Spausdinti

A. Tamošaitis, S.].

      Nevienam yra tekę būti dideliam jūros uoste arba bent matyti tokio uosto paveikslą. Ten pilna didžiulių laivų, prikrautų brangios medžiagos. Visi jie tik ūžia, tik šniokščia juose garas, tik švilpia; paleisk mašinas — ir tuojau išplauks! Kiekvienas plauks į kitokį kraštą, ant kiekvieno kitokia vėliava, kiekvienas vis kitko pilnas. Tik vienas dalykas visiems bendras: ilgesys pakelti inkarą ir išplaukti! Daugelis išplaukia ir pasiekia tikslą. Tačiau nevieną iš jų suskaldo audros į uolas. Neretas užvažiuoja ant plūduriuojančios minos ir ištykšta drauge su savo kroviniu. Kai kuriuos, kaip neatsargų Titaniką, mirtinai praplauna ledo kalnas. Nevienas, kaip Andrea Doria, netikėtai gauna į šoną rėžiantį smūgį ir nugrimzta į dugną. Visi šitie uosto, į kurį plaukė, nepasiekia; juos amžinai prarijo jūros gelmės.

      Toks jūros uostas, rašytojo Toth žodžiais, yra bręstančių berniukų ir mergaičių vaizdas. Į kiekvieną jų Dievas įdėjo daug gabumų, daug talentų, daug troškimų: kiekviename daug brangios medžiagos prikrauta. Ir Jis kiekvieno laukia ant amžinybės kranto. Klausimas: į kokį laivą man sėsti ir plaukti per gyvenimo jūrą, kad Jį pasiekčiau? Kitais žodžiais, koks mano pašaukimas? Kuo man būti, išėjus į gyvenimą: inžinierium, lakūnu, gydytoju, gailestingąja seserim, kunigu, vienuole sesute, ar kuo? Savaime aišku, tas klausimas kiekvienam toks asmeniškas, kad į jį gali — ir turi —- atsakyti pats jaunuolis ir mergaitė. Tačiau šiame straipsnyje jie ras keturias atsimintinas taisykles, kurios bus didelė pagalba rasti į tą klausimą atsakymui.

1-ji taisyklė. Su kiekvienu jaunuoliu ir mergaite Dievas turi savo ypatingą planą.

      Nevienam yra tekę vasarą stovyklauti. Gera stovyklos vadovybė turi jau iš anksto, dar stovyklai neprasidėjus, suplanavusi jos kalendorių: kada ir kiek bus vakarinių laužų, kiek ir kokių iškylų, kada bus rodomi filmai, kokia bus dienotvarkė, kas ves tautinių šokių ir rankdarbių pamokas ir t.t. Lygiai taip pat, dar prieš mums gimsiant, Visagalis Dievas sustatė visą mūsų gyvenimo planą, mūsų kalendorių: kas bus mūsų tėvai, kada ir kuriame krašte gimsime, kiek turėsime broliukų ir sesučių ir t.t. Jis visa tai parinko, nes matė, jog taip kiekvienam iš mūsų gimti buvo geriausia. Tame savo plane Jis taip pat yra numatęs geriausią vietą mūsų kiekvieno darbui; vietą, kuriai kiekvienas geriausiai gyvenime tinkame. Tokia yra pirmoji taisyklė. Ji — niekas kitas — taip labai paprasta, bet be galo graži mūsų tikėjimo tiesa.

      Išvada iš taisyklės.Pastatykime tinkamai savo pašaukimo klausimą. Netinkamai klausia savęs jaunuolis ar mergaitė, kurie svarsto: kur galėčiau lengviausiai užsidirbti duoną? kokį darbą dirbant lengviausia surasti gražų berniuką ir už jo ištekėti? kokia profesija pelningiausia? kur man daugiausia pinigų įeis į kišenę? Tinkamai pastatytas klausimas skamba šitaip: ko Dievas nori, kad daryčiau? Taip savęs klausė šv. Paulius, kai jį prie Damasko vartų apšvietė Dievo šviesa ir nutrenkė nuo arklio: Viešpatie, ko nori, kad daryčiau? Taip turi klausti savęs ir kiekvienas susipratęs jaunuolis ir mergaitė, ieškodami tos šviesos.

2-ji taisyklė. Kiekvienas pašaukimas yra geras.

      Kodėl? Kadangi kiekvienas atspindi Visagalį Dievą. O tam žmogus juk ir yra sukurtas. Antai, inžinierius, rašytojas, ūkininkas kuria. Iš jų rankų išeina dalykai, kurių iki tol nebuvo: tiltai, knygos, javai ir vaisiai. Argi jie neatvaizduoja Viešpaties Dievo, iš kurio rankų išėjo pasaulis ir visi jo daiktai? Kuria ir gydytojas, ir grožio salono savininkas, nes jų rankose tai, kas buvo negražu ir nesveika, tampa miela ir gražu. Tai yra taip pat gražus ir prasmingas būdas atvaizduoti Visagalį Dievą, kurs irgi daro tą patį. Mokytojas, žurnalistas, teisininkas, advokatas moko, veda žmones į tiesą, perteikdami ją kitiems. Jie taip pat labai gražiai atvaizduoja Viešpatį Kristų, kurs visą savo gyvenimo tikslą suglaudė į šituos žodžius: "Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą". Prezidentas, direktorius, policininkas, karininkas, laivo kapitonas, šeimos tėvas valdo. Ir jie atvaizduoja Visagalį Dievą, kurs valdo pasaulį savo mylinčia, bet taip pat griežta ir tvirta ranka. Pagaliau kunigas, vienuolė sesutė, vargonininkas ir kiti bažnyčios tarnai veda žmones prie Dievo. Ir jie atvaizduoja Kristų, kėlusį žmonių mintis ir širdis aukštyn, vedusį pas savo dangiškąjį Tėvą. Tokios yra keturios grupės, į kurias galime suskirstyti žmonių darbus: kūryba, mokymas, valdymas, vedimas į Dievą.

     Pažiūrėkim į vieną pavyzdį iš arčiau — į architektą. Kaip nuostabiai jo darbas įstatytas į išganymo planą! Gerai suplanuotas ir gerai pastatytas namas daug padeda žmogui vesti gerą, krikščionišką gyvenimą. Tinkamo buto trūkumas yra viena svarbiausių priežasčių, vedančių į nusikaltimus, nepasitenkinimą, komunizmą. Blogai, nepatogiai suplanuotas namas veda į nuolatinį erzinimąsi ir bereikalingą energijos eikvojimą, kurią būtų galima buvę sunaudoti švietimuisi, žaidimui, kitų žmonių pagalbai. Ir priešingai, namai, pritaikyti juose gyvenantiems žmonėms, veda į džiaugsmą, vaišingumą, šeimos laimę, įgalina žmogų daug geriau padėti artimui ir tarnauti Dievui. Tokiu būdu architektas ir statybininkas, naudodami savo laiką, jėgas ir sugebėjimus tokių namų statybai, stato ir plečia Dievo karalystę šioje žemėje. Tą patį galime pasakyti ir apie kiekvieną kitą pašaukimą.

      Išvada iš taisyklės.Ką bepasirinktume, matykime kiekviename darbe Dievo plano vykdymą. Viename mieste statė didelę bažnyčią — katedrą. Būrys akmenkalių sėdėjo ir tašė akmenis busimajam pastatui. Pro šalį ėjo žmogus. Priėjęs prie artimiausio akmenkalio, paklausė, ką darąs. Paklaustasis dėbtelėjo piktom akim į praeivį: "Pats matai: tašau akmenis". "O Tamsta ką darai?" — paklausė, nuėjęs prie kito. "Uždirbu sau duoną", — atsakė, — "doleris į valandą". Praeivis priėjo prie trečio: "Ką Tamsta darai?" Akmenkalys rimtai pažvelgė į klausėją ir šviečiančiu veidu atsakė: "Aš statau katedrą!" Jie visi trys dirbo tą patį darbą, bet tik vienas matė savo darbe Dievo plano vykdymą.

3-ji taisyklė. Kiekviename pašaukime bus sunkenybių ir nusivylimų.

      Vienas tėvas, kai jo sūnui atėjo metas kuo nors tapti, paklausė, kuo norėtų būti. Sūnus pagalvojo, jog geriausia jam bus tapti virėju. "Gerai", sutiko tėvas ir pasiuntė jį mokytis virėjo amato. Tačiau netrukus sūnus grįžo namo. "Tėve", tarė, "būnant virėju, reikia visą laiką stovėti prie ugnies; aš negaliu pakęsti jos karščio. Norėčiau būti žveju". "Gerai", tarė tėvas ir pasiuntė sūnų pas vieną žvejį mokytis. Bet neužilgo tas vėl buvo namie. "Tėve", sakė, "būnant žveju, reikia diena iš dienos būti ant vandens; aš negaliu pakęsti drėgmės. Norėčiau būti medžiotoju". "Gerai", sutiko tėvas ir pasiuntė pas medžiotoją. Sūnus vėl neužilgo parkeliavo namo. "Tėve", pasakojo, "medžiojant reikia visą dieną būti ore, po atviru dangum, ar lyja, ar sninga, ar audra siaučia. Norėčiau vesti ramesnį gyvenimą. Leisk man būti daržininku". "Gerai", tarė tėvas ir pasiuntė jį pas daržininką mokytis. Ir čia sūnus ilgai nepabuvo. Parėjęs namo, skundėsi, kad būnant daržininku, reikia kasti žemę. O tai jam persunku. Gal tėvas žinąs kokį lengvesnį amatą? Tada tėvas pažiūrėjo į savo sūnų ir tarė: "Tu išbandei viską — ugnį, vandenį, orą, žemę, ir visur radai sunkenybių. Manai, kad bus kitaip, jei dar dešimtį kartų pakeisi savo amatą? Palik, kur esi ir dirbk! Kiekvienas darbas turi savo nemalonumų''.

      Išvada iš taisyklės.Pradėję kurią studijų šaką ar ėmęsi kurios nors profesijos, nesimėčiokim nuo vieno prie kito. Neretas galvoja, jog ėmusis ko kito, nebebus sunkumų, kliūčių, apsivylimų; kelias bus rožėmis išklotas. Tačiau veikiai pasirodo, kad kaitaliojimas vien bereikalingai sugaišino daug brangaus laiko, o nevienas netgi gailėdamasis prisipažįsta, kad besiblaškydamas bėgo nuo vilko ir užbėgo ant meškos! Šioje žemėje yra tik vienas kelias į rožėmis klotą gyvenimą — varyti savo vagą, giedriu veidu ir nepalūžtančia dvasia pernešant visus nepasisekimus. Kam tai pavyksta, tas pajunta savy nuostabią jėgą ir randa krūvą džiaugsmo ir pasitenkinimo kiekviename darbe.

4-ji taisyklė. Kaip išgirsti Dievo balsą.

      Jį išgirsti gal daug lengviau negu manoma. Tik reikia žinoti, kaip Dievas į mus kalba. Jis nešaukia mūsų žodžiais, kaip kad Išganytojas prie Genezareto ežero pašaukė tinklą plaunančius žvejus, tardamas: Šekit paskui mane! Dievas paprastai nekalba nė vidiniu balsu, kurį žmogus staiga išgirstų savo viduje jam sakantį: Būk tuo ir tuo! Jei Viešpats norėtų, galėtų prabilti į mus žodžiais arba tuo vidiniu balsu. Tačiau Jis to arba visiškai nedaro arba labai, labai retai. Paprastai Dievas kalba faktais, prieš kuriuos mus pastato.

      Tie faktai yra dviejų rūšių. Vieni yra mumyse pačiuose: mūsų gabumai, palinkimai, talentai, stipriosios ir silpnosios pusės. Juos ne mes patys pasirinkome, bet jau gimdami atsinešėm į pasaulį. Jie mums Dievo duoti, ir jais Viešpats rodo, į kurią pusę eitina. Antai, sukasi kam galva aukštai užlipus ir tiek; baisu žvelgti žemyn, kad ir kiek stengiasi priprasti. Toks, aišku, netinka būti statybininku. Kitas, va, turi nepaprastai gerą skonio pojūtį. Kad ir kaip mama stengtųsi nerodyti, iš ko verda sriubą, kad ir kokiu negirdėtu aromatu garuotų išvirta, paragavęs porą šaukštų, tuojau pat pasakys, kiek ir ko įdėta! Tokiam puiki galimybė tapti rinktiniu, pelningu virėju. Vėl kitas tuojau pat serga ir baigta, bangoms trupučiuką pasupus laivą; kad ir kiek teko plaukioti, tas pats ir tiek. Tenestoja į laivininkystės mokyklą, kad ir kaip viliotų galimybė nemokamai pamatyti svetimų kraštų!

      Kiti faktai yra mus supančioje aplinkoje: ar tėveliai turi pakankamai pinigų studijoms? ar įmanoma gauti stipendiją? Paskui, iš vienos pusės, didelis kai kurių pašaukimų trūkumas, iš kitos — į kai kuriuos tiek daug veržiasi, kad mokyklos nebepriima. Kam nepavyksta į nustatytą skaičių patekti arba išlaikyti konkursinių egzaminų, tam durys į tą pašaukimą lieka uždaros. Tokiuose įvykiuose krikščionis mato Dievo Apvaizdos pirštą. Niekas nesako, kad turėtume tuojau pat nuleisti nosį ir nebebandyti, ar kaip nors negalima susidėjusių aplinkybių pakeisti ir mums kelią pastojusių kliūčių nugalėti. Tačiau jei tos kliūtys pasirodo nenugalimos arba labai maža vilčių, kad kas nors iš pastangų išeitų, tuokart tikįs jaunuolis ir mergaitė supranta tame Viešpaties kalbą sau: kokį gyvenimo kelią Jis yra parinkęs ir kokiems uždaviniams skyręs.

      Išvada iš taisyklės.Dievo šviesą, kuria Jis rodo pasirinktiną gyvenimo kelią, gali matyti tik tas, kas turi tyrą sielą. Pro nešvarius langus negali įeiti net skaisčiausi saulės spinduliai. Dėl to berniukui ir mergaitei, renkantis pašaukimą, labai svarbu dažnai eiti pas Kristų išpažinty ir šv. Komunijoje. Taip pat yra didelė išmintis paklausti ir prityrusių žmonių patarimo, ypač tų, kurie geriau pažįsta.

      Pabaigai pastaba. Iš visų keturių pašaukimo grupių, suminėtų 2-je taisyklėje, kitų vedimas į Dievą prašoka savo kilnumu ir reikalingumu visas kitas. Jei kam atrodytų, kad į jo ar jos širdį Viešpats yra pasėjęs kunigo, vienuolio brolio ar vienuolės sesutės pašaukimą, teneleidžia tai mažytei, bet brangiai sėklai savyje užtrokšti ir numirti, bet tepuoselėja ir tebrandina ją malda ir geru darbu. To niekad nesigailės — nei šiame gyvenime, nei anapus.



 

Žmogus gali labai daug gero arba labai daug blogo padaryti savo geru ar blogu pavyzdžiu. Teisingai sakoma, kad niekas neina vienas į dangų arba į pragarą, bet su būriu palydovu, kuriuos savo pavyzdžiu patraukė į gerą ar į blogą pusę.