E. VASYLIŪNIENĖ

     Meilės klausimu Solovjovas išlaikė vienodą pažiūrą, kuri, atremta į jo paties gyvenimą, nesikeitė. Šiuo klausimu jis yra parašęs veikalą, vardu "Meilės Prasmė". Meilės prasmės teoriją papildo mintys, išreikštos kitame jo veikale, vardu "Gyvenimiškas Platono Tragizmas", kur yra duodamas laipsniškas meilės suskirstymas. Pasinaudodama minėtais veikalais ir papildydama mintis kunigaikščio Trubeckio pažiūromis, išreikštomis jo veikale, pavadintame "Solovjovo Pasaulėžiūra", bandysiu trumpai išdėstyti Solovjovo pažiūrą į meilės prasmę.

     Solovjovas meilei skiria labai svarbią vietą visatoje, kaip visuotiniai pasireiškiančiai jėgai. Iš visų meilės rūšių jis išskiria lyčių meilę, kuri yra intensyviausioji ir stipriausioji. Lyčių meilę jis kruopščiai išanalizuoja savo veikaluose. Kalbėdamas apie lyčių meilę, jis atmeta pažiūrą, kuri lyčių meilę laiko tik priemone giminei palaikyti. Filosofas nurodo, kad gyvulių lyčių trauka nėra būtina giminei palaikyti. Pvz., žuvys dauginasi milijardais, o lyčių traukos nepažįsta. Paukščiai, kurie išgyvena bene intensyviausią lyčių trauką, dauginasi daug mažesniais skaičiais.

     Solovjovas nesutinka su šiuo visuotinuoju reiškiniu. Jis ieško kelių, kaip praeinantį jausmą sulaikyti, jo tikslus ir vylius išpildyti, kaip meilei duoti nepraeinamumo galią. Jis nėra pesimistas: jis nepateisina meilės praeinamumą ir sudužimą taip, kaip aštuonioliktojo šimtmečio laisvosios meilės skelbėjai, vadovaujami Ellen Key. Solovjovas ieško kelių meilei pakelti, nušvarinti, sudvasinti. Tą kelią jis mato paties individo tobulėjime — aptvarkant ir sumažinant žemesniosios prigimties reikalavimus aukštesniųjų naudai. Naudojant į-prastą terminą, kurio Solovjovas nenaudoja, yra rekomenduojama askezė. Kiek žmogus ją pajėgs suprasti ir iki kurio laipsnio jis pajėgs savo prigimtį pažaboti, tiek jo meilė taps šventesnė ir amžinesnė. Askezė meilėje šiandien skamba labai keistai ir nemoderniškai: technika, muzika, menas, filmas — visi jie tarnauja paerzinti žmogiškai prigimčiai ir sukelti joje laukiniškumą. Askezė meilėj! Ar tai nėra viduramžių terminas, atgyventas ir užmirštas? Gal užmirštas, bet teisybė niekad netampa melu, ypač žmogiškosios prigimties teisybė. Visos priemonės, kurios šiandien lepina žmogaus gyvuliškąjį pradą, kaip tik ir yra meilės degradacijos, sugyvulėjimo ir nuolatinės mirties priežastis. Skyrybos ir naujos santuokos yra geriausias pavyzdys, kaip karčiai yra nusivilta meilės laisve, kuri yra žemiausioji meilės forma. Sekdami Solovjovo mintis, turėtume daugiau rūpintis meilės sudvasinimu ir įsisąmonijimu savo širdyse ir jaunimo gretose.

     Kalbėdamas apie trečiąjį meilės laipsnį — moterystės meilę, Solovjovas nurodo kelią, kaip meilės objektą pakelti amžinybės švieson: stengiantis jame ištobulinti tas ypatybes, kurios meilės ekstazėje buvo matomos, bet kasdienybė jas nutrynė. Solovjovo nuomone, moterystė yra duota žmogui tam, kad jis iš jos pasidarytų tobulybės įrankį — tobulinti kitą, tobulinant patį save. Kito kelio Solovjovas nemato: tiek mūsų meilės objektas bus tobulas, kokio tobulumo mes patys pasieksime. Solovjovas kalba ir apie kryžių moterystėje. Moterystė galinti būti tik tada laiminga ir jos meilė patvari, kai vyras ir žmona sutiks laisva valia pakelti moterystės kryžių. Ar ne paradoksas atrodo moderniajam žmogui kalbėti apie moterystės kryžių ir kančios vainiką moterystėje, kai šiandien šeimos yra kuriamos tikintis jose rasti prarastąjį rojų, smagumais sukuriamą. Rusų filosofas čia iškelia konkrečią pastabą: moterystė nėra laimės uostas nei rojus, ji yra tik tobulinimosi kryžius, praktikuojant žmogiškąją ir žemiškąją meilę, ją švarinant, keliant ir susivaldant. Jeigu kas šiandien šias mintis pradėtų skelbti romanuose bei scenos veikaluose, padėtų susipainiojusiam jaunimui išvengti daug klaidų. Deja, tokių asmenų nematyti.

     Kalbėdamas apie angelišką ir apie Dievo - Žmogaus meilę, Solovjovas dėsto savo asmeniškai išgyventas mintis. Solovjovas visą savo gyvenimą buvo meilės ekstazėje, kaip sako jo geras draugas kunigaikštis Trubeckoj. Kiekvieną sutiktą konkretų meilės objektą jis atremdavo į Dieviškąją Išmintį, kuri nenustojo šviesti visą jo gyvenimą. Konkretaus asmens meilę, kaip Dievo idėjos atspindį, išgyveno ir šventieji. Tam reikia didelės dvasios stiprybės, tobulumo ir atsitraukimo nuo žemės. Moderniais laikais šios minties beveik niekas neskleidžia: ir gydytojai ir teatras visai kitaip kalba. Bet Solovjovo mintis, reikalaujanti meilės objektą atremti į Dievą, yra labai brangintina. Mūsų jaunimui, kuris gyvena žemesniosios meilės propagandos viliojamas, aukštesniosios meilės idėja būtų tikras atsinaujinimas. Kažkada, savo jaunystės dienose, esu skaičiusi A. Maceinos "Mysterium Magnum" straipsnį, paremtą Solovjovo samprata. Jis buvo parašytas labai poetiškai. Atsimenu, kiek šis straipsnis reiškė mūsų studentiškoms jaunoms galvoms ir kiek daug gražių minčių bei jausmų esame išgyvenę, diskutuodami ir galvodami. Bet kas šiandien skleidžia celibatinės moterystės mintis ir kas žadina jaunuomenėje tai, kas uždegtų jį susivaldymui ir aukai? Ši auka yra tikrai graži — suvaldyti akis, ausis, vaizduotę ir širdį nuo visa to, kas žmogų žemina.

     Solovjovo meilės prasmė yra meilės, kaip įrankio, panaudojimas savo asmenybei tobulinti. Žemesnėsės jėgos turi paklusti aukštesnėsėms. Suvaržydamas žemesniąsias jėgas, žmogus atpalaiduoja aukštesniąsias. Meilės prasmė yra pakelti savo ir savo išrinktojo asmenybę iki aukščiausiojo laipsnio, bendrą ryšį remiant į Dievą. To tobulėjimo yra įvairūs laipsniai, nuo kurių priklauso ir meilės pastovumas. Šių dienų meilės sampratos chaose Solovjovo mintys įneša naują ir gaivinantį dvelktelėjimą, kuris praskaidrintų daug širdžių ir pamokytų daug protų, jeigu būtų žmonių pajaustas ir suprastas. Deja, dažnai jis yra per silpnas nustelbti tuščios propagandos triukšmą.

Praktiškos išvados

M. Šileikis

Prieplauka

 

     Solovjovo žvilgsniu žvelgiant ir taikant jo meilės laipsnių suskirstymą, matome, kad šių dienų meilė plečiasi savo dviem žemiausiom formom — pragarine ir gyvuline. Šių dienų filmai, milijoninio tiražo knygelės ir kasdieninis gyvenimas aiškiai liudija, kad tais žodžiais rusų filosofas yra pasakęs gilią tiesą. Jeigu kada nors stebėjote jaunimą požeminiuose traukiniuose ir kitose viešose vietose, tai galėjote įsitikinti, kad meilė yra nustumta iki žemiausio laipsnio. Žinoma, yra ir išimčių, bet jos niekados nesugriauna taisyklės. Į tą faktą nenorima kreipti dėmesio, kažkaip stengiamasi tylėti, bijomasi pilkos ir plikos teisybės. Bet didysis rusų filosofas nebijojo pasakyti tos teisybės.

     Moderniais laikais yra įsigalėjusi nuomonė apie meilės visagalybę. Girdi, meilė padaro žmogų laimingą ar ne, į ją, kaip į paskutinį ir galutinį tikslą, yra atremta šeima ir individo gerovė. Solovjovas iškelia kitokią mintį: meilė praeina, ji nėra pastovi. Ji turi praeiti ir sudužti į mūsų kasdienybę ir žemesniąją prigimtį. Kad meilė nesudužtų ir nepraeitų, reikia daug pastangų. Ši mintis vargu bus suprantama moderniajam žmogui, išauklėtam ir išugdytam meilės pastovumo apoteozėje ir jos nepraeinamumo įsitikinime. Nelaimingos moterystės yra kaltinamos netinkamu partnerio pasirinkimu, bet nekeliama mintis, kad ne individas pasikeitė, bet pasikeitė jo trapus ir nepastovus meilės jautimas. Solovjovas nurodo, kad praeidan.a meilė vėl kartojasi — ji keičia savo objektus. Kiekvieną kartą, kai meilė suliepsnoja žmogaus širdyje kitam objektui, ji yra įsikūnijusi erotika, kuri neramiai ieško amžinojo objekto, o randa mirtingąjį. Žmogaus gyvenime giminės palaikymas nėra pagrindinis lyčių meilės veiksnys. Vaikai gimsta ir be meilės gyvenančių tėvų šeimoje, o kartais labai didelė meilė yra nevaisinga.

     Solovjovas pasisako ir prieš Schopenhauerio teoriją, kad meilė yra tik gamtos vylius patraukti tuos individus, kurie sudaro geriausiąją rūšies atranką. Jeigu ši teorija tinka gyvulių pasauliui, tai ji visai netinka žmogui. Didelė meilė dažnai būna ne abipusė, o tik vienpusė. Gabūs žmonės yra gimę eilinėse moterystėse, kur meilė nebuvo intensyviai išgyvenama, o didelėje meilėje gimę vaikai dažnai nepasižymi ypatingais gabumais. Solovjovas savo pažiūrai patvirtinti ima pavyzdžiu Senojo Įstatymo žymius asmenis, kurie sudarė giminystės medį pačiam Dievažmo-giui. Jis gimė iš Jokūbo, Abraomo, Izaoko giminės, kurie nepasižymėjo intensyvia meile savo žmonoms. Solovjovo tvirtinimu žmogaus meilė turi skirtingus tikslus, ji esminiai skiriasi nuo gyvūnijos meilės.

     Psichologiškai nagrinėdamas meilę, Solovjovas nurodo žmogaus individualumą ir egoizmą. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas individas žmonijos istorijoje, o ne giminės dalis, kaip gyvulių pasaulyje. Kaip individas, žmogus yra užsidaręs savyje egoistas, kuris į kitą tokį pat individą žiūri kaip į nieką. Socialinė santvarka, kurioje žmogus gyvena, kiek aptvarko žmogaus egoizmą, priversdama jį įstatymais pripažinti vertę ir kitam žmogui. Bet šitas socialinės aplinkos egoizmo aptvarkymas yra tik išorinis, nesiekiąs individo sielos gelmių. Tik lyčių meilė, kai žmoguje įsikūnija erotika, pajėgia pralaužti individo egoizmą ir atidaryti jį kitai būtybei. Meilei veikiant, žmogus nuo savęs nusigręžia į kitą būtybę ir pamato joje kažką nepaprasta — nemirtingą ir tobulą žmogų. Solovjovas tvirtina, kad erotika leidžia žmogui praregėti ir pamatyti kitame žmoguje tą tobulą idėją, pagal kurią Dievas yra žmogų sutvėręs. Mūsų susižavėjimas pamiltu žmogumi nėra iliuzija, bet yra medžiaginio pasaulio pramušimas ir pažvelgimas į anapus — tobulas žvilgsnis į Dievo numatytą ir sukurtą tobulą žmogų.

     Ar tas susižavėjimas ir praregėjimas tęsias trumpai, ar ateina ir vėl praeina — jo tikslas yra vienodas: pamatyti tikrąjį žmogiškąjį grožį, kuris yra įkūnyta Dievo idėja žmoguje. Meilės ekstazėje žmogus ilgisi nemirtingojo ir tobulo žmogaus ir tokį jį mato. Bet tikroji realybė, atsirėmusi į kasdieninį gyvenimą ir ypač į žemesniąją žmogaus prigimtį, bendrą ir gyvuliui, tikrąją tobulą idėją išblaško ir ateina kartus nusivylimas. Įsimylėjęs žmogus pamato, kad kitas yra tik mirtingas tvarinys. Siekdamas susivienijimo, individas supranta, kad kūniškas susijungimas yra tik apgaulė, nes jis individus dvasiniai dar labiau atskiria. Taigi, meilė žemėje išgyvena krizę ir sudužimą. Kiekvienos meilės yra tas pats likimas: susižavėjimas, ilgesys, nusivylimas ir sudužimas. Dėl to daugelis žmonių žiūri į meilę kaip į iliuziją, kuri ateina, dar greičiau žmogų palikdama. Tokios sudužusios meilės pabaiga yra mirtis, nes, prisidėjusi prie ainijos pratęsimo, išliejusi dalį savo jėgos vaikams, meilė miršta.

     Solovjovas žiūri į meilę kaip į jėgą, kuri pakelia žmogų visais atžvilgiais. Jis pats, įsižiūrėjęs į anapus, protestuoja prieš tokį gamtinį meilės sudužimą ir ieško kelių jai pratęsti ir įamžinti. Jis nori iš žmogaus pilno sąmoningumo, kuris jam atidarytų akis ir parodytų, kas su juo darosi, kai įsikūnija erotika. Jis pats, sąmoningai žvelgdamas į meilę, skiria penkias jos stadijas (veikale apie Platoną): pragariškoji, gyvuliškoji, moterystės, angelų ir Dievažmogio. Pragariškoje ir gyvuliškoje meilės stadijoje žmogus barsto erotikos sukeltą energiją vien prigimtai traukai, giminingai su gyvuliais, nė kiek jos neapvaldydamas. Ši jėga tarnauja vien tik žemiausios rūšies smagumams ir giminės pratęsimui, lygiai taip, kaip ir gyvūnijos pasaulyje. Moterystėje erotinės jėgos yra aptvarkomos iki tam tikro laipsnio. Solovjovas iškelia moterystės suidealinimą, primenant kryžių, kurį mini net stačiatikių vestuvinės apeigos. Ketvirtas laipsnis — angelų stadija reikalauja uždaryti erotikos sukeltas jėgas nuo išeikvojimo, visai atsisakant žemesnės prigimties reikalavimų. Mes tai vadiname celibatu, bet filosofas šio termino nevartoja. Angelų meilės stadijoje jėgų išteklius yra uždarytas, sukondensuotas, ir tos jėgos dirba žmogaus dvasinę kokybę pakelti, jį patobulinti, sudvasinti. Penktoje stadijoje — Dievažmogio — Solovjovas kalba apie meilę, atremtą į nepraeinamą būtybę — Dievą. Jis iškelia dievybės moteriškąjį pradą — amžinąją Sofiją (Išmintį), kurią jis pats intensyviai išgyveno. Šioje stadijoje erotika tampa dangaus pasiuntiniu, ir žmogus atremia savo išrinktąjį asmenį į Dievą, o jo susijungimas Dievuje yra malda. Ši paskutinioji meilės stadija nežino sudužimo ir nusivylimo, ji yra nemirtinga.

     Lyčių meilei Solovjovas skiria ne tik asmeninę, bet ir kosminę tobulėjimo reikšmę atskiram individui. "Ir pragaras, ir žemė, ir dangus atidžiai stebi žmogų tą lemtingąją valandą, kai jame įsikūnija erotika. Kiekvienas jų yra užinteresuotas paimti tą likutį dvasinių ir fizinių jėgų, kurios žmoguje atsiranda. Be abejo, tai yra pats svarbiausias, centrinis mūsų gyvenimo momentas. Jis gali būti labai trumpas, gali būti sutrumpintas dalelėmis, gali kartotis, tęstis metais ir dešimtmečiais, bet pagaliau niekas neišvengs klausimo: kam ir kuriam tikslui atiduoti tuos galingus sparnus, kuriuos erotika man dovanojo. Tai yra klausimas apie gyvenimiško kelio kokybę, kieno pavidalą ir panašumą žmogus prisiims arba paliks po savęs" ("Meilės Prasmė").

     Savo meilėje tobulėdamas ir save sudvasindamas, žmogus tobulina ir gamtą. Solovjovas buvo tikras, kad tobulas žmogus pakeis savo santykį ir elgesį su gamta, liausis buvęs jos viešpats ir išnaudotojas, o taps jos globėjas ir gerbėjas.