Spausdinti

P. SALANTAS

     Žmonių pasikalbėjimuose dažnai tenka išgirsti tokių išsireiškimų: "Tai tikras liberalas... tai klerikalai, kunigų klapčiukai... jis yra labai tolerantiškas — būkite be baimės, supras... jie stoja už laicistinę mokyklą... jis yra cicilikas, bedievis..."

     Pažiūrėkime, kas už tokių žmonių vertinimų slepiasi, kiek čia perdėjimo ir šmeižto, kiek tiesos ir gėrio. Pasvarstykime, kas iš tikrųjų yra liberalizmas, laicizmas ir klierikalizmas. Toliau pakalbėsime, kokia turėtų būti mūsų laikysena jų atžvilgiu.

Liberalizmo esmė

     Liberalizmaspaeina nuo lotyniško žodžio "libertas" — laisvė. Liberalizmas yra idėjinė ir politinė srovė, kuri laisvės branginimą ir jos gynimą laiko svarbiausiu dalyku. Liberalai dėl to laisvę taip labai brangina, kad ji yra didžioji žmogaus vertybė, iškelianti žmogų į laisvą asmenybę. Gyvuliai jos neturi. Žmogaus laisvę ir laisvą valią kartais kiti žmonės nori sumažinti ir net visai užgniaužti. Užtat liberalizmas kovoja už laisvą žmonių apsisprendimą ir veiklą visose žmoniškojo gyvenimo srityse. Liberalizmo pagrinduose yra trys pagrindiniai principai:

     a)    su nieku pasaulyje nesulyginama žmogaus vertė;

     b)    sąžinės laisvė pasirinkti ir laisvai išpažinti bet kurį tikėjimą ar pasaulėžiūrą;

     c)    tolerancija kitoms religijoms, pasaulėžiūroms ir žmonių gyvenimo būdams.

     Liberalizmas, kaip matyti, nėra kokia nors pilna pasaulėžiūra ar filosofinė sistema. Tai daugiau moralinis arba dorinis nusistatymas kitų žmonių ir jų pasaulėžiūros atžvilgiu: laikytis tolerancijos santykiuose su kitais žmonėmis ir kovoti už sąžinės laisvę viešajame gyvenime. Iš to sekanti išorinė valdymosi forma yra demokratija. Toks liberalų nusistatymas yra tikrai kilnus ir garbingas. Juk dėl religinės, pasaulėžiūrinės ir politinės neapykantos tiek daug žmonių nukentėjo naujųjų amžių pradžioje ir dabar kenčia visiškai be jokios kaltės ar blogos valios.

Su laiko srovėmis

     Sakėme, kad liberalizmas nėra pilna pasaulėžiūra. Tačiau kaip tik tas pilnutinės pasaulėžiūros trūkumas ir išstato liberalus į pavojų persiimti kitomis ideologijomis, kartais vienašališkomis ar net klaidingomis. Dauguma liberalų to pavojaus neišvengė ir nuėjo su laiko srovėmis.

     Nuo pat pradžios dauguma liberalų persiėmė perdėtu individualizmu. Individualizmas laiko individą didžiausia vertybe ir leidžia jam daryti viską, jeigu tik tai suderinama su kitų žmonių laisve. Bendruomenei ir valstybei nepripažįsta kitos teisės, kaip ėjimo "naktinio sargo" pareigų.

     Tokiu būdu individas ir atskiro žmogaus protas pasidaro visų dalykų aukščiausiu mastu. Taip įsigalėjo tarp liberalų racionalizmas. Racionalizmas nepripažįsta jokių kitų tiesos, gėrio ir doros normų, kaip individo protą (lotyniškai "ratio"). Dėl to, žinoma, racionalistai neigia antgamtinę, apreikštąją religiją ir krikščionybę, arba bent abejoja jos tikrumu. Mat, žmogaus protas negali pilnai tų apreikštųjų tiesų suprasti ir patikrinti.

     Šią liberalų kryptį dar labiau sustiprino pozityvizmas, kuris tenori pripažinti tik pojūčiais ir protu patikrinamus dalykus. Dėl to dauguma pozityvistų neigia Dievą ir bet kokį žmogaus ryšį su Juo, vadinas, neigia religiją. Užtat jie kovoja už religijos įtakos pašalinimą iš gyvenimo.

     Visos šitos ir kitokios filosofinės laiko srovės bei dvasinės sampratos suteikė liberalizmui beveik visur laicizmo atspalvį. Laicizmas (nuo lotyniško žodžio "laicus" — pasaulietis) yra iš įvairių srovių susidedanti doktrinalinė ir politinė kryptis, siekianti pašalinti religijos įtaką iš šeimos ir viešojo gyvenimo. Pagrindinė laicizmo dogma: religija yra grynai privatus dalykas. Dėl to jis neigia kiekvieną religinį autoritetą ir Bažnyčios galią saistyti žmogaus sąžinę, o per ją ir viešąjį žmonių gyvenimą. Praktikoje laicistai stengiasi atskirti Bažnyčią nuo Valstybės ir panaikinti Bažnyčios įtaką viešajame gyvenime. Vienur šis laicizmas yra arba buvo silpnesnis (Anglijoje, Vokietijoje, JAV), kitur stipresnis, o kai kur jis įgijo net kovojančio ateizmo bruožus (Prancūzijoje, Portugalijoje, ir kai kuriuose Pietų Amerikos kraštuose).

Veiksmas ir atoveiksmis

     Laicistai visur skelbia laisvės, lygybės ir iš kunigijos bei Bažnyčios išsilaisvinimo evangeliją. Visur sklinda laisvos pasaulėžiūros ir laisvo, nuo dvasiškių nepriklausomo sąžinės apsisprendimo šūkiai. Daug kur įvedama civilinė metrikacija ir laicizmo dvasioje vedamos valdžios mokyklos. Visaip kliudoma konfesinėms mokykloms ir katalikiškai spaudai. Praktikuoją katalikai vadinami atsilikusiais neapsišvietėliais, o kunigai — laisvės trukdytojais ir pažangos priešais.

     Žinoma, katalikų veikėjai ir kunigija pradėjo priešintis. Jie negalėjo atiduoti plačiąsias tikinčiųjų mases racionalizmo, laisvamanybės ir bedievybės srovėms ir tokiu būdu prisidėti prie teigiamos krikščionybės įtakos sunaikinimo privačiame ir viešame žmonių gyvenime. Pirmiausia jie kovojo daugiau neigiamai — gindami religiją ir katalikiškąjį tikėjimą bei savo turimas pozicijas visuomenėje. Taip pat jie kovojo prieš visus liberalus, ar jie būtų laicistai ar ne, apšaukdami juos Bažnyčios priešais, laisvamaniais, nedorėliais, bedieviais, "cicilikais" ir t. t. Paskiau pradėta kovoti teigiamai — stiprinant katalikiškąsias mokyklas, spaudą bei draugijas.

     Užtat laicistinių nuotaikų liberalai pradeda vadinti klerikalais visus Bažnyčią ir kunigiją ginančius katalikus. Klerikalizmas (nuo lotyniško žodžio "clericus" — dvasiškis) yra srovė, siekianti kunigijos galios išplėtimo pasaulinėje valdžioje. Kunigai ir vyskupai siekią valdyti žmones, žinoma, ne patys tiesioginiai, bet per sau patikimus žmones ir per jų daromą įtaką valdantiems asmenims. Bet kunigų vieta esanti bažnyčia ir zakristija...

Liberalizmo ir klerikalizmo įvertinimas

     Katalikų dvasiškijoje kartais tikrai pasitaikydavo klerikalizmo reiškinių — atskirų dvasiškių pastangų turėti perdėtos įtakos valdantiesiems, bet dėl to negalima kaltinti visos dvasiškijos ir Katalikų Bažnyčios. Tačiau manome, kad kiekvienas pažįstąs savo krašto ir kitų tautų istoriją, pripažins, jog daug daugiau laicistiniai liberalai naudojo savo valdžioje turimas pozicijas ir kitas priemones prieš kunigus, prieš katalikiškojo gyvenimo viešus pasireiškimus ir net prieš pačią krikščioniškąją religiją. Taip pat norėtume priminti, kokia turėtų būti bendra mūsų laikysena liberalizmo atžvilgiu: kas jame yra gera, tai vertinti ir priimti. Tarp įvairių nusistatymų žmonių kova buvo, bus ir turi būti, nes kitaip — tai būtų žmonių nejautrumas tiesai ir nedovanotinas indiferentizmas. Todėl tos kovos nereikia vengti ir smerkti, tačiau reikalauti, kad toji kova būtų vedama žmoniškai, nevartojant šmeižtų, prievartos ir kitų negarbingų priemonių.

Sveika ir perdėta tolerancija

     Sakėme, kas gero yra liberalizme, tai reikia vertinti. Liberalizmas labai aukštai iškėlė laisvės vertę ir daug prisidėjo prie sąžinės laisvės iškovojimo gyvenimo praktikoje. Mat, nuo Reformacijos laikų buvo laikomasi dėsnio: "Cuius regio, eius religio — kieno valdžia, to ir religija". Todėl pavaldiniai buvo visomis priemonėmis verčiami laikytis valdovo tikėjimo. Dėl to kilo aršios kovos, karai ir neapykanta kitos tikybos žmonėms. Vėliau, absoliutizmo laikais, t. y. neribotos karaliaus galios laikais, buvo labai persekiojami kitokių politinių įsitikinimų žmonės.

M. Šileikis

Šv. Prokopijaus bažnyčia

 

     Be to, anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad tiesą ar tikrąją religiją privalo priimti visi, nesvarbu, ar ją laisvai pripažįsta ar ne. Tik vėliau buvo suprasta, jog vienas dalykas yra tiesa savyje, o visai kitas dalykas yra tos tiesos subjektyvus pažinimas ir asmeniškas pripažinimas, ypatingai kai eina klausimas apie apreikštąsias tiesas. Dėl įvairių priežasčių dažnas žmogus ir prie geriausių norų nepajėgia jos pripažinti ir laisvai priimti. Todėl negalima versti laisvo žmogaus priimti tos pasaulėžiūrinės tiesos ar religijos, kurios jis laisvai nepripažįsta. Tenka tad pakęsti arba toleruoti kitų nusistatymų ir kitų tikybų žmones savo tarpe.

     Galime eiti dar toliau: kadangi tų žmonių pasaulėžiūriniai ir religiniai nusistatymai sudaro jų asmenybės dalį, jiems tai yra brangiausia. Užtat dėl žmogaus vertybės tenka gerbti net kitų įsitikinimus, nors jie gal pilnai nesutinka su tikrove ar apreikštąja religija. Liberalai tuo stipriai įsisąmonino ir todėl taip iškėlė toleranciją į praktiškąją kasdieninio elgesio taisyklę, į moralinį arba dorinį principą santykiuose su kitų religinių, dorinių bei politinių nusistatymų žmonėmis. Tą liberalų rodomą pagarbą žmogui ir sveiką toleranciją kitų įsitikinimams reikia labai vertinti ir padaryti savo elgesio taisykle.

     Tačiau kaip kiekvieną dorybę galima pertempti ir gerą dalyką piktam panaudoti, taip galima pertempti ir tolerancijos vertę. To pavojaus neišvengia ir dauguma liberalų. Daug kam ši jų tolerancija pavirsta į visai nesijaudinančią laikyseną klaidos, netiesos ir nedorybės atžvilgiu, į šaltą indiferentiškumą, abejutiškumą ar net visai ironišką abejojimą tiesos, gėrio ir grožio vertybe. Jų nuomone, pažinti tiesą arba tikrąją religiją yra visiškai neįmanoma. Kiekvienas toks pažinimas esąs grynai subjektyvus, sąlyginis, reliatyvus. Todėl nėra reikalo karščiuotis ar ginčytis, svarbu tik savo laisve gerai naudotis. Tokia laikysena yra klaidinga ir vengtina. Privalome visados atsiminti, kad, jeigu mes tobulai tiesos ir nepažįstame, vis tiek tas pažinimas yra tikras ir objektyvus, kaip tiesioginiai ar netiesioginiai besiremiąs žemiškąja bei antgamtine tikrove ir gera valia. Galima būti tikru liberalu, plačių pažiūrų žmogumi, visai nesant indiferentu ar skeptiku religijos, pasaulėžiūros ar doros klausimuose.

Laicizmo prievarta

     Kartais pasitaiko, kad kai kur turi rimtą pagrindą daugelio liberalų laicistinė laikysena. Mat, viduramžiais ir po jų einančiais šimtmečiais, o kai kur dar ir dabar, Bažnyčia ir Valstybė veikė sutartinai. Jos teikė viena kitai tam tikras nuolaidas ir pagalbą. Užtat Bažnyčia turėdavo stiprią įtaką žemiškuose ir politiniuose dalykuose, o pasaulinė valdžia — grynai bažnytiniuose reikaluose, pvz., vyskupų skyrime, dvasiškių išlaikyme, katalikų tikėjimo ir kulto gynime. Be abejo, nekartą atsitikdavo ir visai nepateisinamų dvasiškijos įsikišimų į politiką, o pasauliečių — į bažnytinius reikalus. Bet dauguma liberalų kovojo tik prieš Bažnyčios atstovų kišimąsi į politiką, o nekreipė dėmesio, kad politikai kišdavosi į Bažnyčios reikalus.

     Daugeliui liberalų tai buvo ir yra proga siekti tikrojo laicistų tikslo: Bažnyčios įtakos pašalinimo iš šeimyninio ir viešojo gyvenimo. Prie šio tikslo vieni liberalai prisideda sąmoningai, kiti nesąmoningai, suvilioti gudraus laicistinio žaidimo. Laicizmas juk lošia dviem kortom: su vienais iškelia laisvės, lygybės ir tolerancijos kortą, su kitais atvirai pasirodo siekiąs Bažnyčios įtakos ir religijos išnaikinimo.

     Žinoma, laicistai to tikslo siekia palaipsniui: pirma Bažnyčios nuo Valstybės atskyrimo, paskui Bažnyčios įtakos neutralizavimo, valdžiai globojant kitas tikybas, sroves bei grupes; toliau jau siekiama sumažinti Bažnyčios įtaką, tiesioginiai ar netiesioginiai remiant antireliginę propagandą, neleidžiant kunigams užimti profesorių vietų aukštosiose mokyklose, panaikinant kapelionų vietas mokyklose, kariuomenėje, ligoninėse, kalėjimuose, kliudant katalikams užimti aukštesnes vietas visuomenėje. Kai kur jau uždedama laicistinė pasaulėžiūra visam viešajam gyvenimui. Mokykla, spauda, viešosios institucijos ir viešoji nuomonė leidžiama tik laicizmo dvasioje.

     Tai yra neteisingumas ir prieštaravimas savo principams. Tie patys laicistai bei liberalai, kurie šaukėsi tikėjimo ir sąžinės laisvės bei reikalavo tolerancijos, patys baigia užgniaužti laisvę ir skelbia išnaikinimą kitoms pasaulėžiūroms. Jie skundžiasi, kad Bažnyčia kliudo pasireikšti kitiems tikėjimams viešumoje, bet patys uždeda laicizmo dvasią visai visuomenei. Ir tai vyksta demokratiniuose kraštuose! Nekartą juose visas viešasis gyvenimas yra kreipiamas į kairę ar į laicizmą, nors didelė tautos dauguma yra katalikiška. Tai yra pasityčiojimas iš jų pačių skelbiamos laisvės ir demokratijos.

     Be abejo, ne visi liberalai yra laicistai ar to paties laipsnio antiklerikalai. Ne visi yra indiferentai, laisvamaniai ar bedieviai. Taip pat ir mes, katalikai, neturime pertempti Bažnyčios teisių viešajame gyvenime ir neginčyti kartais pasitaikiusių ar pasitaikančių netaktiškų dvasiškijos į-sikišimų į valstybės politiką. Neturime ginčyti leistinumo įvesti teisinį Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės dėl susidariusios ypatingos padėties. Tai rodo Portugalijos Salazaro pavyzdys. Mes galime toleruoti kitas pasaulėžiūros ir pripažinti kitoms religijoms propagandos bei viešo kulto teisę, jei nėra piktnaudojimo pavojaus. Čia galima prisiminti Ispaniją ir Braziliją, kur Amerikos doleriais turtingos sektos suvilioja vargšus žmones. Laisvuose kraštuose idėjinė kova tarp įvairių pasaulėžiūrų bei nusistatymų žmonių buvo ir bus. Jos nereikia smerkti ir bijotis. Žmonės visados nori ir kovoja, kad ir kiti laikytųsi jų branginamų tiesų. Svarbu tik, kad nebūtų griebiamasi šmeižtų ir moralinės bei fizinės prievartos.

     Tačiau mes, katalikai, turime drąsiai stoti už sąžinės ir tikėjimo laisvę, už doros, už savo katalikiško tikėjimo ir Bažnyčios įtakos pasireiškimą viešajame gyvenime. Tos pačios demokratijos vardu mes galime ir turime reikalauti, kad būtų leidžiamos, šelpiamos ir net išlaikomos katalikiškos mokyklos, kad būtų leidžiamos katalikiško gyvenimo išorinės manifestacijos. Žinoma, tokias pat teises reikia pripažinti ir religinėms bei pasaulėžiūrinėms krašto mažumoms.

     Be to, geros valios liberalams laicistams turėtume parodyti, jog šioje kritiškoje žmonijos kovos prieš komunizmą valandoje, aštriai puldami Bažnyčią, jie griautų vieną iš pačių stipriausių gynimosi linijų ir tokiu būdu, noromis ar nenoromis, talkininkautų komunizmui. Kultūringose tautose jau seniai praėjo tie laikai, kai vieni kitus pravardžiuodavo "cicilikais", bedieviais, klerikalais ir inkvizitoriais.

Partinė laisvė ir atsakomybė

     Nešdami demokratijos idėją į gyvenimą, liberalai yra daug gero žmonijai padarę. Tuo jie teisingai giriasi, ir mes galime drauge su jais džiaugtis. Tačiau nei mums nei jiems nereikia užmiršti, kad liberalinės partijos dažnai buvo stiprioje laicizmo įtakoje, dėjosi su visomis "antiklerikalinėmis" grupėmis kovoje prieš Bažnyčią ir žmonių masėms nieko gero neatnešė tik užslopino katalikiškąją pasaulėžiūrą bei dorą. Be to, daugelyje šalių liberalinė demokratija buvo ir yra grynai formalinė, tik iš vardo, nes iš tikrųjų valdo ne tauta, o tik grupė įtakingų politikų, pramonininkų ir prekybininkų. Ji sugeba propaganda, pažadais ir pinigais patraukti nesąmoningą balsuotojų masę savo pusėn. Nedaug stengiamasi pasiekti pilnutinės demokratijos ir socialinės lygybės. Mat, ir daugelio liberalų remiamas ekonominis liberalizmas su savo egoistiškai individualistine nuosavybės etika niekad nesisielojo plačiomis darbininkų masėmis ir išnaudojo ekonomiškai silpnesnį savo partnerį — darbininkiją. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, iššaukusių klasių kovą ir darbininkų metimąsi į komunizmo glėbį.

M. Šileikis

Miko Petrausko portretas

 

     Dabar padėtis daugelyje kraštų iš lėto gerėja. Neoliberalizmas ir liberalinės partijos pradeda vis daugiau rūpintis socialiniais reikalais. Jų remiamas liberalizmas daug kur darosi tolerantiškesnis, nebe toks aršus kitoms pasaulėžiūroms ir Katalikų Bažnyčiai. Todėl katalikai gali priklausyti kai kurioms liberalinėms partijoms. Tačiau gerai težino, kas yra liberalinė demokratija, kokią atsakomybę jie prisiima ir kokie pavojai gresia jų pačių katalikiškajai pasaulėžiūrai. Jeigu tos partijos kuriame nors klausime eitų prieš religijos, Bažnyčios ar įgimtąsias žmogaus teises, reikia viešai tam pasipriešinti.

     Antra vertus, jei kas priklauso krikščioniškosios demokratijos partijoms, taip pat turi būti aiškiai įsisąmoninęs, kad nei jo partija nėra neklaidinga, nei visada ji yra pasirinkusi teisingiausią kelią, nei yra oficiali katalikybės atstovė ar Bažnyčios gynėja. Politikoje ir gyvenimo praktikoje daugel kelių į tą patį tikslą veda, t. y. į žmonių bendrųjų reikalų patenkinimą, kuriuos diktuoja tos pačios žmogaus prigimties ir sąžinės reikalavimai.

     Tad mūsų krikščioniškajai laikysenai tebūnie gairės šie Izabelės Leseur žodžiai: "Ne viską priimti, tačiau viską suprasti; ne su viskuo sutikti, bet viską atleisti; ne viską laikyti savu, bet visur ieškoti dalelės paslėptos tiesos."