, kad menininkų tarpe rastume daugiau menkaverčių žmonių. Bet turime pripažinti fakto tragizmą, kad talentas gali būti panaudotas ne tik statymui, bet ir griovimui. Jis gali būti naudojamas ir piktnaudojamas. Talentas gali būti nukreiptas ir į gėrį ir į blogį.
Kūrėjas — nesvarbu, ar jis kūryboje vaduotųsi žodžiu, garsu, vaizdu ar erdve — yra grožio apaštalas. Jo misija yra grožį kurti ir skleisti, nes Dieviškasis Menininkas į jo dvasią sudėjo neišpasakytus grožio turtus. Kūrėjas turi gyventi šiuo grožiu, ugdyti šį grožį, šviesti šiuo grožiu. Jis turi nusikratyti kliūtimis ir varžtais, kurie grožį pančiotų, kliudytų jo augimą ir klestėjimą. Jis turi išsižadėti asmeniškumų, nesveikos ambicijos, aklo užsispyrimo, kad jo grožis taptų universalus ir nebūtų apibrėžtas, susiaurintas, suskurdintas. Priešingai, jo grožis turi būti platus, gilus ir laisvas. Bet savo laisvume jis turi būti grynas grožis: sveikas ir doras, įkvepiantis ir pakeliantis.
Kiekvienas menininkas — ar jis būtų meno kūrėjas ar tik atkūrėjas bei išpildytojas — turi pajusti didelę atsakomybę ne tik menui, ne tik Didžiajam Menininkui, kuris sutvėrė grožį, bet ir savo artimui, kuris — grožiui sutvertas — grožio trokšta ir ilgisi. Kokie prasmingi Jakšto žodžiai, kuriuos jis prašė iškalti kapo lentoje: "Ne savo ugnimi žėruojam, ne sau aplinkui šviesą liejam".
* * *
Krikščioniškasis meilės įstatymas liečia kiekvieną krikščionį ir kiekvieną žmogiškojo aktyvumo sferą, apimdamas kiekvieną profesiją, darbą ir amatą, reikalaudamas, kad krikščionis kiekvienoje gyvenimo srityje patarnautų kitam žmogui iš meilės ir pagarbos. Jei mes konsekventiškai eitume šiuo meilės įstatymo keliu, tai ir iš fabrikų kaminų rūkstantys dūmai mums primintų ne vergo dalią, bet žmogaus darbininko auką visatos Sutvėrėjui, o kiekvienas darbas, tiek fizinis, tiek protinis, turint omenyje net visą bemintę monotoniją ir smulkmenišką beprasmiškumą, galėtų tapti kilniu pašaukimu, jei būtų dirbama, veikiama, kuriama iš meilės Dievui ir žmogui. Be šios dvilypės meilės kiekvienas darbas tampa profesija neigiamiausia ir savanaudiškiausia prasme. Bet jei meilė persunkia pasaulėžiūrą ir nusistatymą, tai pažiūra į darbą ir į žmogų pasikeičia. Kai savimylos įtaka sumažinama iki minimumo, kilnieji dvasios veiksniai gauna daugiau veikimo laisvės. Pradedama suprasti Dievo ir žmogaus meilės jungtis, o darbas tampa pašaukimu Dievo ir žmogaus tarnyboje.
Bruno Markaitis, S. J.