Spausdinti

Juozas Vaišnys, S. J.

      Tačiau kai yra kalbama apie Dievo ir apie žmonių meilę, kai sakoma, kad reikia Dievą mylėti visa širdimi, kad reikia mylėti ne tik draugus, bet ir priešus, tai ne vienam kyla daug neaiškumų. Ar galima ką nors mylėti visa širdimi? Juk aš myliu ne tik Dievą, bet ir įvairius man artimus asmenis. Aš myliu tėvus, brolius, draugus, tad mano širdis jau yra labai padalinta, ir atrodo, kad Dievui telieka jos maža dalelytė. O gal tos Dievo meilės kartais ir visai nėra, nes ji širdyje lyg ir nejaučiama, ji yra nustelbiama visokių žemiškų meilių.

      Ir apie žmonių meilę galvojant, yra daug neaiškumų. Dažnai jaunuolis ar jaunuolė draugui ar draugei sako: "Aš tave myliu visa širdimi!" Bet, gal būt, po to suabejoja, ar tai yra tiesa, ar tai nėra tik tuščias pasakymas, jeigu jau ne veidmainiavimas. Atrodo, kad visa širdimi galima mylėti tik vieną. Jeigu šalia jo myli dar ką nors, tai jau nė vieno iš jų visa širdimi negali mylėti, bet tik dalimi širdies.

      Bet meilė juk nėra koks nors medžiaginis dalykas, matuojamas centimetrais ar sveriamas gramais. Meilė yra dvasinė, todėl visa širdimi tuo pačiu metu galima mylėti ir Dievą ir daugybę žmonių. Vis dėlto, jeigu ir tai suprasi, dar liks daug neaiškumų. Tikrai keista: juk meilė yra toks kasdieninis reiškinys, o taip sunku ją suprasti! Kristus sako, kad meilė žmogų išgano, bet iš praktikos žinome, kad neretai ir pražudo! Sakoma, kad meilė yra gražiausias dalykas pasaulyje, bet kasdieninis gyvenimas rodo, kad kartais ji tampa nuodėminga ir biauri! Taip pat kai kam labai keistai nuskamba žodžiai, kad meilė yra didžiausias įsakymas. Argi galima įsakyti ką nors mylėti? Juk mums atrodo, kad meilė savaime ateina ir savaime praeina, kad ji visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ir noro. Kartais labai norėtum ką nors įsimylėti, bet negali ir gana. O kai kada pasitaiko ir taip, kad nuo meilės bėgi, bet ji širdį taip surakina, kad niekur negali pabėgti.

      Visi šie neaiškumai kyla dėl to, kad dauguma žmonių nesupranta, kas yra tikroji meilė. Dažnai yra maišoma tikroji (valios) meilė su jausmų meile (įsimylėjimu). Mylėti jausmų meile arba įsimylėti galima ne tik žmogų, bet ir Dievą. Nesakome, kad jausmų meilė yra bloga, bet jos vienos nepakanka, jeigu nėra valios meilės. Jausmų meilė nepriklauso nei nuo žmogaus proto nei nuo valios. Ji tikrai savaime ateina ir savaime praeina. Ji nėra apgalvota, norėta, siekta, bet grynai spontaniška. Specifiniais žmogaus veiksmais mes laikome tuos, kurie priklauso nuo proto ir valios. Todėl toji spontaniška jausmų meilė arba įsimylėjimas priklauso žemesniajai žmogaus prigimčiai. Ji nepadaro žmogaus nei geresnio nei blogesnio. Ji gali tik žmogų pakankinti, gali jį versti atlikti kartais labai heroiškus, o kartais labai neprotingus darbus. Ji gali žmogų laikinai apsvaiginti ir jam suteikti malonumo, panašiai kaip surūkyta cigaretė arba išgertas stiklas vyno. Jausmų meilė nėra pastovi: kaip netikėtai ji ateina, taip netikėtai ir praeina. Ir antgamtine prasme ji yra nulis, nes žmogui neduoda jokių nuopelnų amžinam gyvenimui. Todėl nebūtų teisinga ją vadinti meile, verčiau mes ją vadiname įsimylėjimu.

      Jausmų meilė (įsimylėjimas) gali būti drauge su valios meile, todėl jas viena nuo kitos atskirti kartais gali būti gana sunku. Vis dėlto, rimtai save paegzaminavus, galima suprasti, ar kuris nors asmuo mano yra mylimas jausmų ar valios meile. Štai keletas klausimų berniukui, kuris nori žinoti, ar jis yra įsimylėjęs mergaitę jausmų meile:

      1.    Ar, tai mergaitei įėjus į tavo kambarį, kambarys nušvinta kažkokia mistiška šviesa?

      2.    Kai ji praeidama tave pasveikina ar tau nusišypso, ar jauti, kad jau ne žeme vaikščioji, bet beveik oru skrendi?

      3.    Kai ji ištaria tavo vardą, ar neatrodo, kad jis daug gražiau skamba negu paprastai?

      4.    Kai tu rašai kam nors laišką, kartais reikia daug galvoti ir graužti plunksnakotį, bet ar nepastebėjai, kad, kai jai rašai, žodžiai ir mintys plaukte plaukia?

   5.    Ar tu ir sau nesiperki tokių gramafono plokštelių, kurios jai patinka; ar dažnai neniūniuoji jos mėgiamų dainelių; ar nepastebėjai, kad esi nusipirkęs visą eilę drabužių josios mėgstamos spalvos?

      6.    Ar važiuodamas nepasuki ta gatve, kur ji gyvena, ir nepažvelgi į jos langą, nors gerai žinai, kad jos nėra namie?

Jeigu į šiuos klausimus turėsi atsakyti “taip", tai žinok, kad tą mergaitę esi įsimylėjęs jausmų meile. Bet, ir apie Dievo meilę kalbant, galima statyti panašius klausimus. Štai keletas:

      1.    Ar vien tik mintis eiti į bažnyčią arba melstis nepripildo tavęs kažkokio švelnaus džiaugsmo?

      2.    Ar nori būti bažnyčioje vienas, kad galėtum ilgai klūpėti prieš altorių?

      3.    Ar tau atlikti religinėms pareigoms nereikia jokių pastangų, nes prie jų esi traukte traukiamas?

      4.    Ar, skaitydamas religinio turinio knygas, niekad nenori baigti ir užmiršti net kitas savo pareigas?

      5.    Ar tu renki religinius paveiksliukus, dažnai į juos žiūri, juos bučiuoji?

      6. Ar visiškai net nepajunti, kai ir su kitais pradedi kalbėti apie religinius dalykus, nors tam ir neturi aiškaus tikslo?

 

A. Kurauskas      Vaisių pardavėjas (litogr.)

      Jeigu į šiuos klausimus turėsi atsakyti "taip", tai tu myli Dievą jausmų meile. Tai nėra blogas dalykas, bet nėra nė šventumo pažymys. Tokios meilės nepakanka, būtinai yra reikalinga ir valios meilė. Jausmų meilei nereikia jokių pastangų. Į ją tartum įkrenti lyg į kokį sūkurį ir esi jo nešamas. Tai gerai išreiškia ir angliškas pasakymas "to fall in love". Ši jausmų meilė nepriklauso nuo mūsų valios, todėl, galima sakyti, ji nėra mūsų dalykas, bet tai, kas mums atsitinka.

      Nors dauguma ypač jaunų žmonių tik šią jausmų meilę ir laiko tikrąja meile, bet gyvenimas kiekvieną pamoko, kad ji yra labai nepastovi ir tęsiasi labai trumpai. Dažnai jaunavedžiai iš pradžių vienas kitą myli jausmų meile. Šiai meilei ugdyti nereikia jokių pastangų, priešingai gal net reikia pastangų jai tramdyti. Bet po kiek laiko ji pranyksta. Tačiau jaunavedžiai vis tiek turi drauge gyventi ir vienas kitą mylėti. Bet dabar jų meilei jau reikia pastangų, reikia valios. Ir jeigu jie vienas kitame tikrai ką nors ras, kas yra verta meilės, jeigu jie supras, kad turi vienas kitą mylėti, nes tik tokiu būdu bus laimingi ir išlaikys nesugriuvusią savo šeimą, tai tarp jų gali kilti tikrai pastovi ir laimę teikianti valios meilė. Ir Dievą žmogus turi mylėti valios meile, nors jausmų ir nebūtų traukiamas atlikti savo religines pareigas. Juk tai yra Dievo įsakymas. Ši meilė ir uolus pareigų atlikimas žmogų daro laimingą ir šiame ir kitame gyvenime.

      Valios meilė, tiek Dievui tiek žmonėms, priklauso tik nuo mūsų noro. Jeigu nori ir stengiesi mylėti, tai būk tikras, kad myli. Jeigu šios meilės nėra, tai visuomet trūksta rimtos valios ir noro. Labai klysta tie žmonės, kurie, manydami, kad Dievo ar žmogaus nemyli (nes neturi jausmų meilės), visai nesistengia mylėti ir savo pareigų atlikti.

      Norėdami aiškiau pažinti, kaip pasireiškia valios meilė, pastatykime keletą klausimų tiems patiems asmenims, kuriems statėme klausimus, norėdami žinoti, ar juose yra jausmų meilė. Jeigu mes šiuos klausimus statytume tam įsimylėjusiam berniukui, tai jo atsakymai gal nebūtų tikslūs, jais nebūtų galima pasitikėti, nes jausmų meilė, nustelbusi ir protą ir valią, trukdytų teisingai spręsti. Bet suponuokime, kad minėtas berniukas vedė tą mergaitę, kurią jis buvo įsimylėjęs jausmų meile. Praėjo keletas metų po vedybų, ta romantiška jausmų meilė išblėso ir pasiliko tik realus kasdieninis gyvenimas su visais jo vargais, nepasisekimais, aukomis, bet kartais ir su laimės kibirkštėlėmis. Žinoma, gal būtų galima pasakyti, kad jeigu tie du jaunavedžiai, išblėsus jausmų meilei, vis dėlto drauge gyvena, tai tarp jų yra valios meilė. Bet manome, kad to valios meilei neužtenka, laukiame iš jos ko nors daugiau. Neužtenka tik, dantis sukandus, vienas kitą pakęsti ir toleruoti. Valios meilė turi aiškiau ir pozityviau pasireikšti įvairiose gyvenimo aplinkybėse. Štai keletas klausimų, į kuriuos turėsi atsakyti "taip", jeigu nori pasigirti, kad turi tikrąją valios meilę (žiūr. "Dvylika klausimų vyrams", "Laišk. Liet." 1954 m., 90 psl.):

      1.    Ar visuomet esi švelnus, teisus ir suprantąs žmoną savo vyriškuose reikalavimuose?

      2.    Ar stengiesi su žmona pasidalinti savo išgyvenimais, rūpesčiais, darbo įspūdžiais ir kitais tave dominančiais klausimais; ar stengiesi suprasti savo žmonos rūpesčius; ar domiesi tuo, kas jai įdomu?

      3.    Ar parodai žmonai nors dalelę to dėmesio, kurį rodei prieš vestuves: ar parneši jai gėlių, dovanėlių, ar prisimeni jos vardo ir gimimo dienas, ar pasveikini ją Motinos dieną, ypač jeigu jau ji motina arba ruošiasi ja tapti, ar tinkamai atšventi jūsų vedybinio gyvenimo sukaktį?

      4.    Ar duodi savo žmonai kiekvieną savaitę ar kiekvieną mėnesį nors truputį pinigų, kuriuos ji gali skirti tik savo reikalams ir neprivalo tau duoti apyskaitos?

      5.    Ar savo žmoną vertini ir gerbi kitų akivaizdoje; ar, kitiems girdint, jos nekritikuoji, o gal giri kitų moterų gražesnį apsirengimą, geresnį skonį, didesnę išmintį, tobulesnį šeimininkavimo būdą?

      6.    Ar padedi namų apyvokos darbuose?

      7.    Ar daliniesi su žmona poilsio valandomis; ar kur nors drauge išeinate?

      8.    Ar esi paslaugus žmonai: užvelki apsiaustą, leidi jai pirma įeiti pro duris, padėkoji už mažus patarnavimus?

      9.    Ar pastebi naują žmonos suknelę, kai ji nori tau pasirodyti, ar matai išpuoštus kambarius, kai grįžti iš darbo, ar pastebi jos skaniai ir įvairiai paruoštus pietus, kuriuos gal rengė valandomis, kad tave nustebintų ir pradžiugintų?

      10.    Ar savo žmona pasitiki, ar be reikalo jos neįtarinėji, ar nesi pavydus?

      11.    Ar esi tvarkingas namuose, ar stengiesi žmonai padaryti gerą įspūdį?

      12.    Ar užsiimi religine praktika drauge su žmona, žinodamas, kad be Dievo pagalbos judviejų meilė nebus pastovi?

      Šiuos klausimus statome vyrams, tačiau panašių klausimų būtų galima sugalvoti ir moterims. Atsakyti į šiuos klausimus teigiamai bus lengva, jei šeimoje viskas gerai sekasi. Bet jeigu vienas yra blogo ir sunkaus charakterio, jei kokiu nors būdu įžeidė, jei kitai pusei nusikalto, tada visa tai iš meilės atleisti ir teigiamai į šiuos klausimus atsakyti yra sunkiau, bet kaip tik tokiu atveju yra proga pasirodyti tikrajai valios meilei. Norime labai stipriai pabrėžti, kad mylėti jausmais yra lengva, bet mylėti valia — kartais gali būti labai sunku, reikalauti didelių aukų, kitos pusės supratimo ir savo egoizmo atsižadėjimo.

      Kalbėdami apie valios meilę Dievui, pastatysime trupučiuką kita forma tuos pačius klausimus, kuriuos statėme, kalbėdami apie jausmų meilę:

      1.    Ar kasdien meldiesi ir eini kas sekmadienis į bažnyčią, nors kartais tam nejauti jokio noro ir patraukimo?

      2.    Ar eini į bažnyčią išklausyti Mišių ne dėl to, kad jaustum kokį nors asmenišką malonumą ar pasitenkinimą, bet dėl to, kad Dievas to nori, kad ten dalyvautum Jo kančios atnaujinime, nebijodamas ir pats pakentėti?

      3.    Ar eini dažnai sakramentų, nors tau tai ir labai sunku, žinodamas, kad sakramentai tau suteikia atgamtinį gyvenimą ir sujungia tave arčiau su Dievu?

      4.    Ar skaitai religines knygas ir stengiesi apsišviesti tikėjimo dalykuose, nors tuo pat metu galėtum skaityti įdomesnes knygas ar užsiimti kokia nors savo jausmams malonesne pramoga?

      5.    Ar stengiesi Dievą mylėti, nežiūrint, ką sakys tavo jausmai: ar vis tiek uoliai atlieki savo pareigas Jam, nors tau kartais atrodo, kad Jis tave pamiršo, kad leido tau kokią nors nelaimę, kad kitiems geriau sekasi negu tau?

      6.    Ar, su kitais kalbėdamas, stengiesi išvengti visa to, kas galėtų įžeisti Dievą ir religiją, ar mėgini kartais ir kitus religiniuose klausimuose apšviesti, nors kai kurie tave dėl to gali ir pašiepti?

      Į šiuos klausimus atsakyti teigiamai tam, kuris yra pilnas jausmų meilės Dievui, kuris jaučia tam tikrą dvasinę paguodą, yra lengva. Tačiau tikra valios meilė pasirodys tada, jei galėsi teigiamai į juos atsakyti net ir tada, kai esi nuliūdime, nusiminime, kai jauti dvasinę sausrą, kai tau atrodo, kad Dievas nuo tavęs taip toli... Mylėk Jį, prisiversk atlikti visas savo religines pareigas, ir pamatysi, kad Jis prie tavęs priartės. O jeigu Jo artumo ir nejaustum šiame gyvenime, tai tikrai pajusi kitame.

      Iš visa to, apie ką čia kalbėjome, galima lengvai atsakyti ypač į du neaiškumus, kylančius šioje srityje.

      1.    Kažin ar aš myliu Dievą visa širdimi, ar aš Jį myliu labiau už visa kita? Atrodo, kad ne. Manau, kad aš savo tėvus, brolius, vaikus, žmoną ar draugus myliu labiau negu Jį. Šis skrupulas kyla dėl to, kad yra sumaišoma jausmų ir valios meilė. Jausmais gal tu tikrai daugiau myli kai kuriuos asmenis, bet jeigu tu nori Dievą labiau mylėti už viską, tai būk tikras, kad ir myli.

      2.    Ar aš myliu Dievą dėl Jo paties, ar dėl savęs, žinodamas, kad už Jo meilę gausiu atlyginimą kitame gyvenime? Kartais atrodo, kad tik dėl savęs ir dėl atlyginimo, dėl noro patekti į dangų. Čia vėl galima tą pat pasakyti — jeigu tu nori Dievą mylėti dėl Jo paties, tai ir myli. Kristaus žodžius, pasakytus Tomui, čia būtų galima taip išreikšti: "Palaiminti, kurie nejautė ir vis dėlto mylėjo!" Tačiau reikia atsiminti, kad norėjimas patekti į dangų jau yra Dievo meilė, nes patekti į dangų reiškia pasiekti Dievą. Pagaliau kiekviena meilė, būdama abipusė, laukia ko nors ir iš mylimo asmens — meilė nori būti mylima. Jeigu Dievas nori būti mūsų mylimas ir nori, kad mes vykdytume Jo valią ir Jo norus, tai ir mums nėra nuodėmės, jeigu norime būti Jo mylimi ir laukiame, kad Jis bent po mirties įvykdytų mūsų norus ir siekimus.