Spausdinti

(Clare Boothe Luce atsivertimo istorija)

     Clare Boothe Luce yra žinoma Amerikoje ir kitose šalyse, kaip dramaturge, Kongreso narė, JAV ambasadorė Italijoje. Ji yra taip pat konvertite, prieš dešimtį metų perėjusi į katalikų tikėjimą. Šiam žingsniui ji buvo paruošta garsaus vyskupo (tada dar prelato) Fulton J. Sheen.

     Didslė tragedija atvedė ponią Luce prie Katalikų Bažnyčios durų. Tuo metu, t. y. 1944 m., auto katastrofoje žuvo jos mylima duktė Ona. Palaidojusi dukterį, ji vis dėlto negalėjo palaidoti didelio širdies skausmo. Be to, besibaigiančio antrojo Pasaulinio Karo įvykiai ją, didelę JAV patriotę, taip pat labai giliai sukrėtė. Humaniška jos širdis labai sunkiai galėjo pernešti atominių bombų sprogimus ant Hirošimos ir Nagasaki miestų. Vargai, rūpesčiai ir didelis širdies skausmas 1945 m. rugsėjo mėnesį jau beveik baigė visai palaužti tą kilniąją moterį. Ypač buvo sunki viena naktis, jai esant Waldorfo viešbutyje. Žiaurios mintys ją buvo bevedančios skausmingon a g o n i j o n. Anksčiau ji niekad neparnešdavo nervų, nors ir sunkiausiuose psichiniuose pavojuose, bet tada ji tikrai bijojo, kad neištversianti ir palūšianti.

     Nežinodama ką daryti, ji suklupo prie lovos ir mėgino maldoje rasti paguodos. Tačiau ir tai negelbėjo. Kai ji atsistojo, pastebėjo ant stalo dar neatplėštą laišką. Rašė jėzuitas Tėvas Edward Wiatrak, kurs pirmiau prieš keletą metų jai buvo rašęs, pagirdomas ją už kalbą, pasakytą Madame Čiangkaišek garbei ir už jos rūpestį karo našlaičiais. Į laišką jam buvo atsakyta. Po to ji skundėsi jėzuitui kitu laišku dėl dukters mirties ir ieškojo paguodos įvairiuose savo rūpesčiuose. Ji atidarė laišką ir ėmė skaityti. T. Wiatrak ją ramino dėl ankstyvesnio liūdesio valandų. Klausė, ar ji skaičiusi šv. Augustino išpažinimus, kur šventasis maldoje suradęs sielos poilsį. Baigdamas laišką, jėzuitas sakė meldžiąsis už ją.

     Ponia Luce pasirausė viešbučio kambaryje, ieškodama Biblijos. Deja, nerado. Tada griebė telefono abonentų knygą, susirado Jėzuitų namų numerį ir, nežiūrint kad buvo 2 val. nakties, paskambino. Atsiliepė labai mieguistas broliuko balsas. "Aš pašauksiu T. Wiatrak", jis atsakė. Jai belaukiant prie telefono, vėl ėmė kryžiuotis įvairios mintys. Norėjo mesti telefoną, kristi lovon ir stengtis užmigti. Tačiau atsiliepė T. Wiatrak ir išklausė ponios Luce skundą, kuriame ji sakėsi jaučianti didelę dvasinę depresiją. Jėzuitas jai tarė:

     — Taip, gerbiamoji Ponia, tai yra nakties šauksmas, dėl kurio aš meldžiausi.

     —    Kada aš galėčiau Jus pamatyti asmeniškai, Tėve?

     —    Aš nesu vienas iš tų, kurį Jūs turėtumėte pamatyti. Aš Jums rekomenduočiau susitikti su prelatu Fulton Sheen, kuris taip pat gyvena Washingtone. Jūsų vargas ir rūpestis yra daugiau dvasinis. Aš prelatui parašysiu, kad jis susitiktų su Jumis. Dabar eikite gulti, ir telaimina Jus Dievas.

     Tada Clare iš tikrųjų pajutusi sielos gilumoje Dievo raminamąją kibirkštį. Ji atsiklaupė, trumpai pasimeldė ir, kritusi į lovą, užmigo saldžiu vaikišku miegu. Po keletos dienų telefonu iššaukė ją prelatas Sheen, pakviesdamas drauge su juo papietauti. Clare prelatą sutiko pirmą kartą: tai ypatingos išvaizdos žmogus; jo žodžiai persunkti gilia išmintimi ir įtikinamumu; jo pasitikėjimas visagalinčiu Dievu taip pat imponuojantis. Toki buvo pirmieji jos įspūdžiai. Pietų metu Clare pirmiausia ir buvo norėjusi kalbėti apie teologinius klausimus, bet monsinjoras mandagiai paprašė:

     —    Nekalbėkime apie religiją pietų metu.

     Po pietų juodu nuėjo į prelato darbo kambarį. Čia prelatas viešnią gražiai įspėjo, kad ji nė nemanytų per vieną vakarą aptarti ir išsiaiškinti visas religines tiesas.

     —    Laikysimės nustatytos tvarkos,— pratarė prelatas, — kalbėkime šiąnakt tik apie vieną dalyką — Dievo egzistenciją. Aš norėčiau kalbėti 15 minučių be jokio pertraukimo. Po to Jūs galėsite kalbėti ir klausti, ką tik panorėsite, nors tai tęstųsi ir visą naktį.

     Kai vyskupas vėliau prisiminė šį pasikalbėjimą, jis nusijuokęs ir pasakęs:

     —    Aš buvau perdaug naivus, tikėdamasis, kad Clare man leis kalbėti 15 minučių be jokios jos intervencijos.

     Mons. Sheen pradėjęs kalbą nuo pasaulio sutvėrimo, pabrėždamas, jog tai negalėjo įvykti kokio nors atsitiktinumo dėka. Jo aiškinimas buvo lėtas, suprantamas ir įtikinantis. Po to buvo kalbama apie stebuklingąją daiktų tvarką, kuriuose visur yra jaučiamas Tvėrėjo buvimas.

     Savo buvimu pasaulyje Dievas įrodąs ir savo gerumą, meilę žmogui ir visiems tvariniams. Čia ponia Luce pašokusi ir, rodydama pirštu į monsinjorą, sušukusi:

     —    Jeigu Dievas yra geras, tai kodėl Jis atėmė mano dukterį?

     Tada prelatas labai mandagiai stengęsis ją apraminti tardamas:

     —    Galimas dalykas, kad tai buvo padaryta dėl to, kad Jūs taptumėte tikinti. Tur būt. Jūsų duktė išpirko Jums kelią į tikėjimą savo mirtimi.

     Šis prelato teigimas įrėžęs į ponios veido bruožus labai įtikinančias žymes. Ji aprimusi. Po to jis plačiai dėstęs katalikų tikėjimo dogmas, remdamasis filosofiniais išvedžiojimais. Kai sutartas laikas baigėsi, Luce paklausė:

     —    Ar Jūs, prelate, esate susipažinęs su YinYang filosofija?

     Sheen, būdamas filosofijos profesorius, be abejo, daugiau žinojo apie kinų mistiko doktriną negu klausėjo. Jis jai atsakė labai mandagiai. Pokalbis ėjo toliau. Juo tolyn — juo nuoširdyn. Pagaliau Clare užsispyrusi ir pareiškusi, jog ji su viskuo galinti sutikti, tačiau nenorinti sutikti su pragaro buvimu. Savo įrodinėjimus ji dėsčiusi ištisą valandą. Monsinjoras atsakydamas sunaudojęs dar daugiau laiko. Jo aiškinimo pagrindinė mintis buvo ta, kad pragaras egzistuoja ne dėl to, kad Dievas norėtų žmonių kančios, bet dėl to, kad Jis įrodo savo tvariniams, jog su Jo didžia dovana — laisva valia žmogus gali pragaro išvengti. Kai monsinjoras baigė savo ilgą ir įtikinančią kalbą apie pragarą, tada Clare atsidususi ir pasakiusi:

     —    Viešpatie, kokį puikų mintytojo jūs turite šio žmogaus asmenyje!

     Instrukcijos tęsėsi apie 5 mėnesius. Jos buvo ilgiausios, kokias prelatas konvertitams kada nors buvo davęs. Paprastai užtekdavę 30—50 valandų. Daugelis žmonių stebėjęsi, kaip jos vyras, toks didelis Presbiterijonų bažnyčios šulas, jausis savo žmonos atsivertimo atveju. Tačiau jis buvo visiškai patenkintas, kad žmona suradusi savo tikrąjį Dievą.

     Clare Luce buvo priimta į katalikų tikėjimą 1946 m. vasario 16 d. šv. Patriko katedroje Niujorke.

(Naudotasi “Catholic Digest” žiniomis)

Pr. Alšėnas