Spausdinti

Kristina Kuliavaitė

     "Parašyk ką nors apie gražų rudenį, kaip vėjas gena lapus iš miško taku... ir apie sumaišytą žmogų."

     Prašančioji man taip artima, kaip sesuo. Bet ne tas ryšys sujudino mano širdies skruzdėlyną keistu virpesiu parašyti ką nors taip didinga, kaip, žinau, nemoku ir nepajėgiu. Pirmiau būčiau nusijuokusi iš jos: "Jaunystės jausmų ir vaizduotės energija nori audros, lietaus ir vėjo draskomų lapų, kad pasisotintų nerealios kovos ir skausmo ilgesiu, kuris, dar nepatirtas viduje, vilioja subrendimo pažadu."

     Dabar ne juoku, bet gyvu įsijautiniu prisimenu jos žvilgančias jaunas akis ir liūdesiu persunktą veidą. Jame nėra nei savęs gailesčio dėl padarytų pažadų, nei neįvykdytų troškimų užsilikusios vilties. Ir pagalvojau: kas esu aš, kad galėčiau įtarti ją bereikšme jaunatvės nuotaika? Juk suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad jiems visi atrodo nesubrendę, išskyrus, žinoma, juos pačius.

     Mažos susijaudinimo skruzdėlytės kyla vaizduotėn ir vargina mintį savo judrumu bei geliančia prievarta, kad būtų įjungtos į nuostabų rudens paveikslą. Kaip lengva kalbėti apie rudenį, sėdint prie lango! Medžiai, švelniausios pastelės pridengti, švytruoja spalvų niuansais, lyg sunkus žalumas būtų nuvarvėjęs žemėn su lietum ir šakos džiovintų saulėje savo plonyčius nailonus. Lengva rašyti apie rudenį, kai lietus ašaroja langus, kai sodo medžiai, lyg sušlapę vaikai prie užrakintų durų, liūdni, nuleidę galvas, susitraukę.

     Įdomu stebėti, kai lietus nustoja savo vasariškos galybės, savo ūžesio ir vyriškos kirtimo jėgos. Jis mėtomas, taškomas ir trinamas pašėlusio vėjo rankomis į smulkius bejėgius ratus, kuriais važinėja ir supasi audra, kur panori. Vien tik juokas kalbėti apie rudenį — jis lapai, lietus ir audra. Ar jis bėgs miško taku, ar sustingęs kabos medžių viršūnėse, ar taškysis ant langų, jis bus visada tas pats nenuorama ruduo su vėju, lapais ir lietum.

     O žmogus? Ji prašė parašyti ne tiktai apie rudenį, bet apie rudenį ir sumaišytą žmogų. Ką turi bendra sumaišytas žmogus su rudeniu? Be to, kas yra sumaišytas žmogus ir kas yra tai, kas jį sumaišė, sudrumstė jo galvoseną ir širdies ramybę? Ne, negaliu suprasti tokio žmogaus, net negaliu įsivaizduoti kito, taip sumaišyto, kaip esu aš pati.

     Pykdama ant savęs ir ant savo nepajėgumo, išbėgau vėjuotu taku miškan. Vėjas kedeno mano rūbus, pleveno medžių lapais aplinkui, nematomomis rankomis kabinosi ant kaklo, glaudėsi ir šnabždėjo: "Apie mane tu daug žinai, bet savęs nei vienu žodžiu negali išreikšti." — "Aš nė nemanau rašyti apie save", suniurnėjau ir karžygiškai pakėliau veidą jo šaltam pabučiavimui. "O apie ją žinau ir parašysiu. Žinau, kas sumaišė ją, jauną, švelnų ir gerą sutvėrimą. Ją sumaišei tu, ruduo. Išminčių padiktuotas sakinys užbrėžė jai kelią: daryk taip, lyg viskas priklausytų tik nuo tavo pastangų, ir pasitikėk Dievu, lyg viskas tik nuo Jo vieno pareitų. Bet tu, ruduo, atėmei energiją ir sumaišei pasitikėjimo tikrumą. Ji nebepajėgia visko įvykdyti; pasitikėjimas plyšta nekantrume sulaukti Viešpaties dalies. Kaltumas beldžias į sielos duris — nes gal jos pastangų nedaktelius sulaiko dievišką malonę".

     Tai netiesa, ir aš pati tuo netikiu, tiktai norėjau atsikirsti vėjui ir atsistoti prieš jį taip išdidi, kaip jis. Juk jauną žmogų sumaišyti nereikia ypatingos išminties. Nerūpestingas mostas, šaltas žvilgsnis, kietas žodis arba niūri mintis užtraukia veidą liūdesiu, nublizgina akis, nutvieskia skruostus įtampa. O kas atspės, kas vyksta jo širdy? Kartais savi troškimai, neįvykdytų norų ir svajonių perteklius, skaitytų knygų mintys susikryžiuoja su jau pramintu savų įsitikinimų takučiu.

     Sumaišo jį labdaringi vyresniųjų patarimai persirgti "jaunatviškas ligas", lyg vaikui papučiant pritrenktą pirštą, kurio skaudėjimu jie tiek pat tiki, kiek ir ta savo gydymo priemone. Jis bando aiškintis su patyrusiais, bet, pajutęs jų globėjišką užuojautą, dar labiau susimaišo savo aiškinimuose ir staiga pasijunta ir pamato, kaip apgailėtinai nesuaugęs jis ir kvailas ir kaip nežmoniškai menkos jo problemos. Jeigu dar ne-pašykštima pridėti išvada: "Subręsi — dalykai susitvarkys" — jaunasis žmogus susimaišo ir santykyje tarp tų subrendusiųjų ir savęs. Jis jaučiasi vienas, kaip vieniša kalnų pilis.

     Pasislėpė saulė, ir staiga pastebėjau, kad tikrai daug panašumo tarp rudens gamtos ir pasimetusio žmogaus. Medžiai suglaudę šakas siūbuoja į visas puses, lyg netikėtai užklupti apatiniuose, neranda, kur pabėgti ir pasislėpti, o vėjas nepaleidžia jų skvernų.

     "Ne, sesut, aš negaliu tau parašyti, kas tave sumaišė. Nors tu nori, kad spėliočiau ir nebijai, kad įspėsiu. Vis tiek juk tu neprisipažinsi sau nei man. Ir gerai, kad nesakai man savo prislėgimo. Aš juk turėčiau atsakyti pagal knygų išmintį ir vyresniųjų patyrimą, ir tau dėl to nebūt nė kiek geriau, tu pasijustum esanti netikusi išimtis.

     Tu turi iškęsti. Susimaišymas yra giliausia jaunystės kančia, nes jo negalima išreikšti ir pasidalinti su kitu. O niekas žmogaus taip nebrandina, kaip vienišas kentėjimas. Jaunystė ilgisi subrendimo, bet susimaišo, pirmą kartą susidūrusi su jo kaina. O jis tau kainuos, nes tavo subrendimo ribos yra taip didelės, kaip didelis užsibrėžtasis idealas.

     “Tavo siela nerims nuo dieviško traukimo Ir tamsoje sau kelią susiras ir eis pirmyn, Nebus svarbu, kad kojos sužeistos sutino,

     Kad šaltis ir naktis įsiskverbė širdin.”

     Žengiu į žodžių ritmą ir galvoju, ar ji mato mane pro langą, kaip takeliu iš miško su vėjo genamais lapais keliauja sumaišytas žmogus... Jeigu nemato, parašysiu, ir jai taps lengviau širdyje, kad ji neišimtis, kad esu aš ir daug kitų. Jų buvo praeityje ir daug dar bus, nes juk ruduo kasmet sumaišo vėją, lietų, lapus ir žmogų.