II
BRUNO MARKAITIS, S. J.
Ne vienas mūsų bus turėjęs progą ar progų susitikti su gydytoju, kuris buvo labiau suinteresuotas dideliu pacientų skaičiumi ir užmokesčiu negu individualaus paciento liga ir jo gerbūviu. Toks gydytojo elgesys ir toks nusistatymas galėjo mums ne tik nepatikti, bet, ko gero, net mus papiktinti. Vis dėlto mes neatsikreipėme prieš mediciną ir, šaltai pagalvoję, nepasakėme, kad, girdi, koks vienas gydytojas, tokie ir visi, bet susiradome mums priimtinesnį gydytoją, gerai žinodami, kad gydytojų dauguma yra kilnūs asmenys sunkioje ir nuolatinėje artimo tarnyboje, pasiryžę gyventi pagal idealą, kuris yra ir aukštas, ir šventas, ir pilnas pasiaukojimo. Dėl vieno blogo gydytojo mes neatmetėme nei medicinos mokslo, nei medicinos praktikos, aiškiai suvokdami, kad blogį, esantį blogame gydytojuje, suplakti su gėriu, glūdinčiu medicinoje, būtų ne tik nelogiška, bet ir labai neteisinga. Dėl vieno blogo gydytojo mes nepasmerkėme medicinos.
Gyvenime susitinkame su įvairių ideologijų ir pasaulėžiūrų atstovais. Kai kurie šių atstovų kartais yra tiesioginė priešprieša visa to, ką ideologija ar pasaulėžiūra tiki ir skelbia. Vis dėlto mes vengiame suplakti juos su ideologija ar pasaulėžiūra ir jokiu būdu nenorime atmesti ar pasisakyti prieš idealą dėl neverto ar mažiau verto jo atstovo. Mes gerai žinome, kad idealo pasmerkimas šiame ir panašiuose atvejuose būtų paviršutiniškas ir nesubrendęs žvilgsnis į vertybes, kurios pačia savo esme atstovauja gėrį, grožį, tiesą ir į juos veda. Negalima kaltinti nei rožės, nei lelijos, jei jos vystančios merdi sausros sukepintoje žemėje. Dėl idealo nevykusio atstovo mes neatmetame paties idealo. Idealas ir toliau tebereiškia gėrį, grožį ir tiesą, kurių mes, regis, nematome idealo siekėjuje.
Istorijoje randame didelio masto žmonių — tiek karalių, tiek prezidentų, tiek ministerių pirmininkų, tiek diktatorių, kurie asmeninę ambiciją sumaišė su bendruomenės gerbūviu ir nuvedė tautą griuvėsių keliu. Pasidavę išpūstoms šėtoniško išdidumo svajonėms ir naudodamiesi kiekviena pikta ir klastinga priemone, jie iškėlė savo valstybę į pasaulinės galybės zenitą, nusipirkdami tą garbės vainiką išduotu kitų tautų krauju. Istorija žino ne vieną tokį atvejį. Vis dėlto, mes bandome panašiuose atvejuose atskirti nusikaltusį karaliaus elgesį nuo bendrinių gėrio ir tiesos reikalavimų. Nevykusio prezidento, garbėtroškos ministerio pirmininko, išdidaus diktatoriaus mes nenorime suplakti su valstybės konstitucija, kuri pasilieka gera, teisinga ir kilni, nors vadovaujamieji valstybės pareigūnai jos ir nesilaiko. Mes žinome, kad geros konstitucijos pasmerkimas dėl blogo pareigūno būtų panašus į gero automobilio atmetimą vien dėl to, kad jį vairuoja neatsargus, judėjimo taisyklių nesilaikąs ir su nieku nesiskaitąs šoferis. Galimas dalykas, kad toks šoferis bus skaudžios nelaimės priežastimi, paversdamas automobilį laužo krūva. Lygiai galimas dalykas, kad nevykęs prezidentas, ypač fanatiškas diktatorius, ne tik pačią konstituciją pakeis, pritaikydamas ją savo piktiems tikslams bei užmačioms, bet ir visą tautą paskandins beprasmiškame chaose ir kruvinoje suirutėje taip, kad kitiems teks pradėti krašto atstatymą, neturint sveikos plytos ir sotaus kąsnio— vis dėlto, jei mes objektyviai ir plačiai padėtį apžvelgiame, turime pasakyti, kad neprotingai padarytume, jei piktą ir nedorą diktatūrą, kuri valdo teroru ir jėga, suplaktume su visa tauta, kurią ji valdo. Nežiūrint tam tikro išdavikų ir parsidavėlių procento, mes griežtai skiriame tokią diktatūrą ar sistemą nuo visos tautos, ypač kai tauta neturi galimybių viešai ir laisvai pareikšti savo valią.
Visuose šituose atvejuose mes bandėme griežtai skirti idealą, vertybę, tiesą ir gėrį nuo tų, kurie juos nevykusiai atstovauja, ir toks skyrimas mums atrodo ir teisingas, ir logiškas, ir būtinas. Kodėl tad mes dalome vieną didelę išimtį religijai ir jos nevykusiam atstovui? Kodėl mes gana skubotai ir kartais labai kategoriškai pasmerkiame ir atmetame religiją dėl jos neverto atstovo? Šitaip mes elgiamės dėl svarbių priežasčių eilės, kurias mes čia bandysime suminėti.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mes atmetame religiją dėl jos neverto atstovo, yra mūsų klaidingas įsitikinimas, kad religija kiekvieną jos prisilaikantį asmenį turi besąlyginiai padaryti ne tik gerą, bet praktiškai — idealų žmogų. Šitoks galvojimas, žinoma, turi tiesos dalį. Deja, jo tragiškoji nelaimė glūdi tame, kad jis, vienašališkai problemą svarstydamas, nemato reikalo gilintis į žmogui būtinas pastangas gyventi pagal religijos turinį ir reikalavimus. Tokiu būdu, religija padaroma savos rūšies magika, legendariniu jaunystės eleksyru, kurį išgėręs senas žmogus tampa jaunu, neatsižvelgiant nei į jo charakterį, nei į dorą, nei į pasaulėžiūrą.
Tiesa, kad religija — savo antgamtiniu turiniu ir antgamtine malone — turi nuostabią jėgą transformuoti žmogų, bet ši jėga yra esminiai priklausoma vienos neišvengiamos sąlygos, būtent, žmogaus bendradarbiavimo. Be šio bendradarbiavimo r e l i g i j a yra b e j ė g ė. Šia prasme reikia suprasti ir Šv. Augustino žodžius, kai jis sako, kad Dievas galėjo sutverti mus be mūsų, bet Jis negali išganyti mūsų be mūsų. Labai gaila, kad dažnas žmogus, spręsdamas apie religijos įtaką individo gyvenime, pamiršta šį labai didelės svarbos dalyką.
Pirmiausia, religija nėra magika. Ji yra žmogaus santykis su Dievu, duodąs žmogui ir antgamtinį idealą, ir dievišką pagalbą siekti šio idealo. Kadangi šis santykis išreiškia kūrybingą, prasmingą ir reguliarų dviejų asmenų kontaktą, tai jis turi remtis nuolatiniu tų asmenų bendradarbiavimu. Nesunku suprasti, kam šitame santykyje priklauso pirmenybė ir teisė nusakyti bendradarbiavimo būdą, sąlygas ir reikalavimus. Tvėrėjas, sutvėręs savo kūrinį prasmingam tikslui, primena kūriniui, kad jis, siekdamas šio tikslo, turi naudotis atitinkamomis priemonėmis, turi prisilaikyti tam tikrų normų, turi atsiminti savo ribotumus. Kitaip jis bus laivas be vairo, traukinys be bėgių, automobilis be ratų. Šitame santykyje žmogus turi suvaidinti savo vaidmenį, turi atiduoti savo duoklę.
A. Kurauskas Giedotojos (litogr.)
Kada mes svarstome religijos sąvoką, vadinasi, žmogaus ir Dievo santykį, mes sakome, kad praktinė religija yra ne tik Dievo tiesos pažinimas, bet ir išpažinimas. Kitais žodžiais, jos realizavimas kasdieniame gyvenime. Kiekvienos vertybės pasisavinimas reikalauja žmogaus pastangų, proto ir valios veiksmų. Žmogus gali pasisavinti kokią vertybę daugiau ar mažiau, nes jis ją daugiau ar mažiau pažįsta, nes jis jos daugiau ar mažiau siekia.
Šis gyvybinis reikalavimas taikomas visoms žmogiškojo veiklumo sritims. Pavyzdžiui, jis taikomas menui. Studentas gali ilgus metus sėdėti konservatorijoje ar meno mokykloje ir įsigyti didelį teoretinių žinių pluoštą, o kas svarbiausia, pasisavinti išraiškos priemones ir apvaldytą techniką. Visa šita neturės jokios reikšmės jo ateities kūrybai, jei jis nepasinaudos nei įsigytomis žiniomis, nei pasisavinta technika. Nesvarbu, ar pradedąs reikštis kūrėjas turi formalų išsimokslinimą, ar jis yra savamokslis, pasisavinęs jam reikalingas žinias privačiu būdu. Kas svarbu, kad jis teoriją, vadinasi, vienu ar kitu būdu įsigytas žinias, tiesas ir principus, pritaikytų praktikai. Tai yra būtina ir neišvengiama sąlyga. Kūrėjas gali būti klasikinio meno atstovas. Jis gali būti modernistas ar kraštutinis futuristas. Jei jis nori būti tikras ir autentiškas kūrėjas, jis turi teoriją taikyti praktikai. Kito kelio nėra, ir jei kūrėjas šiuo keliu neis, jis liks nevaisingas medis neužsėta dirva, bežiedė gėlė. Jis galės būti meno kritikas, meno istorikas, net meno mokytojas, bet jis niekada nebus meno kūrėjas pagrindine žodžio prasme.
Jei tai teisinga meno atvejyje, tai žymiai teisingiau pritaikomųjų mokslų srityse. Pasaulis niekada nebūtų išvydęs atominės energijos panaudojimo konkrečiuose atvejuose, jei atominė teorija nebūtų buvusi pritaikyta praktikai. Maža būtų buvę naudos iš didžiųjų idėjų, gimusių genijų galvose, jei jos ten būtų ir pasilikusios. Maža būtų buvę naudos iš įdomių, gaivalingų minčių, švystelėjusių išradėjų smegenyse, jei jos nebūtų tapusios kūnu. Pavyzdžiui, maža būtų buvę kam naudos iš Dr. Salk drąsių ir ištvermingų idėjų, jei jos nebūtų nuėję sunkų praktinių eksperimentų kelią ir nebūtų tapusios skiepų serumu prieš polio ligą.
Vadinasi, visose mokslo ir meno šakose teorija yra taikoma praktikai. Iš kitos pusės, teorijos įgyvendinimas gali būti geresnis ar blogesnis, tobulesnis ar netobulesnis. Ir religijoje teorija turi būti pritaikyta praktikai. Nėra ko stebėtis, kad ir religinis bei dorovinis idealas turi savo niuansų praktikoje, t. y., gyvenime. Tokiu būdu, tikintysis skiriasi nuo tikinčiojo, kunigas nuo kunigo, vienuolis nuo vienuolio, šventasis nuo šventojo. Tokiu būdu, net to paties žmogaus gyvenime yra ar gali būti laikotarpių, kuriuose religinis gyvenimas buvo stipresnis, gilesnis ir gyvesnis.
Kai mes susitinkame nevykusį religijos atstovą, turime apčiuopiamą pavyzdį, kuriame religijos teorija eina vienu keliu, o jos praktika — visai kitu. Tiesa, toks žmogus gali prisilaikyti tam tikrų išorinių formų. Kai kurioms tų formų jis gali duoti ir šiek tiek turinio, bet tikrumoje jis nededa rimtų pastangų perkelti religijos teorijos esmę į praktiką. Mes čia nekalbame apie tuos žmones, kurie tiki, geriau sakant, pripažįsta tam tikro Dievo esimą, bet atmeta bet kokią religinę praktiką. Čia turime omenyje asmenis, kurie turi religiją, bet kurie jos nepadaro dinaminiu veiksniu, kūrybinga jėga, duodančia gyvybę, turinį ir tikslą visam jų gyvenimui. Ir vėl mes čia nekalbame apie tuos, kurie turi religiją, pagal ją gyvena ir, gal būt, kasdien patiria žmogiškosios prigimties ribotumą ir žmogiškosios silpnybės įkyrumą. Nekalbame apie tuos, kurie grumiasi, puola ir vėl keliasi. Čia mes norime atkreipti dėmesį ypatingai į vieną religijos atstovo tipą, kuris sąmoningai atskiria religijos teoriją nuo religijos praktikos, kiuris nededa kasdienių ir rimtų pastangų, kad religijos esmė persunktų jo pasaulėžiūrą, dorovinį nusistatymą, jo minčių, žodžių ir veiksmų turinį.
Krikščioniškosios religijos turinys susideda ne tik iš draudimų eilės, kurie verčia susilaikyti nuo vienos ar kitos rūšies veiksmų, bet ypatingai ir esmingai — iš teigiamų įsakymų, kurie liepia kultyvuoti gėrį, grožį ir tiesą ir jais dalintis su savo artimu. Čia mes gal šiek tiek neįprastai išreiškėme esminę religinės praktikos tiesą, kuri reiškia ne vien nuodėmės vengimą, bet ypač dorybės įsigijimą ir jos kultyvavimą bei joje tobulėjimą. Tiek nuodėmės vengimas tiek dorybės kultyvavimas liečia ne tik patį tikintįjį, bet taip pat Dievą ir tikinčiojo artimą — kiekvieną kitą žmogų, su kuriuo tikintysis susiduria. Kitais žodžiais, nuodėmės vengimu ir dorybės kultyvavimu tikintysis įrodo savo meilę ir Dievui ir žmogui. Mat, meilė yra krikščionybės branduolys ir gyvojo tikėjimo širdis. Pagal meilės turėjimą ar neturėjimą mes apsprendžiame krikščionio vertę. Pagal meilės kūrybingumą ir dinamiškumą mes nujaučiame tikinčiojo dvasingumą ir jau įgyvendintąjį idealo aukštį. Bet meilė yra tokia tikrovė, kuri visoms kitoms tikrovėms duoda ir spalvą, ir šilimą, ir net jėgą. Žmogus gali turėti ar įsigyti visą gerų ypatybių eilę, bet tik gyvoje meilėje tos ypatybės suspindi vaiskia šviesa, gaivalinga galia padvelkia.
Tiek dorybių įsigijimas, tiek jų apipavidalinimas antgamtine meile — kitais žodžiais, visiškas persiėmimas Kristumi ir Jo dvasia — yra daugialypis idealas, reikalaująs ne tik didelių ir nuolatinių proto ir valios pastangų, bet ir antgamtinės pagalbos. Čia žmogus turi nuolat kovoti prieš savo nupuolusią prigimtį, prieš savo egoizmą, ambiciją, pavydą ir kitus polinkius. Jis turi kasdien nešti savo netobulumų ir silpnybių kryžių, sekdamas nukryžiuotąjį pasaulio Išganytoją. Juk kitaip jis nebus Jo mokinys ir nebus vertas krikščionio vardo. O kur visos tos gyvenimo problemos, kurios gali būti krikščioniškai išsprendžiamos tik teisingumu, kantrybe, nuolankumu ir pasiaukojimu? Juk krikščionybė yra šviesa, ir kas Kristų seka, tas neturėtų vaikščioti tamsybėje. Liuteris savo laiku siūlė visai kitokią pažiūrą, kurią jis išreiškė štai kokiais žodžiais: "Pecca fortiter, crede fortius" — "drąsiai nu-sidėk, bet dar drąsiau tikėk". Stiprūs tai žodžiai, bet jie dorovės problemą išsprendžia lygiai taip, kaip pasidavimas pagundai. Krikščioniškojo tobulumo idealas čia susiūbuoja iš pamatų, ir tikinčiojo pastangos nebeturi nei prasmės nei proporcingo tikslo.
Kartojame, kad bene kiekvienas žmogus pergyvena laikotarpius, kuriuose jo religinė praktika gyvesnė ir gilesnė. Klaidingai darytume, jei žmogaus religinį gyvenimą nusakytume, remdamiesi vien jo silpnaisiais momentais. Dar klaidingiau pasielgtume, jei idealą ar religiją atmestume vien dėl to, kad jie viename ar kitame asmenyje, ar net didesnėje grupėje yra dar tik paviršutiniškai įgyvendinti. Net vasarą pasitaiko tamsių dienų, bet mes dėl to nesakome, kad jau saulės nebėra.
*****
Religija yra žmogaus santykis su Dievu. Bet šitame santykyje žmogus klūpo ant kelių, o Dievas sėdi savo amžinojo majestoto soste. Demokratija yra bene kilniausia žmonių bendradarbiavimo forma. Ir Viešpats Kristus bus buvęs didžiausias visų laikų demokratas pačia giliausia žodžio prasme, kai Jis tapo žmogumi, kai dideliu nusižeminimu ir kantrybe kentė priešų šmeižtus ir kančios gėdą, kai Jis beraščiams žvejams, piemenims ir vynuogių augintojams aiškino Dievo žodį. Bet žmogui nevalia užmiršti, kas jis yra, ir kas yra Dievas. Viena protestantiškosios reformacijos nelaimių buvo ta, kad ji bandė atimti iš Dievo vainiką ir skeptrą ir atiduoti juos žmogui. Religijoje Dievas kalba, o žmogus klauso. Mums didelė paguoda ir didelė garbė vadinti ir laikyti Dievą savo Tėvu. Jis yra mūsų Tėvas. Bet tarp Jo ir mūsų dunkso begalinis skirtingų prigimčių okeanas, ir prieš Jo majestotą mes visi esame dulkės ir pelenai. Kas reformuoja savo religiją, neatsižvelgdamas į Dievo teises ir reikalavimus, tas paneigia, kad religija yra Dievo ir žmogaus santykis, tas nebeklauso, ką Dievas kalba į jo širdį. Kas susikūrė religiją pagal savo egoizmą, tas greičiausiai religijos jau iš viso nebeturi, tas laiko rankose nulaužtą medžio šaką, nebeturinčią gyvybės nei sužaliuoti nei pražysti.
Archeologai iškasa įvairių senienų ir bando iš jų nusakyti praeities laikotarpio kultūrą ir jos laipsnį. Kartais tai būna tik šukė, kuri archeologui liudija apie seniai gyvenusių žmonių kultūringumą ir dvasios laimėjimus. Panašiai yra ir su nevykusiu religijos atstovu, kuris mums kartais atrodo tik šukė. Tas, kiuris neatkreips dėmesio į tai, ką ta šukė iš tikrųjų reiškia ir atstovauja, sutryps ją, kaip ir kitas šukes. Bet žmogus, turįs religijos pažinimą, dvasios subrendimą ir visumos viziją, prisiartins prie šios tariamos šukės su pagarba, nes ji vis tiek bylos jam apie nuostabų dvasios pasaulį, pati būdama labai nereikšminga to pasaulio dalis.
Pagrindinis žmogaus pašaukimas yra mylėti. Tai yra ne tik žemiškojo, bet ir amžinojo gyvenimo tikslas. Šioje žemėje žmogus tik mokosi mylėti ir laiko meilės egzaminus. Jei išlaikys — galės mylėti amžinai, o jei neišlaikys — bus pasmerktas amžinai neapykantai. Meilė yra svarbiausias Dievo įsakymas, visų Jo įsakymų sintezė. "Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą kaip pats save." Pats Kristus aiškiai pasakė, kad tai yra svarbiausias įsakymas, kuriuo remiasi visas įstatymas ir pranašai; kas šį įsakymą laikys, bus išganytas, nes tai yra daug svarbesnis dalykas už visas deginamąsias aukas ir atnašas (plg. Mt. 22, 37-40; Lk. 10, 25-28; Mrk. 12, 30-34).