K. TRIMAKAS, S. J.

       ŽMOGUS yra sielos ir kūno junginys, kuriame, tarsi kovos arenoje, viršų paima tai vienas tai kitas elementas. Panašų reiškinį Robert Will, žymus protestantų teologas, mato pačioje krikščionybėje. "Le Probleme de l'Eglise" knygoje jis tvirtina, kad pati krikščionybė yra skilusi į dvi dalis: Katalikų Bažnyčia palinko į kūninę, o protestantai į dvasinę pusę.

      Katalikų Bažnyčios santvarkoje, liturginėse ceremonijose, sakramentuose, statulose, šventųjų relikvijų gerbime R. Will įžvelgia perdėtą kūniškumą. Protestantų išorinių daiktų atmetime, šv. Rašto — Dievo žodžio gerbime, vidinio gyvenimo, sentimentų reikalingumo pabrėžime, nedekoruotose bažnyčiose, kur susirenkama vien giesmes giedoti ir Dievo žodžio pasiklausyti, jis mato vienpusišką dvasiškumą.

      Katalikų Bažnyčios klaida, pagal R. Will, yra jos "apstulbinantis formalizmas", "šventas kūniškumas", siekiąs dieviškąjį elementą paskandinti materijoje. Iš kitos pusės, protestantų klaida yra "krikščionybės disinkarnacija (nukūnijimas)", "bekraujis dvasiškumas", bandąs dieviškąjį elementą visiškai atskirti nuo materijos. R. Will baigia savo išvadas tvirtinimu, kad šiais laikais abejose pusėse randama pastangų atgauti teisingą lygsvarą.

      Atsakant į R. Will užmetimus, reikia pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčia tiek savo esmėje tiek priemonėse tobulai atvaizduoja jos patį įsteigėją — Kristų, įsikūnijusį Dievą. Būdama žmonių institucija žemėje, ji turi tvirtus žemiškus rėmus, hierarchinę valdžią, išorinę santvarką, įstatymus, kuriems pradinę formą davė pats Kristus apaštalų išrinkimu bei Petrui primato suteikimu. Vidinį Dievo kultą (susidedantį iš proto ir valios veiksmų — tikėjimo, meilės, garbinimo) ji, kaip ir Kristus, visada laikė pirmoje vietoje. Išorinis kultas (kurio reiškinius taip pat pastebime Kristaus gyvenime) irgi reikalingas, nes jis padeda vidinį religingumą ugdyti; be to, žmogus turi garbinti Dievą visa savo būtybe, tiek kūnu tiek siela. Sakramentai, kaipo išoriniai ženklai teikti Dievo malonę, buvo įsteigti paties Kristaus, tobulai suprantančio kokios religinės priemonės yra geriausios žmonėms. Šv. Mišios, kuriose tiek išorinis tiek vidinis kultas pasiekia tobuliausią derinį, patiekia geriausią argumentą, kad Katalikų Bažnyčia nėra sukūniškėjusi, bet išlaikiusi tobulą, jai Kristaus suteiktą Dievo garbinimo formą.

      Iš tiesų. Katalikų Bažnyčioje yra tobula vienybė ir lygsvara tarp sielos ir kūno ne vien priemonėse, bet ir jos esmėje, nes ji yra mistinis Kristaus Kūnas, kurio siela yra Šventoji Dvasia, per pašvenčiamąją malonę teikianti dievišką gyvenimą kiekvienam jo nariui. Tad katalikybės klaida nėra siekimas dieviškąjį elementą paskandinti materijoje; jos tiesa yra Dievo įsikūnijimas visai žmonijai, tiek pavieniams asmenims tiek bendruomenei, sudievinti. Todėl R. Will kūniškumo prikišimas pačiai Katalikų Bažnyčiai nėra paremtas tiesa, bet žvelgimu tik į Bažnyčios išorinius bruožus, o gal į pavienių katalikų elgesį.

      R. Will mintys apie protestantus yra teisingesnės: Katalikų Bažnyčios institucijos, sakramentų, išorinio kulto atmetimas jų daugumą nuvedė į religinį subjektyvumą ir sentimentalizmą bei doktrinalinį susiskaldymą.

      Mūsų nuoširdūs linkėjimai katalikams — kad jie vis giliau suprastų bei įvertintų brangius dvasinius turtus, kurie slepiasi Katalikų Bažnyčioje už išorės ženklų; protestantams — kad jie rastų savo religinei dvasiai puoselėti tvirtą pagrindą bei sėkmingas priemones Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje.