Kalbėti apie auklėjimą, kuris neauklėja, reiškia ne ką kita, kaip tokį auklėjimą pasmerkti ar bent apkaltinti jį visišku neefektingumu ar nukrypimu nuo savo tikslo. Iš tikro, visiškai neauklėjančio auklėjimo negali nė būti. Tokį pavadinimą galime priimti tik kaip priekaištą, bet ne kaip teisingą apibūdinimą. O tokius priekaištus neretai padaro viena kitai atskiros tarp savęs nesutariančios ir kita kitą kritikuojančios labai priešingos pedagoginės srovės. Tokius priekaištus dar dažniau daro atskiri asmens, kai susiduria su auklėjimu, kuriam nepritaria, kurio nesupranta ar kurį smerkia iš ideologinio nusistatymo.
Tokiems priekaištams sudaro sąlygas per didelis auklėjimo įvairumas ir jo išsišakojimas, kilęs iš paties gyvenimo sudėtingumo ir pažiūrų įvairumo. Prieš keletą šimtų metų tokiems priekaištams daug mažiau tebuvo vietos, nes tada mokykla galėjo apimti visus mokslus, ir gabus jaunuolis galėjo juos visus išeiti. Šiais laikais, nepaprastai išaugus mokslams ir menams ir nepaprastai susikomplikavus politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui, auklėjimas jau nebegali apimti visko ir turi tenkintis, perduodamas jaunimui tik mažą mokslų dalelę. Lygiai ir gabiausias jaunuolis jau nebegali visų mokslų pasisavinti ir turi tenkintis tik esminių žinių atranka. Ir ta mokslų, žinių ir auklėjimo turinio atranka šiandieną įvairiuose kraštuose yra labai įvairi. Įvairių kraštų švietimo sistemų planuotojai jau nevienodai supranta auklėjimą, nevienodas žinias numato perduoti jaunuomenei ir nevienaip auklėja priaugančią kartą. Taip atskiros auklėjimo sistemos ir atskiros pedagoginės srovės, skirtingai nusistatydamos auklėjimo tikslus ir skirtingą pasirinkdamos mokomąją medžiagą yra dažnai viena nuo kitos nutolusios, viena kitai prieštaraujančios ir neretai viena kitą smerkiančios. Vienos švietimo sistemos stengiasi ir šiais laikais apimti kiek galima visus mokslus ir perduoti jaunimui visų mokslų pagrindus. Kitos gi sistemos jau nebesistengia apimti visų mokslo sričių ir numato leisti mokiniams pasirinkti jiems artimesnius dalykus. Taip Europos mokyklos, eidamos daugiau tradiciniu keliu, vis tebesilaiko principo perduoti jaunimui visų sričių žinias ir todėl savo programas labai išplėtė bei jas perpildė. Amerikos mokyklos pasirinko kitą kelią, būtent, neapsunkinti jaunimo didele žinių daugybe ir jaunimui daugiau perduoti tai, kas tik jiems gali būti gyvenime naudinga ir kas atitinka mokinių palinkimus bei interesus. Eidamos skirtingais keliais, šios dvi auklėjimo kryptys jau dažnai viena kitą kritikuoja. Europiečiams, kurie laikosi tradicinio auklėjimo, amerikiečių auklėjimas atrodo be sistemos (nes vaikai patys pripuolamai pasirenka mokytis mokslo dalykus), be disciplinos, ne daug ką išmokąs, paviršutiniškas. Amerikiečiams gi Europoje besilaikąs tradicinis auklėjimas atrodo taip pat nebeatliekąs moderniųjų auklėjimo uždavinių, nes atsilikęs, nemoderniškas, net labai konservatyvus ir neprogresuojąs su bekintančia civilizacija, perdaug formališkas, vienašališkai intelektualistiškas, abstraktus, perkrautas nereikalingų dalykų mokymu, negyvenimiškas, nė kiek neatsižvelgiąs į auklėtinių individualius skirtumus, neprisitaikąs prie auklėtinio interesų bei linkimų ir iš viso nepagrįstas auklėtinio psichologijos pažinimu. Kalbamas pažiūrų skirtingumas apie auklėjimą rodo, kaip, sprendžiant apie kitokios krypties auklėjimą, lengva būti šališkam ir kaip sunku objektyviai įvertinti mums svetimas tendencijas.
Geram auklėjimui, kaip matome, statoma daug ir įvairių reikalavimų. Tačiau pagrindiniu reikalavimu kiekvienam bendrajam auklėjimui, atrodo, reikėtų laikyti tą, kad jis nebūtų vienašališkas, o būtų kiek galima daugiau vispusiškas, tai yra, kad jis duotų visų sričių išauklėjimą ir išlavinimą ir lavintų visą žmogų. Jei, vaiką auklėdami, ruošiame jį kultūringo žmogaus gyvenimui, tai, savaime suprantama, jis turi ir apimti visas svarbiąsias gyvenimo sritis, būtent, žmogaus prigimtį, kultūrą ir religiją. Taigi, vispusiškas yra toks auklėjimas, kuris lavina auklėtinį fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai, kuris aprūpina jį gyvenimui reikalingomis žiniomis, kuris apskritai praplečia žmogaus žinojimą ir išmoko žmogų ne tik praktiškai, bet ir teoriškai galvoti, kuris įveda jauną žmogų į šių laikų žmonijos pasiektą kultūrą ir naujųjų laikų mokslo pažangą. Todėl auklėjimo, kuris apleidžia šias pagrindines sritis, gal jau nebegalėtume laikyti vispusišku ir vispusiškai auklėjančiu.
Auklėjimas yra labai platus ir sudėtingas procesas, kuris pagrindiniuose dalykuose ir principuose yra pastovus ar bent reliatyviai pastovus, o antriniuose dalykuose nuolat kinta, prisiderindamas prie bendrosios gyvenimo ir kultūros pažangos. Progresuojant mokslui ir kintant gyvenimui, drauge daugiau ar mažiau kinta bei progresuoja ir auklėjimas. Kiekvienas kraštas savo švietimo reformomis bando auklėjimą priartinti prie pakitusio gyvenimo reikalavimų, pritaikyti jam naujausią mokslo pažangą, pagerinti mokymo metodus, geriau paruošti mokytojus.
Tačiau tokiu mokyklos veržlumu į pažangą neretai pasinaudoja ir tie, kuriems rūpi ne vien auklėjimo pažangumas, bet ir noras per mokyklą paskleisti savo ideologiją jaunuomenėje. Tokie siekimai ypač būdingi įvairioms materialistinės pasaulėžiūros grupėms, kurios daug kalba apie mokyklos reformų ir pažangos reikalą ir tą pažangą mato ne kur kitur, kaip auklėjimo sumaterialistinime. Daug kartų ir daugelyje vietų Europoje buvo bandyta auklėjimo reformų vardu jį pasukti materialistine kryptimi. Su radikaliais pasiūlymais, dažniausiai mokinių interesais ir jaunimo psichologija besidangstydami, materialistiški natūralistai bandė auklėjimą susekuliarinti, nukrikščioninti, pasukti natūralistine kryptimi. Panašiai mokslo pažangos ar socialinių reformų vardu netolimoje praeityje bandė auklėjimą nukrikščioninti materialistai pozityvistai ir marksistai socialistai. Tačiau nežiūrint tokių materialistinių sąjūdžių ir jų didelių pastangų, Vakarų Europoje auklėjimas iki šiol nėra sumaterialistintas. Visose Vakarų Europos valstybėse ir po naujausių reformų daug nenutolsta nuo tradicinio auklėjimo, kuris ten daugiausia yra pagrįstas krikščioniškosios kultūros ir humanizmo sinteze. Ten vykstančioje kovoje dėl auklėjimo tarp įvairių krypčių materialistų iš vienos pusės ir krikščioniškosios pasaulėžiūros auklėtojų iš antros pusės materialistai didelio pasisekimo neturi. Jei kur pasiekia įtakos į auklėjimą, tai laimi jie daugiau politiniu aktyvumu ir demagogija.
Amerikoje auklėjimo materialistinimas eina priešingu keliu, būtent, ne per politiką ir ne per materialistinės krypties partijas, o per materialistiškai nusiteikusius auklėtojus teoretikus. Auklėjimo pažangos vardu viešasis Amerikos auklėjimas yra paveiktas ta kryptimi, kad auklėtų žmones, kurie rūpintųsi tik geru gyvenimu, nesidomėdami jokiais dvasiniais dalykais. Čia neginčijamai didžiausią įtaką yra įgijusi tos krypties pedagoginė srovė, kuri yra pagrįsta pragmatine filosofija. Įtakingiausia ji tapo tuo būdu, kad ją sukūrė bei išvystė visa eilė žymių auklėjimo teoretikų ir psichologų ir kad ji per universitetus ir mokytojų kolegijas buvo paskleista ir mokytojų tarpe plačiai prigijo, kaip moderniausia ir pažangiausia pedagogika.
Z. Kolba
Kančia (mozaika)
Tos pedagoginės filosofijos dvasioje yra parašyta daugybė pedagoginių veikalų. Spaudoje, kur tik rasime rašant apie auklėjimą, daugiausia bus kalbama tos teorijos dvasioje. Nepaprastai dideli viešųjų mokyklų mokytojų suvažiavimai priima įvairias rezoliucijas, kurios dažniausiai atitinka tos teorijos principus ir dvasią. Tai rodo labai didelį tos teorijos įtakingumą. Tos teorijos autoriai ir šalininkai, atrodo, pagrįstai didžiuojasi, kad jie per paskutinius 50 metų iš pagrindų pakeitė Amerikos auklėjimą. Tuo pačiu jie prisiima atsakingumą už Amerikos auklėjimą ir jo klaidas.
Tos pedagoginės krypties didelis pasisekimas lyg ir rodytų jos teisingumą ir pažangumą. Tačiau jos kritikai, tiek katalikai, tiek ir nekatalikai, randa, kad Amerikos viešasis auklėjimas, labai dažnai linkęs pasiremti ana teorija, yra nuėjęs į vienpusiškumą ir klaidas ir kad už tas klaidas kaip tik yra atsakinga Dewey ir jo sekėjų pedagogika.
Pagrindinė šios teorijos klaida ir jos vienašališkumas yra tas, kad ji yra materialistiškai natūralistinė. Pasiremdamas jau seniai Europoje pamirštu Rousseau, Dewey laikosi principo, kad vaikas yra iš prigimties geras ir kad auklėtojai turi tik nevaržyti jo, kad nesukliudytų jo prigimčiai arba, kaip sako, jo individualybei išsivystyti. Kad neapsunkintų vaiko augimo ir neiškraipytų jo individualybės, tos krypties pedagogika linkusi atsisakyti tradicinės mokyklos mokomųjų dalykų ir leisti vaikui pačiam auklėtis iš savo savarankiško patyrimo. Auklėtojui atimama teisė mokyti vaikus kurių nors principų ar sudaryti juose kuriuos nors įsitikinimus. Jam leidžiama daryti mokiniams tik netiesioginę įtaką, būtent, sudarant mokykloje ar klasėje atitinkamą aplinką, kad mokiniai atitinkamai nusiteiktų dalyką apsvarstyti. Bet kurių pažiūrų ar principų skiepijimą vaikuose jie vadina indoktrinacija ir ją smerkia. Jei kai kurie jų kartais ir pripažįsta religinį auklėjimą, tai toks auklėjimas nieko nekalba apie žmogaus santykius su Dievu, o tik apie tai, ką vadiname vertybėmis. Vaikui negalima skiepyti jokios moralės, kurią jie supranta tik kaip papročių ir žmonių laikymosi standartus. Jų supratimu, jokio atsakingumo ar moralinio nusiteikimo auklėti nereikia. Moralės principus vaikas turi susidaryti pats iš savo patyrimo. Moralinius principus jie siekia pakeisti socialiniais įpročiais. Auklėtojas, auklėdamas vaikus, neturi siekti kurių nors tikslų. Savo patyrimo tikslus pasirenka patys mokiniai. Siekdamas vienaip ar kitaip vaikus auklėti, auklėtojas iškraipo vaikų patyrimą ir tuo pačiu elgiasi nepedagogiškai. Vienintelis auklėjimo tikslas, kurio gali siekti auklėtojas, yra augimas. Tradiciniai mokyklose mokomi dalykai neturi vertės, jie perduoda mokiniams arba teorines ir praktiniame gyvenime nereikalingas žinias arba tolimos ir nieko bendra su dabartimi neturinčios praeities palikimą. Auklėjime gali būti pateisinamas tik gyvenime reikalingų žinių perdavimas, tačiau jos turi liesti ne praeitį, o orientuotis į ateitį. Auklėjimas neturi rūpintis praeities vertybių konservavimu, o eiti su progresuojančia civilizacija. Mokykla turi rūpintis ne žinių perdavimu ir išmokyti ne mokslo dalykų, o gyventi su žmonėmis. Tačiau tarp žmonių socialiniai santykiai grindžiami ne bendros gerovės principais ir ne pasiaukojimu, o ekonomišku principu "give and take". Tokiu pat principu grindžiami ir auklėtinio santykiai su auklėtojais. Mokytojas negali primesti mokiniams disciplinos. Pripažįstama tik tokia disciplina, kuri kyla iš pačių mokinių socialinio patyrimo. Meno dalykams autonominės estetinės vertybės taip pat nepripažįstama; jie auklėjime vertinami tik kaip priemonė kultūringai praleisti laisvalaikį.
Z. Kolba
Nukryžiuotasis (vitražas)
Būdami materialistai, jie nepripažįsta ne tik dvasinės sielos, bet psichinio gyvenimo iš viso. Bet kuriuos žmogaus dvasinius siekimus jie laiko išsigimimu. Dvasinės kultūros siekimą jie smerkia kaip priešingą demokratijai.
Peržvelgdami tos vyraujančios pedagoginės srovės svarbiausius principus, matome, kad jie rūpinasi ne vien auklėjimo pažanga. Jie turi ir nemaskuojamą pasaulėžiūrinį siekimą. Dewey, Childs, Bode, Rug ir kiti tos srovės svarbieji teoretikai atvirai kovoja prieš religiją. Įsigilinę į čia trumpai suglaustus jų auklėjimo principus, rasime, kad jie yra suformuluoti taip, kad pagal juos išauklėtų žmogų, kuriam būtų svetimas religinis tikėjimas, svetima religinė moralė, svetima visa krikščioniškoji kultūra. Šiuo atžvilgiu jiems pritaria ir kitokių krypčių materialistai, kurie taip pat siekia pašalinti dvasinius principus iš auklėjimo.
Į auklėjimą mes įpratę žiūrėti kaip į bendrosios pažangos dalį, kaip į kelią į kultūrą. Tačiau mes žinome, kad kultūra ir pažanga nėra natūralėjimo procesas. Nieko nėra natūralesnio, kaip primityvumas. Tuo tarpu žmogus, progresuodamas bei kultūrėdamas, tolsta nuo primityvumo. Pedagoginis natūralizmas, kokį matome pragmatininkų teorijoje, bando savyje jungti ir didelį rafinuotumą ir tam tikrą primityvumą, būtent, medžiaginės civilizacijos rafinuotumą ir dvasinio subrendimo primityvumą, nes jie visiškai paneigia dvasinio auklėjimo reikalingumą.
Auklėjime dvasinių ir kultūros principų atsisakymas jaunąją kartą tam tikra prasme nuprincipina ir nukultūrina: duodamas medžiaginės civilizacijos ir dvasinio nesubrendimo bei primityvumo sintezę, toks auklėjimas materiališkai civilizuoto jaunimo dar nenukreipia nuo tokių veiksmų, kaip primityvių šokių, primityvios muzikos, primityvios moralės, mokyklų įrengimų naikinimo, moterų užpuldinėjimo, gaujų peštynių ir kitų panašių primityvių reiškinių. Už tokius dalykus didžioji atsakingumo dalis tenka auklėjimui: atsakingas jis tuo, kad neįdiegia jauname žmoguje tų principų, kurie padarytų jį atsparų prieš visas destruktyvias aplinkos įtakas.
Pragmatinės pedagogikos principų aiškinimasis dar neturėtų sudaryti sugestijos, kad visas amerikiečių auklėjimas yra tiems principams palenktas. Kitos pedagoginės srovės daug kuo su pragmatininkais nesutinka. Didžiausią jiems opoziciją sudaro katalikiškoji pedagogika. Tačiau katalikų mokyklos teapima tik apie 10-12% viso Amerikos jaunimo. O nedidelei mažumai sunku atsispirti prieš daugumos įtakas. Su pragmatizmu daugeliu atžvilgių nesutinka ir čia plačiai prigijusios (realistinė ir idealistinė) pedagoginės srovės. Tačiau jos viešajame gyvenime yra mažiau įtakingos. Sekant pedagoginę literatūrą, susidaro vaizdas, kad kalbamoji natūralistinė pedagogika sudaro vyraujančią kryptį, stipriausiai veikia viešąją nuomonę ir, pretenduodama į didelį pažangumą bei modernumą, verčia kitas pedagogines sroves derintis į jų liniją ir daugiau ar mažiau sutikti su jų auklėjimo tvarka ir jų planuojama mokykline organizacija.
Kaip jau matėme, vyraujanti šio krašto pedagoginė kryptis visiškai atsisako tradicinio auklėjimo ir jo intelektualizmo. Jo vietoje jie siūlo praktišką, gyvenimišką, auklėtinio interesams artimą ir ne knygoms bei vadovėliais, o paties auklėtinio veiklumu pagrįstą auklėjimą. Tuo jis atitinka ir bendrą amerikiečių praktiškumo tendenciją. Ir būtume labai šališki, jei bandytume paneigti, kad, ta kryptimi besiorientuodama, Amerikos mokykla paruošia bei išauklėjo praktiškai ir techniškai daug geriau besiorientuojantį žmogų negu bet kurio kito krašto mokykla. Tačiau negalime pamiršti, kad praktinis bei techniškas išsilavinimas yra tik maža bendrojo žmogaus išauklėjimo dalis. Dėl to modernioji šio krašto mokykla, išeidama iš anksčiau aptartų principų, yra nevispusiška tuo, kad ji neapima visų tų sričių, kuriose žmogus turi būti auklėjamas. Ji atsisako visos eilės gyvenimo sričių auklėjimo, ir siekia žmogų auklėti praktišką, gerai techniškai besiorientuojantį, savarankiškai veiklų ir sociališkai tinkamą žmonių bendruomenei. Ji duoda praktiškai technišką išsilavinimą, tačiau ji siekia jį izoliuoti nuo religinio, moralinio ir kultūrinio išauklėjimo. Nukreipdami dėmesį tik į materialinę pažangą ir šiaip natūraliąją gyvenimo tvarką, jie ugdo jaunuomenėje sąmonę, kad gyvenime svarbūs tik materialiniai dalykai ir kad religiniai bei moraliniai reikalai yra bendrame gyvenime neaktualūs ir nereikalingi. Paneigdami autoritetus ir klaidingai pabrėždami jaunosios kartos pranašumą, jie silpnina tėvų ir Banžyčios auklėjimo autoritetą, griauna šeimos ir religinių bendruomenių susiklausymą ir mažina jų, kaip auklėjimo institucijų, reikšmę. Grįsdami auklėjimą tik mokinio savarankiškumu, jie yra stipriai pažeidę šeimos ir mokyklos discipliną, ir šios dvi institucijos turi didelių sunkumų, atlikdamos savo auklėjimo uždavinius. Atsisakydama religinio ir kultūrinio auklėjimo ir nepripažindama didžiųjų dvasinių vertybių, modernioji pedagogika nepajėgia jauname žmoguje išauklėti kurių nors tvirtų principų, kuriais jis vadovautųsi audringame ir palaidame moderniame gyvenime ir kurie jam duotų jėgų priešintis neigiamoms aplinkos įtakoms. Atsisakydama praeities kultūrinio palikimo ir nesupažindindama jauno žmogaus su tuo, ką praeityje žmonijos genijus yra sukūręs, modernioji pedagogika neišmoko jauno žmogaus vertinti dvasinės kultūros, neišmoko jo gėrėtis kultūrine kūryba ir branginti kultūrinių vertybių. Nevertindama jokių tradicijų, idealizuodama laisvę ir bijodama pažeisti jaunuolio elgesio laisvumą, modernioji pedagogika neturi priemonių sukultūrinti augančio žmogaus elgesiui ir apšlifuoti bei sudisciplinuoti jo laikymąsi.
Jaunimo nusikaltimų didėjimas, moralinis palaidumas, šeimos nepastovumas, aukštesnių principų ir dvasinių vertybių negerbimas lyg rodytų, kad modernioji pedagogika neišauklėja žmogaus, kokio reikalauja šių dienų gyvenimas, neišauklėja atsparumo ir neduoda motyvų bei principų, kurie reikalingi atsispirti tiek prieš neigiamas aplinkos įtakas, tiek ir prieš pačios žmogaus prigimties netvarkingai besireiškiančius polinkius.
Z. Kolbos mozaika
Kristaus veidas
Auklėjimas yra žmogaus vedimas bei kėlimas aukštyn, didinimas jo žmogiškosios vertybės, atskleidimas jo žmogiškosios reikšmės. Tačiau toks auklėjimas, kuris atsisako rūpintis žmogaus antgamtiniais santykiais, ir kuris nenori nieko žinoti apie žmogaus dvasinį gyvenimą, auklėjimas, kuris priaugančio žmogaus moralę palieka savaimingam išsiplėtojimui ir pripuolamų įtakų veikimui ir neturi plano žmogaus charakterio ugdymui, auklėjimas, kuris nesiekia jauno žmogaus supažindinti su žmonijos genijaus iki šiol pasiektais pagrindiniais mokslais ir didingaisiais grožiniais kūriniais, auklėjimas, kuris įspūdingiausią ir imliausią žmogaus gyvenimo laikotarpį nori daugiau derinti su "good time" idealu, su tikslu neapsunkinti jaunimo dvasinių vertybių pasisavinimu ir moralinio idealo sąlygomis, — toks auklėjimas atsisako daugelio labai vertingų, tiesiog pagrindinių auklėjimo atžvilgių. Toks auklėjimas daugeliu kalbamų atžvilgių yra neauklėįantis auklėjimas. Jis labai tolimas vispusiškam ir pilnutiniam auklėjimui.
P. Maldeikis