KRISTINA KULIAVAITĖ
Tu įleisk mano sielą subėgti i savo akis Ir pranykti tavy —
Šnabžda pušys, purienos, berželiai balti pakely ...
Ko stebies, jei ir mano dvasia skverbias tavo švieson, 
Lyg plaštakė baili paslaptingoj nakty.
 
Netikėk, tai tik aidas šilų ir papievių žalių 
Tau padvelks ramumu.
Tik vėjelio vilnis tau kalbės taip tyliu žavumu.
Ko stebies, jeigu įžiebtas šypsnis nuo tavo akių 
Man sušvis ir išnyks kaip skeveldra žvaigždžių.
 
Nesuklysk, mano laimė nevysta su lapais rudens 
Ir beržų pakelės —
Kaip varpai ji pakilus padangėj per amžius skambės ... 
Ko stebies, kad lengvutė širdis, kad aš visad linksma — 
Tu nesi man kliūtis, mano laimė laisva.
 
Taigi, leisk vakariniam vėjeliui padvelkti veidan 
Ir sutirpti tavy.
Palydės tave pušys ... o man liko tik žingsniai keli ... 
Aš stebiuos, kad kai tu nueini, nebeskrieja drugiai, 
Nenyksti tu many, nors seniai nuėjai.