PO SĖJOS

J. AUGUSTAITYTĖ-VAIČIŪNIENĖ
 
Tuščia jo sėtuvė ir rankos tuščios — 
Širdy gintaro derlius ir daina!
Tegu dabar perkūnai gūsčios,
Kai žemė tikro pasėlio pilna...
 
       Suoš lietus saldus ir ūmas,
       Teškės blakstienoms, veidu ir plaukais... 
       O jis, kaip perlytas žilvičiu krūmas, 
       Giedos su gyvybe nugirdytais laukais!
 
Giesmė ta himnas didelis ir naujas 
Per laiko ribą žengiančios dienos... 
Lauku ir duonos varva kraujas 
Ant Nylo varpos alkanos...