P. DAUGINTIS, S. J.
Atvykę iš katalikiškos kultūros šalies, štai visą eilę metų gyvename valstybėse, kur krikščioniškoji dvasia nėra vyraujanti. Daugumai mūsų vaikų ir jaunimo tenka lankyti laicistines valdžios mokyklas. Jei toji dvasia būtų visai bedieviška, tai visi prieš ją iš karto nusistatytume. Kai į Lietuvą atėjo rusų komunistai ir vokiečių naciai, tai beveik visa tauta griežtai nusistatė prieš jų peršamą pasaulėžiūrą. Tačiau taip nėra dabar mūsų gyvenamuose kraštuose. Čia niekas mūsų tikėjimo nepersekioja. Daugelis net nežinome, kaip tą čia vyraujančią dvasią pavadinti. O vis dėlto mes greitai pasijuntame esą jos įtakoje ir kreipiami kiton pusėn, kurią tikrai negalime pavadinti gera. Lyg kokia epidemija, toji dvasia braunasi mūsų tarpan.
Epidemijos apraiškos
Štai keletas tos epidemijos simptomų. Mokyklas lankančiam jaunimui atrodo tikra kančia spaustis prie mokslo. Jam yra svarbu tik šiek tiek pramokti ar šiaip taip mokslą baigti. Svarbiausia — pagyventi žalia jaunyste, linksmai paūžti, įsigyti daug pažinčių, susimedžioti vyrą ar žmoną. Jei kurie ir tęsia studijas, tai dažniausiai įsigyja tik siauros specialybės diplomą. Jie paprastai nesistengia giliau ką nors pastudijuoti, daugiau apsišviesti, pasiekti aukštesnės kultūros. Kai kurie daugiausia rūpinasi, kur savaitgalį smagiai praleisti, visai negalvodami nueiti į organizacijų susirinkimus, paskaitas, koncertus ar kitokius kultūrinius parengimus. Vienas kitas ten eiti bijo, kad nereikėtų kiek nors paaukoti visuomeniniams ar tautos reikalams. O šiaip kokiai nors prabangai lėšų nesigailima.
Lytinėje srityje yra įsigalėjusios labai klaidingos nuomonės. Kai kurie stebisi, kam čia reikia tiek griežtumo, negi tie paveiksluoti žurnalai ar seksualiniai filmai taip jau ims ir sugadins? Kuo yra blogos tos linksmos draugystės su berniukais? Ko čia bijotis — juk ne cukrus, nesulaižys! Rūteles perdaug griežtai saugojant, dar gali senmerge pasilikti. Ir vedusieji dažniausiai ieško tik kūniškos meilės ir malonumų. Moterystės pareigos yra užmirštos, dėl menkiausių smulkmenų suardomos šeimos.
O kaip su religine praktika? Daugumas teisinasi, kad juk yra nepatogu kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. Reikia gerai išsimiegoti, pailsėti. Juk ir kiti panašiai daro. Dažniau eiti sakramentų taip pat nepatogu — gali kiti dar davatka ar klerikalu pavadinti. Be to, Amerikoje yra laisvė: ką noriu, tą skaitau, kaip noriu, taip elgiuosi. Kunigai tegul savo pareigas tik bažnyčioje atlieka, o nesikiša į ne savo dalykus. Pagaliau juk čia ne Lietuva!
Epidemijos diagnozė
Tačiau kai kurie dar kartais susigriebia ir savęs paklausia: kas čia su manimi darosi, kodėl aš taip vidiniai pasikeitęs, ar mūsų jaunoji karta nėra per daug sumaterialėjusi, kodėl tiek suirusių lietuviškų šeimų? Kaip šią epidemiją, reikalaujančią vis naujų ir naujų aukų, galima pavadinti? Gal geriausia jai tiktų ma-
V. Noreikos nuotr.
Dalis Čikagos Aukšt. Lituanistikos Mokyklos mokiniu prie “Jaunimo Centro”
terialistinio laicizmo dvasios vardas. Laicizmas — tai dvasinė ir politinė srovė, siekianti pašalinti Bažnyčios įtaką iš viešojo ir šeimos gyvenimo. Materialistinio laicizmo dvasia — tai nusistatymas gyvenime siekti tik medžiaginių vertybių ir kūniškų malonumų, lyg žmogus neturėtų dvasinės sielos, privalančios visur paklusti Dievui, o religijos ir doros dalykuose taip pat ir Bažnyčiai.
Šią epidemiją galime palyginti su azijatišku gripu, kuris dabar visur plinta. Jis yra daug pavojingesnis už paprastąjį gripą. Ir Lietuvoje buvo žmonių, kurie sirgo paprastuoju, t. y., pozityvistiniu laicizmu. Tačiau tai nebuvo plačių liaudies sluoksnių dvasia. Tie laicistai dar pripažindavo bent dvasią, o ne vienas ir aukščiausią dvasią — Dievą. Todėl daugelis jų rasdavo kelią pasveikti. Dabar tarp mūsų epidemiškai plintąs materialistinis laicizmas atmeta net dvasines vertybes ir visai paskęsta medžiaginiuose malonumuose. Žmogus tampa kūnas, savo instinktų ir nervų vergas. Jo sąžinė, neturėdama atsparos Dievuje ir negaudama šviesos bei jėgų iš Bažnyčios, dar lengviau pasiduoda socialiniam spaudimui elgtis taip, "kaip visi daro". Ir dar tuo labiau, kad žemesnieji žmogaus polinkiai to siekia. Tiesiog terorizuoja žmogų įvairios mados, kūno ir sporto dievinimas, lytinė propaganda su lengvomis šeimų skyrybomis. Iš čia labai trumpas žingsnis į moralinę ar politinę diktatūrą. Žmogus vis labiau netenka laisvės, tampa mašinos ratelis, diktatūros vergas, proletaras. O proletaras dvasiškai yra miręs, yra žmogus — nulis.
Suprastas pavojus
Atėjus azijatiško gripo epidemijai į Amerikos žemyną, J.A.V. Vyriausybė paskyrė 120 milijonų dolerių kovai su juo. Taip buvo įvertintas gripo pavojus, kad būtų apsaugota amerikiečių sveikata. Panašiai reikia stoti kovon ir su materialistinio laicizmo epidemija, besibraunančia vis labiau į mūsų tarpą. Kaip nuo gripo epidemijos saugojamasi, pirmiausia vengiant kontakto su viskuo, kur galėtų būti tos ligos bacilų, taip reikia saugotis santykių su materialistinio laicizmo nešėjais, nesvarbu, ar tai būtų žmonės, draugijos, spauda, kinas, radijas, mokykla. Be abejo, ne visada lengva žinoti, ar jie yra juo persiėmę. Dažniausiai laicizmo dvasia atvirai nesirodo, bet yra prisidengusi laisvės, kultūros, pažangos, gerovės ir net tikrosios religijos bei doros nešėjos kauke. Tačiau su šv. Jonu galime nurodyti gana aiškų jos pažinimo ženklą: "Štai kaip yra pažįstama Dievo dvasia — kiekviena dvasia, kuri išpažįsta, kad Jėzus Kristus atėjo kūne, yra iš Dievo". Todėl kiekvienas asmuo, draugija ar dvasinė srovė, kuri neigia Dievą, Kristų ir Jo įsteigtosios Bažnyčios mokslą bei praktiką, nėra iš Dievo ir eina prieš krikščioniškąją dvasią.
Užtat nesileiskime suvedžioti suktais tvirtinimais, kad, pvz.. Bažnyčios reikalaujama dorovė nebeatitinkanti laiko sąlygų. Bažnyčia nieko nedraudžia, kas sveika, gražu ir gera, nors tai būtų visai nauja. Nė vienas tenesideda esąs išmintingesnis už Bažnyčią — galįs sukrikščioninti tai, ką ji vadina pagonybe (pinigo, technikos, mokslo, kūno, sporto ar artistų garbinimą) ir blogybe (neskaistybė, abortai, skyrybos). O draugystėms su materialistinio laicizmo žmonėmis galioja Kristaus žodžiai: "Jei tavo dešinė akis piktina tave, išlupk ją ir mesk šalin nuo savęs". Jeigu draugas, draugystė ar sąjunga atrodo tiek būtini, kaip akis ar dešinė ranka, tačiau jei atitraukia nuo Dievo ir gėrio, tai reikia jų atsisakyti ir atmesti. Geriau likti neturtingesniam, kuklesniam ar mažiau žinomam, negu prarasti savo tikrąją laimę, religiją ir Dievą.
Vengimas tokių žmonių draugystės nėra prieš tolerenciją. Tolerancija reikalauja tik pagerbti ir pakęsti kitų religinių, pasaulėžiūrinių ar politinių įsitikinimų žmones, o ne priimti jų įsitikinimus ar draugystę. Gyvenimo patirtis sako: "Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi".
Sveikatos stiprinimas
Epideminių ligų metu labai stengiamasi šalinti priežastis, kurios veda į užsikrėtimą, pvz., nešvarumas, šaltis, menkas valgis, pervargimas, bendras kūno nusilpimas. Panašiai ir materialistinio laicizmo epidemijai įsigalėti padeda netvarkingas gyvenimas, dvasinis šaltis ir nusilpimas. Daugelio katalikų savo tikėjimo ir dorovės dėsnių pažinimas yra labai menkas. Ką vaikais būdami išmoko, tik tai ir suaugę težino. Tai lyg dėvėjimas vaiko drabužėliais, kurie yra per maži, netinkami, todėl ilgainiui visai numetami. Ignorancija ir silpnumas tikėjimo dalykuose kelia pasibaisėjimą. O prie to dar prisideda išbujoję žmogaus polinkiai ir aistros, vis bandą iš vidaus susprogdinti proto ir doros varžtus. Todėl materialistinio laicizmo dvasia, neigianti dorą, nemirtingą sielą ir asmeninį Dievą, čia randa labai palankią dirvą.
Užtat labai svarbu aiškiai suprasti šios epidemijos pavojus ir priežastis. Tada bus noro ir jas pašalinti. Tik geros sveikatos, pilnai išsivystęs ir stiprus žmogus atsilaiko prieš visas ligas. Ir prieš materialistinio laicizmo epidemiją atsilaiko tik pilnai katalikiškai gyvenąs žmogus. Todėl yra labai svarbu savo dvasinę sveikatą stiprinti gerų knygų ir katalikiškos spaudos skaitymu, dalyvavimu katalikiškose organizacijose, bendravimu su pavyzdingais katalikais. O malda ir religinė praktika sujungia su tikro dižaugsmo ir dieviškos stiprybės šaltiniu — Dievu.
E. Walaitis
Upelis
Daug padeda ir gilus bei nepajudinamas įsitikinimas, kad laisva meilė ir laimė be doros gali žmogų patenkinti tik valandėlei, pataikaudama jo žemesniems instinktams ir aistroms. Ilgainiui palieka tik tuštumą, nepasitenkinimą, kartumą ir net nusivylimą, vedantį į girtuokliavimą ar savižudybę. Gyventi kilniai ir dorai nėra taip sunku, kaip kartais įsivaizduojama. Tik pradžia yra sunki, reikalaujanti pastangų apvaldyti aklus instinktus ir netvarkingas aistras. Paskui jau yra įsigyjamas paprotys, dorybė, prisideda širdies patraukimas, tikroji meilė ir tikras laimingumas. Be abejo, visados yra reikalingas drausmingumas ir susivaldymas. Tačiau tai yra tik autokontrolė, važiuojant per gražųjį pasaulį į Tėvo namus.
Svarbu yra būti didžiadvasiškais Dievo bendradarbiais Jo didingame plane — pripildyti dangų ir žemę laimingais savo garbintojais. O Dievas pripildys sielą laime, kurios nepajėgs sugriauti jokie vargai nei nelaimės. Testovi prieš mūsų akis didingas modernaus kataliko vaizdas — žmogaus, gyvenančio visomis kūno, dvasios ir malonės jėgomis, išmintingai besinaudojančio kultūros ir technikos teikiamomis priemonėmis Dievo garbei, o tuo pat ir savo bei kitų tikrosios laimės kūrimui. Tada ir laicistinė epidemija nebus pavojinga.
Geri draugai yra ne tie, kurie niekad nesibara, bet tie, kurie susibarę susitaiko.
V. P u t v y s