(Modernieji medikai apie tikėjimą)
Žmogus visada pasiliks mįslė įvairiais atžvilgiais, ir beieškant tos mįsles sprendimo, yra naudinga patirti įvairių mokslo šakų atstovų pažiūras. Įdomu, kad po XIX šimtmečio pozityvizmo (tikiu tik tai, ką matau ir ką pojūčiais galiu patirti) dabar net eksperimentinių mokslų atstovų pažiūros yra stipriai priartėjusios prie religijos. Tai gali mums pavaizduoti visa eilė pavyzdžių. Jų mums daug patiekia ne taip seniai Berlyne pasirodžiusi studija "Gottbekennt-nisse Moderner Naturforscher" (Moderniųjų gamtamokslio atstovų Dievo išpažinimai). Šiuo kartu mes čia pažvelgsime į medikus (apie kitų gamtamokslio šakų atstovų pareiškimus esu rašęs "Drauge"). ,
Mediciniškoji religija
Tarp pirmaujančių Europos medikų minimas prof. dr. Werner Leibbrand, kurs nuo 1946 m. dėsto medicinos istoriją Erlangeno universitete. Jisai, baigęs medicinos ir filosofijos studijas, buvo vėžio instituto promotorius Berlyne. Nacių pašalintas iš pareigų, lankė Europos kultūrinius centrus, ypač Prancūzijoje. Yra parašęs visą eilę mokslinių studijų, kuriose jis labai teigiamai atsiliepia apie krikščionybę. Vienoje jų jis rašo: "Krikščionybė yra, galima sakyti, mediciniškoji religija, jos įvedami veiksmai turi artimą ryšį su gydytojų veiksmais... Psichoterapiniai veiksmai priartėja prie teologinių ne taip, kad psichoterapeutas turėtų pakeisti kunigą, bet taip, kad jis paruošia kelią kunigui, nes ir jis į tą patį tikslą krypsta. Jeigu jis taip daro tai jis yra gydytojas, kaip Aristotelis sako — sveikatos Logos."
Žinomas vėžio ligos tyrinėtojas dr. Erwin Liek net turėjo drąsos savo veikale "Das Wunder der Heilkunde" (Gydymo stebuklas) tvirtinti:
— Virchovo posakis "aš esu išskrodęs tūkstantį lavonų, bet juose neradau jokio sielos pėdsako" mums, dabartiniams gydytojams, skamba neprotingai, kaip piktžodžiavimas. Mes žinome, kad sielos nesurasi mikroskopu, ją tegali surasti tik kita siela. Mūsų, gydytojų, uždavinys glūdi pareigoje suprasti ir apimti visą žmogų. Negalima būti gydytoju, jei netiki, kad yra siela.
Toliau jis primena tą nuostabią žmogaus organizmo sąrangą, suminėdamas, kad gyvas narvelis turi 24 bilijonus molekulių, susidarančių iš 300 kvadrilijonų atomų. Mažiausias gyvas organizmas turi apie keturis bilijonus molekulių. Turėdamas prieš akis tą nuostabųjį gyvių pasaulį, mokslininkas rašo:
— Galybė, kuri sukūrė pasaulį, kuri jį tvarko amžinais, paslaptingais įstatymais, kuri atomuose leido suktis elektronams, yra taip pat nutiesusi statybos planą ir nuostatus tam margam, amžinai besikeičiančiam organiniam gyvenimui.
Kiekvienoje ląstelėje jis mato Kūrėjo jėgos atspindį. Jis sako, kad "už visos medžiagos glūdi Dvasia".
Žmogaus gyvenimo harmonija
Gydytojas dr. Rhaban Liertz savo veikale "Žmogaus polinkių ir dvasios gyvenimo harmonija ir disharmonija" nagrinėja sveiką ir liguistą vaiko ir suaugusio dvasios gyvenimą. Jis tvirtina:
— Kuo giliau mes įdiegiame į jauną žmogaus sielą dangiškos išminties grožį, tuo daugiau ji teiks jo visam gyvenimui palaimos ir tuo labiau žmogus bus paruoštas sveikai ir laimingai žemės kelionei, tuo skaidresnis bus polinkių ir dvasios sugyvenimas jo kūne, kurs yra Aukščiausiojo šventovė.
Šis medicinos daktaras nesustoja vien prie gamtinio žmogaus gyvenimo, o eina dar toliau tardamas:
— Kuo labiau mes tiriame žmogaus sielos gyvenimą, tuo labiau esame įsitikinę, kad be Dievo malonės gyvenimo neįmanomas sielos gyvenimas. Iš galingo pasitikėjimo Dievo malonės pagalba išplaukia nenugalimi pasitikėjimo šaltiniai ir, nuolankiai, bet kartu ir su ryžtingu krikščionio pasididžiavimu priimdami tuos malonės šaltinius, mes įstengiame išpažinti: "Aš galiu viską Tame, kurs mane stiprina". Dr. Liertz pabrėžia, kad su žemiškąja mirtimi viskas nesibaigia, nes mes gimstame mirtingi, bet prisikelsime nemirtingi.
Medikai kalba šventraščio žodžiais
Nervų ligų specialistas Berlyne dr. Hans March savo studijoje "Pagrindiniai gyvenimo klausimai" sako, kad tik Šv. Rašto žodžiai skelbia išganančias mintis. "Mes žinome", jis rašo, "kad tiems, kurie myli Dievą, viskas išeina į gera."
Prof. dr. Friedrich von Mueller yra žinomas klinikų vedėjas Vokietijoje ir užsienyje. Prof. Domams, rašydamas apie jį savo atsiminimus, pažymi, kad kiekviena epocha duoda tik nedaugelį tokių žmonių; jis praturtinęs mediciną svarbiais dalykais. 1927 m. buvo išrinktas Vokiečių Akademikų Draugijos pirmininku. Naciai šį savarankišką demokratiškų pažiūrų tyrinėtoją buvo pašalinę iš pareigų. Visuomenė jį gerbė. Jis buvo vienas pirmųjų, gavusių Goethes medalį. Aštuoni Vokietijos ir užsienio universitetai jam suteikė daktaro laipsnius. Jis buvo kviečiamas skaityti paskaitų Anglijos ir Amerikos universitetuose. Jis skaitė paskaitą Tarptautiniame Medikų Kongrese Londone. Paruošė kišeninį mediciniškos klinikinės diagnostikos vadovėlį, kuris, dar jam gyvam tebesant, susilaukė 50 laidų. Jis labai vertino religiją ir uoliai rėmė tikybos dėstymą mokyklose. Jisai sakė:
— Vaikas yra reikalingas Dievo ir ieško tikėjimo nuo pat savo sielos gyvenimo pradžios. "Leiskite mažutėlius eiti prie manęs ir jų netrukdykite".
Savo knygoje "Gyvenimo atsiminimai" jis primena religinį auklėjimą šeimoje:
— Tvirtas moralinis branduolys ir religinis pagrindas, kaip sąžinėje saistanti jėga, gali būti tik šeimoje tiekiamas ir gaunamas.
Tikrasis meilės šaltinis
Nedaug kas yra tokio gilaus išsimokslinimo, kaip Albert Niedermeyer, kuris įsigijo tris doktoratus: medicinos, filosofijos ir teisės. Vienos universitete jis buvo Pastoralinės Medicinos Instituto direktorius. Kurį laiką jis dirbo kaip moterų ligų specialistas. Ėmęsis rašyti pastoralinės medicinos studiją, pagrįstą naujausiais biologijos ir medicinos faktais, įžangoje šiais žodžiais jis išreiškė savo gilų tikėjimą:
— Tegul sumanytasis darbas, Dievui padedant, bus iki galo privestas, kad galėtų būti įkūnytas autoriaus siekimas — tarnauti mokslui, tiesai ir Dievo garbei.
Toliau tame pastoralinės medicinos vadovėlyje jis pabrėžia:
— Negali būti tarp žmonių tikros meilės, kuri nebūtų giliai savo šaknų įleidusi į Dievo meilę: kiekviena kita meilė nesiekia toliau savimeilės ir sudūžta, susidūrusi su savimeile. Nėra kito tikro ryšio tarp žmonių, kaip tik tas, kurs atsiranda iš ryšio su Dievu.
Savo studijoje jis gina katalikų dorovės nuostatus, pvz., kad ir pasisakydamas prieš sterilizaciją eugenikos sumetimais. Jis tvirtai tiki, kad Dievo visagalybė gali įsikišti į pasaulio tvarką:
— Abejoti stebuklų galimumu — tai paneigti Dievo Visagalybę.
Gamtamokslis nugalėjo materializmą
Prof. Wilhelm Nonnenbruch, dėstęs vidaus mediciną Prahoje ir Frankfurte, yra parašęs apie 200 mediciniškų studijų. Jis pabrėžia, kad vien tik mechaniška pasaulėžiūra negalima išaiškinti gyvybės esmės. Pasaulio organizmai atskleidžia išmintingą planą, mąstančią mintį, kuri negali glūdėti pačioje medžiagoje. Jis drauge su Max Planck Dievą ir religiją suranda iš gamtos dėsnių. Materializmą jis laiko nugalėtu pačių gamtos mokslų. Jis pranašauja didesnę tikėjimo ateitį, ryškesnį ryšį su antgamtiniu pasauliu, o apie gydytoją sako:
— Tikras gydytojas yra mokslu apsišarvavęs menininkas ir kunigas.
Iš mokslininko dienoraščio
Tautų mokslininku yra tapęs Pierre Lecomte Du Nouy. Jis dirbo laboratorijose su Nobelio laureatu Alexis Carrel; vedė tyrimus Rockefellerio institute, vadovavo biofiziniams tyrimams Pasteuro institute Paryžiuje, buvo Aukštųjų Mokslų mokyklos direktorius Sorbonos universitete. Jis parašė apie 200 knygų ir studijų. Jo knyga "Dvasios ateitis" per aštuonis mėnesius susilaukė 22 laidų. Jis mirė 1947 m. Prieš mirtį prašė, kad būtų priimtas į katalikų Bažnyčią. Savo dienoraštyje jis rašė:
— Mano didysis džiaugsmas būtų mokslininkus išlaisvinti iš ateizmo ir juos vėl grąžinti prie Dievo, jų Tvėrėjo. Savo paskutinį veikalą "Human Destiny" (Žmonijos likimas) aš esu parašęs iš gilaus įsitikinimo, kad mokslas be Dievo mūsų dienose pasaulį nublokš į griuvėsius.
Savo knygoje apie žmogaus paskirtį jis prisimena mokslo ir religijos santykį tardamas:
— Turite būti nuoširdžiai įsitikinę, kad moderniojo gamtamokslio šviesoje nėra konflikto tarp mokslo ir religijos.
Savo raštuose jis pabrėžia, kad mūsų laikų žymiausi mokslininkai yra tikintieji, kad paskutinių keturių dešimtų metų atradimai padarė neįmanomu dalyku priimti materialistines pažiūras. Jis drąsiai tvirtina:
— Jeigu mes pasaulio ženklus tikrai suprantame, vienintelis žmonijos išsigelbėjimas glūdi religijoje.
Jis pabrėžia, kad reikia nepaliaujamai stengtis artėti prie Dievo:
— Lai žmogus niekada neužmiršta, kad jame ir tik jame glūdi dieviškoji kibirkštis; kad jis gali jos nepaisyti arba ją užgesinti, bet, kad jis gali taip pat artėti prie Dievo, jeigu tik jis stengsis su Juo bendradarbiauti ir Jam dirbti.
Dr. Juozas Prunskis
Laimėjau, nes mylėjau ir tvirtai tikėjau.
Šv. Augustinas