Spausdinti

Juozas Vaišnys

ANTIKOMUNISTINĖ PROPAGANDA?

     Paskutiniu metu pagaminta keletas filmų, kuriuose stengiamasi pajuokti rusų komunizmo principus, čia paminėsime du šios rūšies filmus: “Silk Stockings” ir “Jet Pilot”.

     “Silk Stockings” yra nauja versija prieš dvidešimt metų sukto filmo “Ninotchka”, kuriame pagrindinis vaidmuo buvo tekęs to meto pirmo šviesumo žvaigždei Greta Garbo. Dabar Ninotchkos vaidmenyje matome simpatišką šokėją Cyd Charisse.

     Filmo turinys maždaug toks. Ninotchka, partijos patikima komunistė, siunčiama iš Rusijos į Paryžių suimti ir grąžinti tris nepaklusnius rusų komisarus, kurie nutolo nuo partijos ir pasiliko gyventi “kapitalistų” šalyje. Bet, deja, ir Ninotchką ištiko toks pat likimas: trupučiuką pagyvenusi Paryžiuje, ji neįstengė atsispirti Vakarų aplinkai, perdaug greitai pamiršo komunizmo idėjas ir visu moterišku aistringumu metėsi į liuksusini Paryžiaus gyvenimą, visai negalvodama grįžti į Rusiją.

     Labai panašus turinys ir antrojo filmo “Jet Pilot”. Rusų aviacijos leitenantė Olga (Janet Leigh), pasivadinusi Anna, skrisdama džetu, nusileidžia J. A. Valstybių aerodrome. Ji pavedama iškratyti ir išklausinėti Amerikos aviacijos pulkininkui (John Wayne). Jau iš pirmo pažvelgimo ji pulkininkui “krinta į akį”. Jis su ja labai švelniai elgiasi ir paskui leidžia jai laisvai skrajoti džetais drauge su juo. Ir Olga neatsispiria “kapitalizmo” aplinkai — nutaria tekėti už pulkininko.

     Abiejuose filmuose norėta parodyti, kaip greitai atsisakoma komunizmo idėjų, patekus į laisvąjį vakarų pasaulį. Norėta tas idėjas pajuokti, parodant, kaip lengvai jas Ninotchką išmaino į nailono kojines, o Olga — į šilkinę pidžamą. Bet jeigu šių filmų objektyvus žiūrovas valandėlę šaltai pagalvos ir iš bendro įspūdžio turės sau atsakyti, ar simpatiškiau čia yra atvaizduotas vakarų pasaulis, ar rusų komunizmas, tai atsakymas nebus toks lengvas, o gal jis bus net komunizmo naudai.

     Mat, ir viename ir kitame filme pagrindinės artistės, vaizduojančios komunistes, parinktos labai gražios, labai skoningai aprengtos ir puikiai vaidinančios, todėl ir jų atstovaujamos komunizmo idėjos žiūrovui sušvinta kažkaip simpatiškai. Tiesa, tų idėjų jos greitai atsisako, bet ką už jas gauna iš kultūringojo vakarų pasaulio? Nei daugiau nei mažiau kaip pasidavimą kūno aistrai: nuolatinį “kaklinėjimąsi” (necking) ir ilgiausiai pratęstus pasibučiavimus su savo meilužiais. Jeigu prie to dar pridėsi nailono kojines ir šilkinę pidžamą, tai bus ir viskas, ką Paryžius ir Amerika sugeba duoti komunizmu nusivylusiam žmogui.

UŽSIENIETIŠKI FILMAI

     Jeigu amerikietiški filmai dažnai yra labai negyvenimiški, tai apie užsienietiškus galima pasakyti, kad jie kartais gal perdaug gyvenimiški. Deja, dažniausiai yra atvaizduotas tik juodas ir klaikus gyvenimas. Tokios išvados peršasi pamačius du neseniai importuotus filmus: graikų “Stella” ir italų “Young and Passionate”. Atrodo, kad graikai jau nuo senų laikų mėgsta tragedijas, tik dabartiniu metu jas įvelka į šio amžiaus rūbą. Apie “Stella” trumpai galima pasakyti: baisu ir biauru. Niekam jo nepatartume. Itališkasis yra kitokio pobūdžio, jame atvaizduotas labai plikas aistringo italų jaunimo gyvenimas. Kai tėvas, nusijuosęs diržą, savo vedusiam, bet paskui kiekvieną merginą bėgiojančiam trisdešimt metų sūnui tas aistras per vieną minutę išvaro, tai atrodo, kad būtų daug įtikinamiau, jeigu tą “vaistą” jis būtų pavartojęs bent prieš dešimtį metų.