JUR J. STEN

      Palengva atvėriau duris. Kambaryje viešpatavo tyla ir slegianti vienuma. Prie stalo sėdėjo Stepas, kurio plaukus švelniai kedeno pro pravirą langą lengvai slenkąs vėjelis...

      —    Kodėl neuždegi šviesos? — paklausiau. — Juk temsta...

      —    Rašau laišką, — atsakė prislėgtu balsu.

      Spūstelėjau ties durimis elektros mygtuką, ir šviesos spinduliai užliejo kambarėlio sienas, lubas... Tuomet tikrai pastebėjau, jog prieš Stepą ant staliuko gulėjo popieriaus lapas.

      —    Iš tikrųjų rašai laišką?...

      Galvos linktelėjimu Stepas dar kartą patvirtino savo pirmykštį teigimą, o jo ranka kažkodėl drebėjo, tarytum kokį nusikaltimą padarius. Popieriaus lape iš tolėliau mačiau parašytų keletą eilučių.

      —    O, aš labai atsiprašau! — ištariau truputį paveiktas, — visai nenorėjau skaityti tavo rašomų žodžių... Netrukdysiu, užeisiu kitą kartą.

      Stepas nusijuokė netikru juoku.

      —    Ką tu čia kalbi?... Pasilik! Tik aš... matai... — nuslopino balsą ir, lyg perteikdamas man didelę paslaptį, pakartojo: — a... rašau laišką...

      Paėmė jis popieriaus lapą ir padavė man:

      —    Žiūrėk... Perskaityk!..

      Žvilgterėjau nustebęs į parašytus kelis sakinius ir išskaičiau:

      "Gerbiamoji Ponia! Miela man perduoti Tamstai nuoširdžiausią pasveikinimą nuo..."

      Stengiausi užbaigti parašytųjų žodžių skaitymą, tačiau Stepas, nebelaukdamas to, nervingai ištraukė iš mano rankų popieriaus lapą, jį suglamžė ir numetė ant grindų. Jis atsikėlė nuo kėdės ir nervingai ėmė vaikščioti po kambarį.

      —    Negaliu... negaliu!., tikėk manim, Jurgi, negaliu... — vaikščiodamas vis kartojo šiuos žodžius. — Tai amžinas ir didelis melas. O aš nebegaliu meluoti...

      —    Kas atsitiko, Stepai? — nustebintas paklausiau.

      —    Kas atsitiko? Nieko... nieko, — apsiraminęs teištarė ir vėl atsisėdo į vietą...

      —    Pasakyk man, Jurgi, kaip tu galvoji: ar meluoti yra nuodėmė?... O gal tu galvoji, kad meluoti niekad negalima? Negalima ir tada, kuomet žmogus prisieki, jog meluosi?...

      —    Tokios priesaikos niekas negali duoti...

      —    Niekada?

      — Aš taip manyčiau...

      —    Pagalvok gerai ir surask man tinkamą atsakymą, Jurgi! O, geriausia, pirmiau išklausyk mane... Matai, jis manęs prašė... jo paskutinis žodis... jis...

      —    Kas toks?

      —    Edmundas. Nepažinojai jo; negalėjai jo pažinoti. Kartu su manim išbuvo penkerius metus Mauthausene. Amerikiečiai mus išlaisvino gegužės 5, o jis mirė septintą... Ant mano rankų. Geriausias bičiulis... Po to aš grįžau į Lenkiją...

      —    Tai žinau.

      —    Tėviškėj buvau tik keletą mėnesių. Buvau tik tiek, kiek užteko savomis akimis pamatyti Lenkijos "išlaisvinimą". Pabėgau atgal į vakarus... Tačiau prieš tai keletą kartų lankiausi pas jo motiną... Edmundo motiną, pražilusią ir suvargusią senutę... Sūnus jai buvo viskas. Ji laukė jo penkerius ilgus metus. Laukė ir tikėjo, kad grįš... Gyveno vien tik ta mintimi, supranti?...

      - Deja, vietoj sūnaus atėjo tik žinia, kuri jai pranešė, kad sūnus pergyveno visas baisybes laimingai... Tą žinią aš parvežiau. Žinią melagingą, bet raminančią. Melavau, kad jis dabar negali grįžti... Na, taip. Tai buvo mano politika. Senutė ašarotomis akimis klausė: "Tai kur gi jis yra? Kur gyvena?" Pasakiau, kad išvyko labai toli, net į Australiją, tačiau jis tikrai grįš, kai tik laikas ateis...

      — Stepai, kaip galėjai?...

      Jis paspaudė mano drebančią ranką ir vėl kalbėjo:

      —    Prisiekiau. Prisiekiau mirštančiajam. Jis mirė, turėdamas šviesiausią atmintį...

      —    Ligi savo paskutinės minutės aš galvoju apie savo senutę motiną. Žinia apie mano mirtį užmuš ją, — kalbėjo jis. — Senutei nebedaug liko gyventi šiame pasaulyje... Tegul nors tiki, tegul gyvena viltimi, kad aš dar gyvas ir grįšiu... Tegul miršta su viltimi, kad aplankysiu kada nors jos kapą, kad nunešiu gėlių puokštę... Tegul tiki...

      —    Ir tu klausi, kaip aš galėjau?...

      Tylėjau ir nepratariau nė žodžio.

      —    Tuojau, prieš pabėgdamas iš tėvynės, aplankiau dar kartą ją. Prižadėjau prisiųsti žinių apie sūnų. Mat, jis pats negali rašyti — "cenzūra"... Dėl to jis neduoda ir savo adreso...

      —    O, Viešpatie, kiek aš dėl šito kentėjau ir kiek kenčiu... O ji vis tikėjo ir tiki... Nei į galvą jai neatėjo jokia kita prielaida...

      —    Prisimenu, kai senutė drebančiomis rankomis pildavo man kavą, vaišindavo pyragaičiais. Vaišindavo visu tuo, ką turėjo... O aš turėjau gerti kavą ir... vis meluoti... O dabar?...

      Jis išplėtė akis ir žiūrėjo į mane, tarytum tikėdamasis kokio nors išmintingo patarimo.

      —    Ir vakar gavau jos laišką, — kiek palaukęs jis ir vėl tęsė. — Skundėsi, kad neramūs laikai trukdą jai gauti bent kokią žinelę iš taip pasiilgto sūnaus... Girdėjusi iš kitų, kad Australijoj esančios labai šaltos naktys. Todėl, dabartiniu metu, mezganti sūnui šiltą megztinį. Norėtų, kad tarpininkaučiau persiųsti jam... Ar gali visa tai susikrauti į galvą?...

      —    Kažkur toli, mūsų tėvynėj Lenkijoj, sėdi senutė dienų dienas ir mezga megztinį, kurį skiria sūnui... Sūnui, kuris prieš penkerius metus...

      Jis pertraukė kalbą. Kiek palaukęs vėl tęsė:

      —    Turiu jai vieną kartą parašyti, ar ne? Parašyti visą tiesą. Pasakyk man dabar!...

      Tylėjau.

      Stepas kilstelėjo galvą. Po to pakėlė nuo grindų suglamžytą popieriaus lapą, išlygino jį ir padėjo ant stalo. Paėmė plunksną į ranką...

      Už lango jau tyliai slankiojo naktis... Kažkur toli, toli tolimam Lenkijos provincijos miestely, vienatvės slegiama senutė gal sėdėjo prie pustamsės lempelės ir... mezgė nebesamam sūnui megztinį...

Iš lenkų kalbos vertė

PR. ALŠĖNAS.

      Vertėjo pastaba:Tikrai įdomus klausimas: ar yra nuodėmė meluoti, turint galvoj tokią kilnią intenciją? Gal malonėtų "Laiškų Lietuviams” Redakcijos teologai į tai atsakyti?...

      Redakcijos prierašas.Melas yra blogas dalykas, todėl meluoti niekados negalima, nors tikslas būtų ir kilniausias. Tačiau ne kiekvienas nesakymas tiesos yra melas. Kartais žmogus gali turėti ne tik teisę, bet net ir pareigą nesakyti tiesos. Tai yra labai keblus ir komplikuotas klausimas. Plačiau jį panagrinėsime kitą kartą.