(1592 - 1657)
SIMAS SUŽIEDĖLIS
JĖZUITAI lietuvių tautos istorijoje sudaro šviesų paveikslą. Kas ir kaip besistengtų jį temdyti, religinis ir kultūrinis spindėjimas vis tiek prasimuša: sušvinta Vilniaus akademija, gausiomis kolegijomis, pastatytais vienuolynais ir bažnyčiomis, švietimo ir apaštalavimo darbu. Dviejų dalykų ypačiai uždengti negalima: lietuvių kultūros pakilimo, jėzuitam Lietuvoje įsikūrus, ir katalikų tikėjimo išsaugojimo, reformacijos bangą atrėmus. Gal ir ne visiems tai gali patikti, bet lieka istorinis faktas, kad jėzuitai buvo uolūs kovotojai su protestantizmu.
Jų misijų laukas taip pat siekė platų rytinį Lietuvos paribį, kur stengėsi į katalikų tikėjimą grąžinti stačiatikius. Kai Vakarų ir Rytų Bažnyčios sudarė Lietuvos teritorijoje Brastos uniją (1596), jėzuitų talka unitam buvo labai reikšminga. Šiam apaštalavimui savo jėgas ir gyvybę paaukojo ir šv. Andrius Bobola, nuo kurio nukankinimo šiemet suėjo 300 metų.
Andrius Bobola savo gimimu nebuvo lietuvis. Jo giminė vedama iš Čekijos, bet seneliai ir tėvai jau buvo įsigyvenę Lenkijoje: pradžioje Silezijoje, paskui Sandomire, Mažojoje Lenkijoje. Bobolų giminė priklausė kilmingiesiems, turėjo savo herbą (Leliwa) ir aukštas pareigas valdžioje. Joms buvo ruošiamas ir jaunasis Andrius Bobola, gimęs 1592 metais. Baigęs pradinius mokslus, apsisprendė būti kunigu ir išvyko mokytis į Vilnių. Kas jį paskatino vykti Lietuvon, kai mokyklų pakako ir Lenkijoje, nėra visai aišku. Gal būt, pažintis su jėzuitais, pas kuriuos mokėsi. Pašnekesiuose dažnai buvo užsimenamas Vilnius, turįs gerą akademiją. Vilniuje pas jėzuitus išėjo noviciatą (1611-13) ir filosofijos mokslus jėzuitų akademijoje (1613-16). Toliau mokėsi Braunsbergo akademijoje (1617-17), Mažojoje Lietuvoje; Pultuske netoli Varšuvos (1617-18), o baigė teologijos mokslus vėl Vilniuje (1618-20). Kunigu buvo įšventintas 1622 m. kovo 12 d. Vilniaus vysk. E. Valavičiaus. Po to prasidėjo uolus apaštalo darbas, susijęs su pačiu Vilniumi ir istorine Lietuva, ypač Minsko, Naugarduko ir Brastos vaivadijomis.
Nesvyžius, Naugarduko vaivadijoje, buvo pirmoji jaunojo kunigo misijų vieta. Ta sritis, esanti Nemuno aukštupyje, Lietuvai priklausė nuo senų laikų. Jėzuitus Nesvyžiuje įkurdino kunigaikštis Mykolas Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, mokęsis Vakarų Europoje ir grįžęs iš protestantizmo į katalikybę. Radvilos pastangomis ir donacijomis buvo įsteigta jėzuitų misija su kolegija ir gražia Dievo Kūno vardo bažnyčia (1586-1593). Tas vardas buvo parinktas dėl to, kad reformacijos metu Švenč. Sakramentas labiausiai buvo neigiamas. Andrius Bobola išbuvo Nesvyžiuje dvejus metus (1622-24). Jis buvo čia pamokslininku, konfesarium ir misijonierium. Aplinkui buvo stačiatikių, o pačiame Nesvyžiuje prieš kelias dešimtis metų stiprūs buvo protestantai, globoti tų pačių Radvilų. Nesvyžiuje ev. reformatams buvo atspausdintas Šv. Raštas lenkų kalba. Našlaitėlis paskui surinko to Šv. Rašto egzempliorius ir sudegino Vilniuje (1568). Tą Šv. Raštą buvo išleidęs jo tėvas Mykolas Radvila Juodasis, susirašinėjęs su Jonu Kalvinu.
Iš Nesvyžiaus kun. A. Bobola, S. J. buvo atšauktas į Vilnių, nes spėjo pagarsėti savo iškalba ir pamokslais. Vilniuje jėzuitai buvo pasistatydinę didelį vienuolyną ir šv. Kazimiero bažnyčią (1604-15). Andrius Bobola buvo paskirtas naujokų prefektu, pamokslininku ir Šv. Rašto aiškintoju. Taip pat vadovavo Marijos sodalicijai. Jaunimo buvo mėgiamas, mokėjo jį patraukti. Vilniuje išgyveno sunkią epidemiją (1628). Toje miesto nelaimėje jėzuitai patraukė žmonių širdis savo pasiaukojimu ir paslaugumu.
Vilniuje išbuvus penkerius metus (1625-30), išsiųstas į Bobruiską, Minsko vaivadiją, naujai įsteigto vienuolyno viršininku. Bobruiskas yra prie Beržūnos upės, į rytus nuo Nesvyžiaus. Kun. Andriui Bobolai toji apylinkė jau buvo pažįstama iš anksčiau. Bobruiske išgyveno dvejus metus (1630-32), vadovaudamas misijoms ir talkindamas parapijoms. Jo dėmesį dabar atkreipė unitai. Norėdamas žmonėms geriau paaiškinti, kad Romos Bažnyčia nepasikeitė, o pasikeitė kai kas Rytų Bažnyčioje, kai ji atskilo (1054), ėmėsi studijuoti pirmųjų Bažnyčios tėvų raštus, ypač tų šventųjų tėvų, kuriuos savaisiais laikė ir Rytų Bažnyčia: šv. Bazilijų, šv. Chrizostomą, šv. Grigalių ir kitus. Pasiremdamas tais raštais, žmones švietė, kad Kristaus tikėjimas ir Bažnyčia yra viena ir kad toji apaštališkoji vienybė yra išlaikyta Kristaus vietininko Romoje. Gi popiežius kaip tik buvo labiausiai puolamas ir stačiatikių ir protestantų. Čia turėjo progos paaiškinti ir jėzuitų siekimą išlaikyti tikinčiųjų klusnumą popiežiui kaip Kristaus vietininkui. Unitam įsąmoninti, kad jie savo skirtingoje liturgijoje išlaiko tą patį katalikiškąjį tikėjimą, Andrius Bobola toliau paskyrė visą savo dėmesį, nors kuriam laikui jam teko nuo to darbo dar atitrūkti.
Iš Bobruisko buvo nukeltas į Plocką (1633-36), Mozūrijon; iš čia į Varšuvą (1636) Dievo Motinos bažnyčios rektorium ir pagaliau į Lomžą (1637-42) kolegijos prefektu. Lomžoje prabuvo tiek pat laiko, kaip ir pirmu atveju Vilniuje. Antrą kartą vėl į Vilnių grįžo 1643 m., tikriau sakant, ketvirtą kartą, įskaitant ir jo studijas. Bet Vilniuje ilgai nepabuvo. Jis veržėsi į misijų darbą pas stačiatikius ir unitus. Pinskas buvo paskutinė jo apaštalavimo vieta. Čia daugiausiai privaikščiojo bei privažinėjo.
Pinskas, Brastos vaivadijoje, yra vandenimis ir balomis pažliugusi sritis, iš kurios savo vandenis ima Nemunas, Diepras ir Visla. Visų aukštupiai savo šakomis čia sueina, lyg kokion eketėn. Net ir žiemą lengvai nepraeisi, kelio nežinodamas: gali įgrimzti liūliuojančion mulvynėn. Kitados tose balose yra gyvenę lietuvių giminės — jotvingiai. Lietuviai gana anksti tą sritį užėmė, nes per Brastą, lyg kokį tiltą, vedė kelias į derlingus plotus Ukrainon. Vietomis reikėjo per vandenis bristi, tai ir praminta Brasta. Pinskas yra į rytus nuo Brastos. Lenkai tos srities gyventojus vadino "pinčiukais", o lietuviai tuo vardu praminė balų velniūkštį.
Pas tos balotos srities gyventojus kun. Andrius Bobola pragyveno apie 14 metų. Jėzuitai Pinske pradėjo kurtis apie 1630 metus, dovanojus jiems žemės Lietuvos kancleriui Albertui Radvilai, Našlaitėlio broliui. Pradžioje buvo žemesnė mokykla, o 1651 įkurta kolegija. Šv. Jurgio bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1647. Andrius Bobola jau buvo gyvenęs Pinsko vienuolyne trejus metus. Bet ne mokslas jam šiuo tarpu rūpėjo. Jau turėdamas per 50 metų, ėjo iš kaimo į kaimą, brido per pelkes, glaudėsi paprastoje pastogėje, dažnai gulėjo ant šiaudų kūlio daržinėje. Jis lankė "pinčiukus", skelbdamas jiems Dievo žodį, kaip senų laikų apaštalas; dėl to ir pramintas Pinsko apaštalu. Žmones traukė jautria savo širdimi, užuojauta jų vargui. Daug žmonių grąžino į katalikų tikėjimą, sustiprino unitus, kaimuose paskleidė šviesos. Kas buvo užkietėjęs šventojo vyro žodžiui arba tebesidairė į Maskvą, į stačiatikių vyresnybę, nebuvo patenkintas tėvu jėzuitu. O kad jam sekėsi, buvo pravardžiuojamas "dūšių grobiku" (dušechvat). Bet žmogaus sielą išganyti jam labiausiai rūpėjo. Dėl to buvo pasidaręs amžinu pakeleiviu. Pakeliui jį ištiko ir mirtis. Jis bėgo, o jį vijosi kazokai.
Kazokai, pakilę iš Ukrainos, tada ėjo su Maskva prieš Lietuvą ir Lenkiją. Puolė dar ir Švediją. Kraštas buvo niokojamas ugnimi ir kalaviju. Vilnius buvo pirmą kartą rusų pasiektas ir smarkiai išdegintas (1655). Karalius Jonas Kazimieras buvo pabėgęs į užsienį. Didikai tarp savęs nesutarė arba dėjosi su priešais. Siautėjo, kas norėjo, ir žudė, kam patiko.
To siausmo metu pulk. A. Zdanavičiaus kazokai pasiekė Pinsko apylinkes, kad ir supamas balų. Vienas jų būrys, vadovaujamas ukrainiečio kazoko Popenkos, atsirado pačiame Pinske. Jiems čia pasivaidžius, stačiatikiai įskundė jų tikėjimo ir Maskvos tariamus priešus — Pinsko jėzuitus, ypač uolųjį sielų medžiotoją Andrių Bobolą. Tasai iš Pinsko bėgo, norėdamas prasimušti į Lenkiją, bet dviejų kazokų buvo pavytas, pririštas prie balno ir nusitemptas į Jonavos miestelį už 20 kilometrų nuo Pinsko. Ten jam, pakorę už rankų, degino padus, badė panages, daužė per galvą ir smaugė, kol netekusį sąmonės nukirto kalaviju. Šventasis vyras nukankintas 1657 m. gegužės 16 d. Kūną žmonės nuvežė į Pinską ir palaidojo šv. Jurgio jėzuitų bažnyčioje.
Žmonės netrukus pradėjo lankyti kankinio kapą, prie jo melstis, sakėsi sulaukę utžarimo. Garsas plito ne tiktai visoje Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje. Telkėsi prašymai Andrių Bobolą, paskelbti šventuoju. Ryšium su tuo buvo patikrintas karstas 1702 m. balandžio 18 d. Kūnas rastas puvimo nepaliestas. Kanonizacijos tyrinėjimai buvo pravesti Jonavoje 1727, Pinske 1729 ir Vilniuje 1730. Kankiniu pripažintas 1755, o palaimintuoju — 1835 pop. Grigaliaus XVI. Bet tais metais pal. Andriaus Bobolos kūno Pinske jau nebuvo. Jis išvežtas į Polocką.
M. K. Čiurlionis
R e x
Polockas, aukštupy, lietuviams priklausė nuo Mindaugo laikų, o Lietuvos valstybėje išbuvo per 500 metų. Jėzuitus tame mieste įkurdinti paliepė karalius Steponas Batoras (1582), didžiai priešinantis Polocko vaivadai Mykolui Manvydui, kalvinui. Vienuolius pradžioje globojo pilies seniūnas Pranciškus Žukas. Jėzuitams buvo pavesta šv. Petro ir Povilo bažnyčia, paskui pastatydintas vienuolynas ir kolegija. Polocko kolegija buvo viena iš žymiausiųjų visam rytiniam Lietuvos pakrašty. Ją lenkė tiktai Vilnius ir Kražiai pačioje Lietuvoje.
Ano siausmo metu, kai rusai sudegino Vilnių ir nukankino Andrių Bobolą, jie taip pat iki pamatų susvilino Polocko jėzuitų bažnyčią su vienuolynu ir kolegija. Rusus išvijus, atsistatyti padėjo karalius Jonas Kazimieras. Polocko kolegija toliau virto akademija ir išliko net tada, kai jėzuitų ordinas popiežiaus KlemensoXIII bula (1773) buvo uždarytas. Mat, prieš metus laiko (1772), Lietuvos ir Lenkijos valstybę kaimynams dalinantis, Polockas buvo užimtas Rusijos carienės Kotrynos II. Ji, kad ir pravoslavė, savo valstybėje neleido popiežiaus bulos garsinti, kad jėzuitai nenutrauktų savo švietimo darbo. Polocko akademija kurį laiką buvo pati žymiausia mokykla visoje Rusijos imperijoje. Tai buvo Lietuvos ir jos jėzuitų palikimas.
Tačiau toji pati Kotryna II, Rusijos bažnyčios galva, jėga vertė unitus atsiskirti nuo Romos. Visos unitų vyskupijos buvo panaikintos, išskyrus Polocko. Pinske buvo atimta katalikams šv. Jurgio jėzuitų bažnyčia ir atiduota stačiatikiams, o Andriaus Bobolos, pripažinto kankiniu 1755 m., kūnas buvo perkeltas į Polocką (1808). Ties tuo miestu, ilgai lietuvių valdytu, susiėjo trys Lietuvos šventieji.
Šventuoju Andrių Bobolą paskelbė popiežius Pijus XI tiktai prieš 20 metų — per 1938 metų Velykas. Jo šventi palaikai tada ilsėjosi Romoje, jėzuitų Gesu bažnyčioje. Bet kai buvo dar Polocke (1808-1920), ten pat ilsėjosi kaulai kito šventojo — Polocko arkivysk. Juozapato Kuncevičiaus, vienuolio bazilijono. Juozapatas Kuncevičius buvo nužudytas tuo metu, kai Andrius Bobola apaštalavo Nesvyžiuje (1623), vos tik į kunigus įšventintas. Jis galėjo žmonėms papasakoti, kaip Juozapatas Kuncevičius buvo Vitebske nukankintas, o lavonas įmestas į Dauguvos upę. Žmonės atrado ir palaidojo Polocke. Popiežius Urbonas VIII (1623 - 1644) pripažino jį palaimintuoju, kai Andrius Bobola buvo Pinske. Jie ir meldėsi į naują palaimintąjį, kuris taip pat apaštalavo unitam, tai negalėjo nujausti, kad jį ištiks tokia pat kankinio mirtis. Juozapas Kuncevičius šventuoju paskelbtas popiežiaus Pijaus IX 1867. Polockas tada turėjo ir šv. Juozapatą ir pal. Andriejų, buvusį uolų garbintoją šv. Kazimiero, kuris pirmą kartą stebuklingai pasirodė Lietuvos kariuomenei taip pat ties Polocku (1518). Toje vietoje buvo pastatyta bažnytėlė, kurią sunaikino rusai minėto siaubo metu.
Mūsų laikų bolševikinis siaubas nepalieka ramybėje nė mirusiųjų. Rusijoje bolševikų revoliucijai įvykus, 1922 gegužės 23 pal. Andriaus Bobolos palaikai buvo išvežti Maskvon į muziejų. Manyta juos žmonėms rodyti pajuokai, kaip "šventojo iškamšą". Bet tuo metu Maskvoje buvo popiežiaus misija, kuri gelbėjo žmones nuo bado. Misijai vadovavo du amerikiečiai jėzuitai — misijos direktorius kun. Edmundas Walsh ir jo padėjėjas kun. Louis J. Gallagher. Jų pastangomis pal. Andriaus Bobolos palaikai, stebuklingai gerai išsilaikę per 300 metų, buvo išgauti ir parvežti į Romą. Jie keliavo traukiniu iki Odesos, iš čia laivais per Juodąja ii Viduržemio jūrą iki Brindisi uosto Italijoje. Romą pasiekė traukiniu 1923 gruodžio 4. Laikinai buvo laikomi Vatikane, paskui padėti jėzuitų gražioje Gesu bažnyčioje. Po kanonizacijos (1938) išvežti Lenkijon ir, rodos, padėti šv. Jurgio bažnyčioje Pinske, kur jis buvo palaidotas.
Vilniuje, šv. Kazimiero bažnyčioje, kur penkerius metus buvo pamokslininku ir dažnai lankėsi, atvykdamas iš Pinsko, šv. Andriui Bobolai buvo įrengta koplytėlė. Dabar šv. Kazimiero bažnyčia bolševikų paversta "observatorija". Vis dėlto turime vilties, kad ten, kur Lietuvos kankinių kraujas liejosi ir tebesilieja, Dievo malonė leis atgimti laisvam krikščioniškam gyvenimui.