Mes žinome daugelį naudingų tiesų šiame gyvenime, bet per dažnai mes jas užmirštame. Mes žinome, kad savęs atsižadėjimas yra atlyginamas su nuošimčiais, bet stebuklai teįvyksta, kai mes patys šį žinojimą praktikuojame. Labai dažnai jie į-vyksta, kai esame praradę paskutinę viltį.
Z. Kolba
Kristaus (vitražas)
F. Oursler pasakoja, kad taip atsitiko jo draugui Bill Williams, vienam iš beviltiškiausių girtuoklių Niujorke. Joks gydytojas negalėjo jam padėti. Vieną rytą, sėdėdamas savo gydytojo kabinete rutininiam patikrinimui, jis paklausė:
— Daktare, kelintą kartą aš čia ateinu?
— Šiandien penkiasdešimtą. Tu jau mūsų sukaktuvininkas.
— Aš manau, kad alkoholis mane nužudys, ir netrukus.
— Bill, — pasakė rimtai gydytojas, — man labai gaila, bet tai yra tiesa.
— Užtat, — tarė nušvisdamas Bill, — gal mažą taurelę man nuotaikai pataisyti?
— Tvarkoj, — sutiko gydytojas, — bet pirma aš norėčiau tavęs šio to paprašyti. Gretimame kambaryje yra jaunuolis labai prastame stovyje. Jis čia pirmą kartą. Gal būt, jei tu jam pasirodytum, kaip sukrečiantis pavyzdys, tu jį atgrasintum nuo gėrimo visam gyvenimui.
Vietoj supykęs už sukrečiančio pavyzdžio vardą. Bill susidomėjo pasiūlymu ir pasakė:
— Gerai, aš norėčiau padėti tam vargšui vaikėzui.
Jaunuolis tikrai jautė jo pasmerkimą, ir Bill, kuris save pripažino nepataisomu agnostiku, staiga, pats savimi netikėdamas, pradėjo prašyti jaunuolį kreiptis į kokią nors aukštesnę išorinę jėgą.
— Alkoholis yra tavo išorėje, — kalbėjo jis, — tiktai kita išorinė jėga gali tave išgelbėti. Vadink ja Dievu, vadink teisybe, vardas nesvarbu, bet šauk pagalbos!
Nesvarbu, kokia buvo jaunuolio reakcija. Bill pats sau padarė neišdildomą įspūdį. Grįžęs į savo kambarį, jis užmiršo pažadėtą taurelę. Tai buvo 1934 metais, ir dar šiandien jis jos neišgėrė. Galvodamas pagaliau apie kitus, jis pradėjo gyvenimą, pagrįstą krikščioniškuoju principu. Ir tuo principu vadovaudamasis, Bill Williams įkūrė garsiąją "Alcoholic Anonymous" draugiją.
Tas principas gali atrodyti neaiškus skeptikams, bet jis veikia paslaptinga jėga. Štai keistas atvejis. Daktaro McAlister graži ir jauna žmona, kurią jis labai mylėjo, mirė labai anksti. Jos mirtis taip gydytoją pribloškė, kad jį panėrė į gilią melancholiją. Jis nevalgė, nekalbėjo ir buvo apimtas savižudybės manijos. Visą metų eilę jis buvo saugojamas pakaitomis trijų slaugių. Liūdėdamas ir krimsdamasis vis labiau ir labiau, daktaras sulyso ir tapo lyg kevalas. Jį reikėjo pakelti iš kėdės, guldyti ir valgydinti. Ir kaip jis nekentė savo slaugių!
Vasarą McAlister būdavo vežamas į pajūrį, kur jis mėgdavo sėdėti savo ratukuose ant stataus kranto ir žiūrėti į jūrą. Vieną popietę jis nustebino slaugę, pasiūlydamas jai eiti paplaukioti.
— Jūs galite lygiai gerai mane stebėti ir iš vandens, — pasakė jai klastingai.
Kai slaugė plaukiojo jūroje, McAlister sėdėjo ramiai, stebėdamas ją ir laukdamas patogaus momento šokti nuo kranto į apačioje stūksančias uolas. Staiga jis išgirdo šauksmą. Slaugė, staigiai apimta skausmo, skendo. Tiesiog neįtikėtina — daktaras atsistojo, nuskubėjo prie kranto ir nėrė į vandenį. Nuplaukęs prie skęstančios slaugės, išnešė ją į krantą. Nežinia iš kur gautomis jėgomis jis gaivino merginą, iki jos gyvybė buvo išgelbėta. Išgelbėdamas taip labai nekenčiamą slaugę, jis prarado norą nusižudyti ir surado naują džiaugsmą gyventi. Tikrai, pasiaukojimo meilė yra gili gydomoji jėga, kuri veikia ne tik dvasią, bet ir kūną, atimdama jam fizinius skausmus.
F. Oursler pasakoja, kad jo motina po gimdymo smarkiai sirgo ir karščiavo. Jos ligos metu, vieną vakarą kažkas stipriai daužė į duris.
Z. Kolba
Kai slaugė pažiūrėjo iš vidaus pro langą, pamatė gatvėje būrį uniformuotų vyrų.
— Pasakyk tai moteriai, — sušuko jų vadovas, — kad ji laikytų rytoj savo vyrą namie. Mes esame susisiekimo tarnautojai. Jis yra mūsų viršininkas. Mes streikuojame, kad ir nelegaliai. Jis sako, rytoj pats važiuosiąs. Tegul tik pabando — mes jį užmušime!
Motina suaimanavo karštyje:
— Dieve brangus! Tu žinai, koks užsispyrėlis yra mano vyras. Ką man daryti?
Saulei patekėjus, šimtai streikininkų stovėjo gatvėje. Plytos, pagaliai ir akmenys buvo jų rankose. Mokyklos laikrodis išmušė aštuonias, vartai atsidarė, ir tėvas, vadeles laikydamas vienoje rankoje, o botagą kitoje, išnėrė dviem širmiais į gatvę.
Piktas murmėjimas subangavo streikininkų eilėse. Staiga pasigirdo moters riksmas. Motina skverbėsi pro minią į vežimą. Rankose laikė kūdikį. Ji stovėjo šalia savo vyro, šypsojosi ir laikė kūdikį aukštai iškėlusi, kad visi matytų. Nei šapelis nebuvo į juos numestas. Tėvas nubalo išsigandęs, kad susijaudinimas ją nužu Marija (vitražas) dys. Bet nebuvo reikalo jaudintis.
Motinos karštis staigiai nukrito, ir ji stebuklingai sveiko.
Jos sveikata grįžo tik dėka tyros meilės ir nesavanaudiško pasiaukojimo, kuris ją pastūmėjo į pagalbą savo vyrui, atsidūrusiam pavojuje. Pasiaukojimas ir nesavanaudiška meilė yra du efektingiausi vaistai, kokius tik žino pasaulis. Tik gaila, kad jie yra taip užmiršti ir nevertinami. O kaip jie padėtų tiems nelaimingiems, kenčiantiems fiziniai ir dvasiniai, susitraukusiems į savęs gailesčio kiautą!
Visame pasaulyje žmonės žino, kad patarnavimas kitiems atneša neįkainojamos malonės atlyginimą, įdomi yra indo Sadhu istorija. Jis tapo krikščioniu ir Indijos misijonierium. Kartą Sadhu drauge su budistų kunigu keliavo pėsčia per Himalajus. Naktis artinosi, ir vienuolis įspėjo, kad yra pavojus mirtinai sušalti, jeigu jie iki nakties nepasieks vienuolyno. Praeidami pro nejaukią bedugnę, jie išgirdo šauksmą. Prie stataus šlaito gulėjo sunkiai sužeistas žmogus. Vienuolis bereikšmiai pasižiūrėjo į Sadhu ir pasakė:
— Dievas paskyrė šiam žmogui tokį likimą, tesižino. Skubėkime, kol dar nepražuvome.
Bet krikščionis Sadhu atsakė:
— Dievas čia mane siuntė, kad padėčiau savo broliui.
Vienuolis nusistūmė per sniegą vienas, o Sadhu leidosi žemyn. Svetimojo nugarkaulis buvo lūžęs. Sadhu surišo jį savo antklode ir užsidėjo ant pečių. Tada, sulinkęs po savo našta, jis pradėjo vargingą žygį. Kai pasiekė kelią, prakaitas, liejosi visu jo kūnu. Nuvargęs ir sušilęs pagaliau jis pamatė prieš save vienuolyno šviesas. Tada pirmą kartą Sadhu suklupo ir beveik pargriuvo, bet ne iš silpnumo. Jo kojos užkliudė kūną, gulintį sniege, mirtinai sušalusį.
Tas dinamiškas meilės principas tarnauti kitiems, bejėgiams, yra ne tik gražus, bet ir naudingas. Štai dar viena istorija apie kapinių administracijos raštininką. Kas savaitę tas mažas, švelnus žmogelis gaudavo iš vienos sergančios moters laišką su pinigais. Už tuos pinigus jis buvo prašomas pirkti gėlių ir dėti ant jos sūnaus kapo. Vieną dieną atvažiavo į kapines automobilis. Iš jo išlipo šoferis ir pasiteiravo mažojo raštininko.
— Mano ponia yra ligota ir sunkiai vaikščioja, gal Jūs ateitumėte pas ją pasikalbėti?
Automobily sėdėjo silpna, sena moteris, liūdnomis akimis, neslepiančiomis didelės ir ilgos kančios.
— Aš esu ponia Adams, — ji paaiškino, — paskutinius dvejus metus aš Jums kas savaitę siųsdavau po penkis dolerius.
— O, gėlėms! — pertraukė ją raštininkas.
— Taip. Mano sūnaus kapui.
— Aš jas pirkdavau.
— Aš atvažiavau čia, nes gydytojai mano, kad man belikę kelios savaitės gyventi. Man nė kiek negaila. Aš neturiu kam gyventi. Bet prieš mirtį norėjau dar kartą pamatyti kapą.
Mažasis žmogelis neryžtingai į ją pasižiūrėjo. Tada nusišypsojo ir išdrįso:
— Žinote, ponia, man visada buvo gaila Jūsų siunčiamų pinigų.
— Gaila?
— Taip, nes gėlės tėra gražios tokį trumpą laiką. Jų net niekas nemato ir nepakvėpina.
— Ar Jūs žinote, ką Jūs kalbate?
— O, žinoma. Aš priklausau ligonių lankytojų grupei. Valdžios ligoninės. Bspročių namai. Žmonės tokiose vietose labai mėgsta gėles. Jie gali jas matyti ir jausti jų kvapą. Ponia, tose įstaigose yra gyvi žmonės! Čia, kape, niekas negyvena...
Moteris nieko neatsakė. Ji stovėjo prie kapo ir tyliai meldėsi. Kai netarusi nė žodžio ji išvažiavo, mažasis raštininkas ėmė baimintis, kad jo impulsyvus atvirumas galėjo pagreitinti jos mirtį. Po keletos mėnesių jį nustebino antras vizitas. Šį kartą šoferio nebuvo, ponia pati vairavo.
— Aš pati vežioju ligoniams gėles, — ji prisipažino draugiškai šypsodamasi.
— Jūs buvote teisus, jie labai gėlėmis džiaugiasi. Ir mane tai daro laimingą. Gydytojai negali suprasti, kas gelbsti mano sveikatai, bet aš žinau! Aš vėl turiu kam gyventi.
Ji surado tai, ką daugelis mūsų žino, bet užmiršta — padėdama kitiems, ji stebuklingai padėjo sau. Yra tiesa, kad niekas žmogaus nepadaro tokio stipraus, kaip išgirstas pagalbos šauksmas. Nėra lengva būti nesavanaudišku ir mylėti kitus, įskaitant ir savo priešus, ypatingai, tur būt, žiauriausią mūsų priešą — mirtį. Bet ir tai yra nugalima. Prieš keletą metų vienas penkiolikos metų berniukas buvo nusiųstas pas gydytoją patikrinimui. Gydytojas kreipėsi į jo tėvus:
— Jūsų sūnus turi vėžį. Jis tikriausiai nė dviejų mėnesių neišgyvens.
Ligoninėje berniukas kalbėjo su savo kunigu:
— Jūs visada mums, berniukams, kartodavote, kad tikrai prasmingas gyvenimas yra naudingas, tad svarbiausia dabartinė mano problema — per du mėnesius įprasminti savo gyvenimą. Tai nebus man labai lengva.
— Taip, tai nebus lengva.
— O jei aš surasčiau kokį nors būdą? Deramės iš ketvirtuko, kunige.
Kunigas, kuris tiek sykių pamoksluose buvo kalbėjęs prieš lažybas, su ašaromis akyse padėjo ant stalo ketvirtuką. Kai po keletos dienų jis aplankė berniuką, nustebo jo spindinčia nuotaika.
— Jūs pralaimėjote, kunige! Aš vis dėlto radau būdą būti naudingu. Man nebus laidotuvių!
— Ką? — nustebo kunigas, tikėdamasis klaidingos diagnozės ar net stebuklo. — Ką tu sakai?
— Viskas sutvarkyta. Aš kalbėjau su savo tėvais. Man nebus laidotuvių. Aš paskirsiu savo kūną ligoninei. Gal gydytojai jame ką nors ras, kas galės išgelbėti daug kitų gyvybių.
Berniukas mirė ramiai, nuolankiai susitaikydamas su savo likimu, bet jo dvasia gyveno tarp tų, kurie matė jo paskutines dienas ir mirtį. Jo pavyzdys - daugeliui įkvėpdavo drąsos, duodavo jėgų aukotis.
Šv. Pranciškus Asyžietis yra parašęs prasmingą maldą:
— O dieviškasis Kūrėjau, duok mums, kad mes ne tiek siektume paguodos, kiek kitus guostume; ne tiek trokštume būti suprasti, kiek kitus suprastume; ne tiek būtume mylimi, kiek mylėtume, nes duodami mes gauname, atleidime mums yra atleidžiama ir mirtyje mes gimstame Amžinajam Gyvenimui.
Pagal F. Ourslerio mintis
paruošė I. Vaičiulėnaitė
Jei turi žaizdą širdyje, tai neliesk jos, kaip nelieti nesveikos akies. Tik dveji vaistai yra prieš širdies ligas: viltis ir kantrybė,
Pitagoras