Spausdinti

Alfonsas Grauslys

      Anglų rašytojas J. Conrad sako, kad mes vieni kitus pažįstame labai mažai ir paviršutiniai. Mūsų psichologinis jausmas, anot jo, yra taip neišlavintas, kad mes net nejaučiame savo sprendimo paviršutiniškumo. Todėl mes nepastebime net paprasčiausių gyvenimo atspalvių. Jei mes pabandytume, jis toliau aiškina, priartėti prie žmonių, tai — nors palyginimas ir neestetinis — prieš mūsų akis atsivertų dėžutės, iš kurių į mus žvelgtų rupūžės išpūstom akim.

      Nors rašytojo pažvalga mums atrodo vienapusiška, bet joje glūdi dėmesio verta mintis: žmogus iš arti atrodo visai kitaip negu iš toli. Mes sakytume, kad kartais žmonės yra blogesni negu jie atrodo. Iš antros pusės, nekartą jie yra geresni negu jų pikti žodžiai ir darbai.

      R. M. Rilke, kuris savo kūryboje labai domisi žmogumi ir stengiasi įžvelgti jo esmę, kalba apie vidaus dykumas, apie žmogaus kojos nepaliestus miškus, apie jo dvasios ir pasąmonės mįsles.

      Keista yra tiesa, kad mes geriau pažįstame daiktus ir jų prigimtį negu artimiausius žmones, su kuriais neišvengiamai būname ir bendraujame. Tikrasis gyvenimas verda sielos gelmėse, o mes vaikščiojame paviršiuje. "Ar tai galimas dalykas", — nustebęs klausia Rilke, — "kad — nežiūrint išradimų ir pažangos, nežiūrint kultūros, religijos ir pasaulio išminties — esame pasilikę gyvenimo paviršiuje?"

      Liūdna yra tiesa, kad žmonės, artimiausi mums gyvenimo santykių atžvilgiu, yra tolimiausi pažinimo atžvilgiu. Todėl mes neįstengiame susiderinti, susikalbėti ir sugyventi. Dar liūdniau: nesuprasdami tokio pažinimo reikalo ir svarbos, tuo visiškai nesirūpiname. Todėl "nėra pasaulyje dviejų žmonių", — sako H. Hesse, — "tarp kurių būtų galimas pilnas, be spragų, savo vidaus pasauliu pasidalinimas ir susipratimas". Ar ne todėl — mes klaustume — pasaulio ratai girgžda?

      Žmogaus pažinimas nėra lengvas, nes jis yra mįslingiausia pasaulio būtybė. Į visapusišką žmogaus mįslingumą mūsų laikais didžiausią dėmesį bus atkreipęs, tur būt, A. Carrell pagarsėjusiu veikalu: "L'homme c'est inconnu." Jis skundžiasi, kad mūsų dėmesys ir valingumas susitelkė į pastangas laimėti medžiaginį pasaulį, pamiršus organinį pasaulį ir dvasinius dalykus. Autorius stengiasi iškelti mūsų organinio ir dvasinio pasaulio mįslingumą ir paslaptis, kilusias šiems pasauliams susitinkant.

      A. Carrell aliarmuoja mus, manytume, visai pagrįstai, nes mes nepažįstame žmogaus — to įdomiausio, judriausio ir spalvingiausio fiziniai-dva-sinio pasaulio. Materialistinės atmosferos paveikti, kažkokios apatijos ir dvasinio tingumo apimti, mes pasitenkiname tik žmonių veiksmais ir žodžiais. Veiksmai gi ir žodžiai tik vieną sielos dalį atskleidžia. Kartais jie — užuot tai padarę — žmogaus vidų tik užstoja ir aptamsina. Štai kodėl reikia bandyti giliau pažvelgti į žmogų, į tą didįjį nežinomąjį. Reikia pamatyti žmogų tokį, koks jis yra, ir nepasitenkinti tokiu, kokiu jis atrodo.

      "Mums turi būti aišku", — sako Carrell, — "kad mokslas apie žmogų yra visų mokslų sunkiausiasis". Yra daug veiksnių, veikiančių žmoguje ir veikiančių į žmogų. Žmogus yra nuolatinio bangavimo ir, iš dalies, keitimosi stovyje. Stebėdami save ir kitus, mes susekame įvairius dvasios stovius. Bet kas galėtų pasakyti, kuris tų stovių geriausiai dvasią pagauna ir nusako. "Be fono ir be šaknų", — sako J. Wasserman, — "neįmanoma pažinti joks žmogus. Tokiu būdu, kiekvienas pasidarytų truputį šmėkla". Bet ar daug kas bando įžiūrėti išorinių pasireiškimų sunkiai matomą foną ir dar sunkiau matomas šaknis? Jei dar prisiminsime, kad tikrąją žmogaus matomų ir jaučiamų pasireiškimų vertę nusako mums nematomi vidaus motyvai, tada suprasime, kad kiekvienas žmogus, tiek kalbėdamas tiek veikdamas, save atskleidžia tik iš dalies. Savo gelmėse jis pasilieka kitiems, o kartais net sau, mįslingas. Šiai minčiai pavaizduoti paimkime suaugusį sūnų, verkiantį, tėvui mirus. Kas apspręs tų ašarų pobūdį ir vertę: ar jis verkia dėl to, kad pats — būdamas geros širdies — gailisi tėvo, ar dėl to, kad tėvas buvo toks geras, jog jis pats — negeras būdamas — negali neverkti. Štai kodėl H. Keyserling mano, kad "yra primityvu apspręsti žmogaus esmę pagal jo darbą. Kur rasi žmogų, kurio darbe jo siela tobulai atsispindėtų?" Todėl, regisi, netikslu apspręsti žmogų vien tik iš darbų, giliau į jį patį nepažvelgus.

      Žmogaus žodis nėra absoliučiai vertingas, kai jis nėra giliai apgalvotas ir pilnai teisingas. Todėl tokiu atveju žmogaus neklaidingai neįvertinsi. Jei sutiksime su J. Conrad, kad "pusė to, ką žmonės kalba, yra melas", turėsime pripažinti, kad žmogaus žodis dvasios gelmių pilnai neatskleidžia. Jei tas žodis yra sąmoningas melas, tai jis tas gelmes dar labiau aptemdo. Gal todėl tie, kurie tiki kiekvienam žodžiui, su tam tikru pagrindu vadinami vaikiškais, naiviais.

      Žmogaus žodis gali turėti įvairų foną. Žmogus, sakykime, nuotaikos pagautas, ką nors puola, smerkia, keikia, o tuo pačiu laiku savo širdies gelmėse tą patį dalyką garbina ir jam lenkiasi. Kas — žmogaus žodį girdėdamas — gali neklaidingai spręsti, kas tą žodį kalba: žmogaus giliausias įsitikinimas, ar jo išdidumas, pyktis, pavydas ar kuri kita aistra? O gal vien prieštaravimo nuotaika? Įvairūs gi veiksniai žodžiams skirtingą vertę duoda, ką iškalbiai vaizduoja S. Maugham žodžiai: "Tai buvo ne jis, kurs kalbėjo. Tai buvo jo išalkusi lytis". Iš kitos pusės, ar ne tiesa, kad kirčiu pabrėžtas vienas ar kitas žodis, dažnai net mūsų nepastebėtas, duoda naują turinį visam sakiniui?

      Sprendžiant apie žmones pagal jų nuotaikas, kilmę ir temperamentą, nuostabu, kiek juose spalvų ir atspalvių, kurie savitai nudažo žmogaus išraiškos būdus. Tas pats žmogus gali skirtingai pasireikšti rytą ir skirtingai vakare. Jis vienoks, kai sveikas; kitoks, kai nesveikas. Nuotaika, kurią diktuoja oras ar metų laikotarpis, veikia žmogų skirtinga įtaka ir skirtingu turiniu. Įvairių įtakų ir nuotaikų poveikyje žmogus pasirodo įvairiaveidis. Kas galėtų pasakyti, kuris tų veidų autentiškiausias, plačiausiai nesudrumstas dvasios gelmes atskleidžiąs? "Daug yra žmonių", — sako R. M. Rilke, — "bet daugiau veidų, nes kiekvienas žmogus turi daug veidų". Neveltui A. Carrell sako, kad "pasaulis atrodo vis kitaip pagal nuotaiką ir kūno savijautą, kurie — protinio pasireiškimo metu — sudaro judrųjį mūsų sąmonės foną". Kaip spindulys, perėjęs per įvairiaspalvių langų stiklus, nusidažo įvairiom spalvom, taip ir gyvenimo įvykiai, skirtinguose dvasios stoviuose pastebėti, pajausti ir išgyventi, kiekvienam kitaip atrodo. Mįslingas tad žmogus! Sunku jį apspręsti, nes jo gyvenimo langų stiklai įvairiaspalviai, ir spalvos dažnai keičiasi. Kas atspės, kuria spalva šis žodis ar tas veiksmas buvo nudažyti? O mūsų dvasios stoviai? Ar jie neprilygsta spalvotiems akiniams, kurie mums trukdo tikrąją spalvą, t. y., fakto objektyvumą pažinti, nudažydami pažinimą subjektyvumu? Kiti yra mums mįslė. Mįslė esame mes patys: sau ir kitiems.

      Metę žvilgsnį į įvairius psichinius stovius, vidaus konfliktus ir nelogiškumus, matome, kokios čia painiavos ir pažinimui beveik neprieinami būviai. "Ant jokios tapytojo drobės", — rašo E. Ožeškienė, — "nėra tiek spalvų, jokioje melodijoje — tiek tonų, kiek mūsų perjautrintos civilizacijos sukurtame žmoguje yra psichinių painiavų". Kiek, pagaliau, žmonių turi sveiką psichiką, kiek jų yra normalių ar pusiau normalių — kas žino? Yra gydytojų, kurie tvirtina, kad šeimos tragedijų dauguma, kad visokie keisti ar kriminaliniai įvykiai yra išaiškinami tuo, jog daugybė žmonių psichiniu atžvilgiu yra tik pusiau normalūs. Iš antros pusės, kai kurie rimtai kelia klausimą, ar tam tikras pamišimas nėra aukščiausias natūralaus dvasingumo laipsnis. Garsusis rašytojas E. Poe mano, kad daug dalykų kyla iš minties liguistumo ir vienašališkumo. Nekartą žmonių genijalumas yra surištas su tam tikru dvasios liguistumu. Kas drįstų tai kategoriškai paneigti? Mes, lietuviai, prisimename mūsų genijaus Čiurlionio tapybą ir drauge tą dvasios stovį, kurį jis išgyveno savo gyvenimo gale.

      Kai kurių tautų psichikoje matome kažką, kas dvelkia pusiausvyros netekimu. "Rusas", — sako J. Wassermann, — "gali padaryti baisiausią žmogžudystę ir tuojau po to verkti, klausydamasis liūdnos melodijos". Apie savo tautos psichiką panašiai yra išsireiškęs ir F. Dostojevskis, ypač savo romane, vardu "Biesy". Rusų tautą čia mes suminime pripuolamai. Juk kiekvienos tautos narių psichikoje yra šio to, kas kai kada gali padvelkti klaikumu ir pusiausvyros netekimu. Pagaliau, "kiekvienas žmogus",— kaip mano G. Hauptmann, — "turi valandų, kuriomis jo nuomonių, jausmų, norų, veiksmų negalima atskirti nuo pamišėlio". Net nekalbant apie psichinės pusiausvyros netekimą tikrąja to žodžio prasme, žmoguje pastebima daug nelogiškumų, prieštaravimų, nesuprantamybių. Yra žmonių, kurie aukščiausių idealų polėkius sutaiko su žemiausio niekšingumo elgesiu. Keistu paradoksu suskamba ir rašytojo L. Bloy žodžiai: "Aš gerai pažįstu vieną uolų kataliką, kuris niekada nebuvo toks didelis bedievis, kaip atsivertimo išvakarėse." Štai kodėl S. Maugham klausia, kaip žmogaus sielos esmę atspėti, kad, kaip atrodo, visi žmonės — prieštaravimų pilni.

      Žmogaus mįslingumas padidėja, analizuojant žmoguje konkrečius meilės, aistros ar kančios stovius, nes jie gali būti ne tik painūs, bet ir žmogų pakeičią. Mylįs žmogus stovi visai kitoje gyvenimo plotmėje negu nemylįs. Mat, jis pasidarė mįslingas: jis jau nėra savimi, nes kitas asmuo įėjo į jo gyvenimą, ir kito asmens mintys, jausmai ir norai galingai į jį veikia. Besimylį yra — dvasine prasme — susimaišę, ir nelengva susekti, kas yra vieno, o kas kito. Kur vieno iniciatyva, o kur kito įtaka? "Jūs egzistuojate manyje", — sako vienas asmuo kitam J. Conrad kūryboje, — "ir nežinau, kur aš pasibaigiu, ir kur Jūs prasidedate. Ponia, įaugai į mano širdį, į mano gyslas, į mano smegenis". Pati meilė yra paslaptis. Ne visada aiški jos pradžia. Ne visada aišku, kas mums mylimajame asmenyje patinka. Ne visada tas momentas suvokiamas, kada meilė gęsti pradeda. Nenuostabu, kad meilės paslaptimi paženklintas žmogus pasidaro ypatingai mįslingas.

      To negana. Jis pasidaro sudėtingesnis ir sunkiau pažinimui prieinamas. Meile apsvaigęs, į vieną žmogų įsižiūrėjęs, jis visa kita lėkščiau besuvokia. Jo dėmesys neišvengiamai susilpnėja, ir savo aplinkai jis savotiškai apanka. "Kai kasdienių dalykų smulkios ypatybės įgyja žmoguje persvarą", — subtiliai pastebi R. Tagore, kai. jo žodžius taikome šiam atvejui, — "tada pražudoma tiesa". Jei meilė ir laiminga moterystė savotiškai užstoja likusį pasaulį ir sumažina galimybes jį objektyviai pažinti, tai peršasi paradoksas, kad nelaiminga meilė ir moterystė, nelaimės ašaromis akis nuplovusi, jas praskaidrina ir leidžia objektyviau į aplinką žvelgti ir ją susekti.

A. Kurauskas    Piūtyje (litogr.)

      Kalbant apie meilės paslaptį, reikia paliesti vienos lyties veikimą — kad ir be meilės — į kitą lytį. Faktas, kad kitos lyties akivaizdoje elgiamasi kitaip negu savos lyties asmenų tarpe. Tai gal yra tam tikros rūšies hipnozė, kuri žmogų verčia būti kitokiu, norinčiu užimponuoti kitai lyčiai. Šis nesąmoningas jo pakitimas kitos lyties akivaizdoje daro jį mįs-lingesnį ir tuo metu sunkiau prieinamą objektyviam pažinimui. Nežiūrint vienos lyties veikimo į kitą, lyčių tarpe matosi mįslingas priešingumas, vedąs į lyčių konfliktus ir nesusipratimus. "Tarp vyro ir moters lengvai kyla ginčai", — dėsto rašytoja P. Buck. "Natūralus skirtumas tarp jų yra toks didelis, kad jie yra vieningi tik naujai gyvybei pradžią duoti. Šiaip jie veikia vienas kitą atstumiančiai, kaip vanduo aliejų". Gilesnių priešingumo pagrindų ieškodama, rašytoja daro išvadą, kad vyras tiki savo asmenine verte, o moteris jaučia, kad ji yra skirta kitam, būtent, naujai gyvybei. Kadangi vyras myli moterį, mano P. Buck, kaip savo dalį, o moteris vyrą, kaip būtiną faktorių naujos gyvybės pradžiai, kyla priešingumas: vyras negali turėti visos moters dvasios, nes ji priklauso stipresnei galiai už vyro aistrą, būtent, gamtos lenkimui į naują gyvybę. Štai dėl ko vyras yra nesuprantamas moteriai, o moteris — vyrui.

      Didelė aistra, ir čia turime galvoje įvairias, ne vien kūno aistrą, labai pakeičia žmogų. Jis nustoja būti savimi, ir jo tikrojo "aš" pažinimas tampa palyginti sunkus. G. de Maupassant vaizduoja kaip tik tokį stovį: "Staiga jis pajuto per ją sugriovęs savąjį "aš", kol iš jo neliko nieko daugiau kaip tik geidimas, nieko daugiau kaip prašymas, nieko daugiau kaip garbinimas". Didelė aistra žmogų padaro vienašališką daugiau negu meilė. Jame atsiranda tartum naujas charakteris, ir jis pasidaro nesuprantamas net tiems, kurie jį, regisi, gerai pažįsta. Kaip klystume, jei žmogų, ant vieno peties nešantį didelį sunkumą ir dėl to palinkusį į šoną, laikytume netaisyklingos figūros. Lygiai taip klystume, jei pagal laikinos aistros sudarkytą žmogaus dvasinį veidą, spręstume apie jo tikrąjį dvasios stovį.

      Žmogus yra vienoks ar kitoks ir pagal iškentėtos kančios saiką, nes kančia yra tas stambusis veiksnys, formuojąs žmogaus charakterį ir asmenybę. Norint teisingai apspręsti žmogų, reikėtų žinoti, ką jis yra iškentėjęs ar ką jis dabar kenčia. Gali būti, kad net nusikaltimas, bent dalimi, yra mums nežinomos kančios išdava. Ar ne tiesa, kad ir sąmoningas nusikaltimas gali būti šiek tiek atpirktas jį sekančios kančios? Juk kančia labai keičia žmogų. Nekartą, kad ir po sunkesnės ligos, žmogus savo viduje jau nebėra tuo, kuo jis pirma buvo. Tai patvirtina ir kai kurių atsivertėlių dvasinis lūžis ligos metu. Net dvasiniai kenčiąs žmogus turi būti kitaip vertinamas. Jei kančia dvasią svaigina ir nervus įtempia (ir todėl žmogus pasako ar padaro tai, ko kitu atveju jis nepasakytų ar nepadarytų), reikia pridėti, kad kančia iškelia kenčiantįjį į aukštesnę plotmę, nes kančioje yra kažkas šventa.

      Vadinasi, kenčiantį žmogų vertinti ir apspręsti reikėtų labai atsargiai. Ne visada mes žinome, kokios kančios jo vidų audrina, kaip jo prigimtis, temperamentas, nervų stiprumas ir paveldėjimas reaguoja į kančią. Mat, žmogus, ypač kančioje, mįslingas.

      Gilinantis į žmogaus mįslę, reikia būtinai prisiminti, kad kiekviename žmoguje yra du žmonės: fasado žmogus ir gelmės žmogus; oficialus žmogus ir privatus žmogus; žmogus kitiems ir žmogus sau. Juk žmogus paprastai vienaip daro tą patį, kai jis vienas, be liudininkų, ir kitaip, kai jis stebimas; vienoks jis yra namuose ir savo šeimos tarpe, o kitoks — už namų ir svetimųjų tarpe. Kartais nustembame, žmoguje prieštaravimą suradę. Bet tada mes pamirštame tiesą apie tuos du žmones: vieną tikrąjį — gelmės žmogų, kitą gi oficialųjį, kaukę nešiojantį ir ja savo tikrąjį veidą pridengiantį. Kas gali visada neklaidingai pasakyti, kuris veiksmas ar žodis yra gelmės žmogaus, o kuris fasado žmogaus?

      Nežinome mes taip pat, kuri mintis yra proto ir kuri jausmo padiktuota. Gali mums atrodyti, kad tariami žodžiai yra protavimo padaras. Tuo tarpu — tai tik jausmo išdava. Be to, jausmas nuspalvina mintį, o mintis sukelia jausmą. Gerai žinome, kiek įtakos į protavimą turi nuotaika ar jausmas. Vieną sykį ta pati knyga atrodo mums turininga ir verta skaityti, kitą gi — tuščia, bemintė ir neįdomi. Visa tai — priklausomai nuo mūsų nuotaikos. Čia peršasi didelės svarbos tiesa: jei protavimas veikia gyvenimą ir jį keičia, tai ir gyvenimo būdas būtinai palieka antspaudą mūsų protavime ir jo turinyje. Vadinasi, sprendžiant apie žmogų iš jo pareikštų minčių, reikėtų žinoti gyvenimo šaltinį. Reikėtų žinoti, ar tos mintys yra jo protavimo padaras; ar jomis reiškiasi jis pats, ar tik kuri nors gyvenimo yda, gal net visas suterštas gyvenimas, mintis ne tik nudažąs, bet ir padiktuojąs. Mįslingas tad žmogus, nes visko apie jį nežinome, jo gelmių šaltinio neregime. Matome tik atskirus darbus ir tik paskirus žodžius girdime.

      Su didžiausia mįsle susiduriame, kai svarstome irracionalius pradus, pasąmonės veiksnius, glūdinčius žmogaus prigimtyje ir ją veikiančius. Du dvasios pasauliai reiškiasi mumyse: psichinis gyvenimas, kuris susekamas ir sukontroliuojamas, ir pasąmonės gyvenimas, kuris sunkiau pažįstamas ir sunkiau prieinamas. Pasirodo, kad koks nors palyginti nereikšmingas įvykis gali turėti neproporcingų jam pasekmių visam žmogaus gyvenimui. Tai vienas slaptingų veiksnių, daugelio gyvenimą pakreipiąs nauja kryptimi. Kiek gi irracionalių momentų randame kūrėjų, genijų sielose! Kiek visokių netikėtų minties ir jausmo nušvitimų įkvėpimo pavidale! Kas visus tuos dalykus suseks ir į protinių dėsnių rėmus įstatys?

 


A. Kurauskas     Consummatum est (škicas)

      Iš kitos pusės, ar nedvelkia irracionalumu tai, kas iš esmės nėra irracionalu? Kaip sunku kartais atskirti išsiblaškymą nuo susitelkimo? Žmogus, susitelkęs į vieną, yra neišvengiamai išsiblaškęs kitu atžvilgiu. Lygiai taip didelis išsiblaškymas gali būti ženklu, kad žmogus yra neįprastai įsigilinęs į kurį nors vieną dalyką.

      Ar nedvelkia irracionalumu jausmų sąmyšis, kai kuris žmogus mums patinka, o vis dėlto kai kas jame nepatinka? "Ji buvo taip jautri", — rašo P. Buck, — "kad net ir tuo tarpu, kai jai kas patiko, negalėjo pamiršti to, kas jai jame nepatiko". Reikšmingi filosofo H. Keyserling žodžiai, kurie pakerpa mūsų protinio išdidumo sparnus: "Protas taip negiliai įsminga į daiktų esmę, nes visa esminga yra taip irracionalu".

      Žmogaus pažinimą labai trukdo apibendrinimo dvasia, kai mes, atskirus faktus pastebėję, juos nepagrįstai ir nelogiškai praplečiame ir pritaikome visiems žmonėms arba atskiroms jų kategorijoms. Ta subendrinimo dvasia kaip prietaras neleidžia mums gyvenimo matyti tokio, koks jis yra. Mes matome jį tokį, kokį mums apibendrinimas diktuoja. R. M. Rilke pastebi, kad mes, kalbėdami apie atskiras žmonių grupes, vartojame daugiskaitą, kai tuo tarpu nėra daugiskaitos, o tik nesuskaitomos vienaskaitos. Tuo jis nori pasakyti, kad mūsų apibendrinimai turi maža bendro su tikrove. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Todėl reikėtų bandyti kiekvieną žmogų atskirai pažinti ir jį atskirai vertinti.

      Bet neveltui filosofai pastebi, kad "pažinti reiškia prilygti". Vadinasi, žmogaus pažinimas nėra lengvas dalykas. Mat, norint pažinti žmogų, reikia priartėti prie jo lygmens, reikia patirti, ką jis jaučia. Pavyzdžiui, tik kenčiąs supras kenčiantį, ir tai tik iš dalies. Gal todėl mes vieni kitus taip mažai pažįstame, kad gyvename skirtinguose sveikatos, temperamento, išsimokslinimo, pergyvenimų lygmenyse. O kas svarbiausia, norint pažinti žmogų, reikia gerai nusimanyti apie gimtąją nuodėmę ir.

      iš viso, apie pragaištingas ir griaunančias kiekvienos nuodėmės pasekmes žmogaus sieloje. Iš antros pusės, reikėtų pažinti ir apčiuopiamai pajusti gydančios ir statančios Dievo malonės veikimą žmogaus dvasios pasaulyje.

* * *

      Žmogus yra labai mįslingas. Nelengva jį pažinti. Kaip kartais, norint vandenį rasti, reikia giliai kasti, taip ir norint žmogų pažinti, reikia su juo ilgai gyventi. Bet net ir tada pasitaiko netikėtumų. "Žmogus yra neapsakomai slaptinga būtybė", — pastebi J. Wassermann, — "ir be aiškiaregystės dovanos beveik neįmanoma jo atspėt".

      Šitoje šviesoje labai įtikinančiai suskamba Viešpaties žodžiai: "Neteiskite... nesmerkite..." (Luk. 6, 37). "Brolau", — įspėja J. Galsworthy, — "neteisk! Širdis — tamsus šulinys". Iš antros pusės, įsimąsčius į žmogaus mįslingumą, atslūgsta maištingasis išdidumas, protestuojąs prieš religijos paslaptimis apsuptą Dievą ir nenorįs Jo priimti. Tada sielą nušviečia nuolanki išmintis: jei žmogus yra mįslė, tai ar Dievas neturėtų būti Mįslių Mįslė?!