Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

I

      ĮŽANGINĖ PASTABA: Šie straipsniai nori supažindinti skaitytoją su kontempliacija ir kontempliatyviu gyvenimu, kaip jis reiškiasi griežtuose maldos ir atgailos vienuolynuose, ir iškelti kontempliacijos vaidmenį kiekviename vaisingame aktyvume. Kadangi šių straipsnių tikslas — kuo suprantamiausiai išdėstyti dalykus, kurie giliau nesusipažinusiam su dvasiniu gyvenimu gali būti sunkiau prieinami, todėl čia bus vengiama griežtai mokslinių bei teologinių aptarimų ir gilinimosi. Pirmutinis autoriaus noras, kad čia reiškiamos mintys paliestų skaitytojo širdį ir leistų pajusti poeziją ir grožį, kurių taip daug pagilintame religiniame gyvenime.

      Pirmame straipsnyje liečiami trys dalykai: 1) kas yra vienuolynai; 2) kas yra kontempliacija — kokių sąlygų reikia jai klestėti, ir ką ji duoda žmogaus dvasiai; 3) kas yra kontempliatyvūs vienuolynai, ir koks yra jų bei apskritai kontempliacijos vaidmuo religiniame gyvenime.

1) Kas yra vienuolynai?

      GIRDIME apie įvairius vienuolynus. Sutinkame įvairių vienuolinių kongregacijų atstovus ir atstoves, bet dažniausiai nežinome, kas yra vienuolynai savo esmėje. Tai dar nebūtų pati didžiausioji blogybė, jei jų tik nepažintume. Kalbant gyvenimiškai, nepažinimas prilygsta neteisingam pažinimui, nes visoks "informavimas" ir apie kurį nors dalyką pasklidę prietarai neišvengiamai ir nesulaikomai veržiasi į tą nepažinimo tuštumą ir dalyko nepažįstantįjį daro bejėgį klaidinančias žinias atremti ir jas nuginkluoti. Štai kodėl ne kartą vienuolynai nevertinami, ir ne vienam jų nariai atrodo kažkokie mažiau vertingi žmonės: pasyvūs, netinkami gyvenimui ir jo kovai. Taip ypač galvojama apie griežtuosius, uždarus maldos ir atgailos vienuolynus.

      Ne kartą susikuriama klaidingos sąvokos, kai susiduriama su netinkamais, be pašaukimo ar pašaukimo nustojusiais įvairių kongregacijų nariais, kurie savo atstumiančiu elgesiu užstoja ir aptemdo pačią vienuolyno idėją. Bet tai yra visų mūsų tragedija, (turiu galvoje visus tikinčiuosius) nes kas iš mūsų savo gyvenimu arba elgesiu niekada nebus užstojęs ir aptemdęs krikščioniškosios tiesos? Be to, "vienuolyno kelias yra nepaprastas, ir nelaimė tame", sako W. Nigg, "kad į jį žengia perdidelis skaičius jam nepribrendusių (ir pridėčiau: nepribrandinamų, A. G.) žmonių, kurie jame supasuoja." Tokiais atvejais kai kurių vienuolių "dvasios stovis", pastebi F. Mauriac, "ne daug kuo skiriasi nuo Jockey klubo narių."

      Ir štai tokiais laikais, kaip mūsų, kai daugelis nesupranta ir nevertina vienuolyno idėjos svarumo ir grožio, mus nustebino labai entuziaztinga knyga, parašyta vienuolynų garbei, vardu 'Vom Geheimnis der Moenche' (Artemis - Verlag, Zurich, 1953). Jos autorius yra Šveicarijos protestantų pastorius Walter Nigg, parašęs ir kitą įsidėmėtiną ir nemažiau vertingą knygą apie didžiuosius šventuosius — "Grosse Heilige." Savo veikale apie vienuolius jis gražiausiais žodžiai giria įvairias katalikų vienuolijas ir apgailestauja, kad jų nebeliko protestantizme, nes "protestantizmas, pašalindamas vienuolynus, nuskurdo". Jis ilgisi jų atsiradimo protestantizme. Jis mini Harnack, tą didįjį protestantizmo šulą, kuris netolimoje praeityje tvirtinęs, kad protestantizmui reikia tokios nuotaikos žmonių grupių, kokios yra katalikų vienuolijos.

      Kas tad yra vienuolynai? Pirmiausia, tai yra žmonių susibūrimai, kurie rimtai nori pasidaryti, jei taip pasakytume, krikščioniški krikščionys, nes daug pakrikštytųjų nešioja tą vardą, nors jis neatitinka jų gyvenimo turinio. Tai rimtas skaitymasis su krikščionybės skelbiamomis tiesomis, bandant jas paversti gyvenimu.

      Vienuolynai yra konkretus ir praktiškas bandymas nuo išorinių dalykų susitelkti į vidinius, nuo neesminių į esminius, nuo šešėlių į tikrovę, nuo vidutinumo į heroizmą, nuo plataus kelio, anot Evangelijos, vedančio į pražūtį, į siaurą atgailos kelią. Vienuolynų regulos ir askezė kaip tik ir stengiasi sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kuriose laikinieji dalykai nenuslopintų amžinųjų, o dvasinės vertybės stovėtų pirmoje vietoje. Jos stengiasi pašalinti iš vidinio vienuolio gyvenimo visa tai, kas dvelkia parazitizmu (nuodėmę ir ydas) ir kas slopina energiją, naudotiną sveikiems dvasios pasireiškimams ir jos ugdymui.

      Vienuolynai yra kolektyvinė vienatvė ta prasme, kad jie susikuria savitą dvasinę atmosferą, skirtingą nuo pasaulio. Tai Dievo meilės atmosfera. W. Nigg sako, kad "esmingesnė, negu visi išoriniai nuopelnai, yra į amžinybę nukreipta Dievo meilė, kuri vienuolynuose pražysta, tartum rožių krūmas".

      Šios kelios pradinės mintys aiškiai sako, kokie šviesūs, karšti ir liepsnojantys sutelktinės dvasios židiniai ir dvasinės energijos šaltiniai gali būti gerai vadovaujami vienuolynai. Nenuostabu, kad Bažnyčios gyvenime jie yra suvaidinę didelį vaidmenį. Per juos Bažnyčia kovojo su klaidatikybėmis ir vykdė savo didžiąsias reformas. Per jų organizuotą darbą ji plito misijų kraštuose ir ugdė jaunimą katalikų pasaulyje. Pagaliau, daugiausia jų dirvoje išaugo ir pražydo gražiausieji žemės žiedai — šventieji. Štai kodėl — įžengę į Šv. Petro baziliką Romoje — jos centrinėje navoje — matome didingas žymiausių vienuolijų įkūrėjų statulas.

      Kai kurie pasauliečiai rašytojai, arčiau susidūrę su žymiomis vienuolijos ir jų dvasinio spinduliavimo paveikti, neslėpė savo susižavėjimo jomis. "Nėra aukštesnio pašaukimo už vienuolio pašaukimą", sakė rusų rašytojas N. Gogol. O vokiečių poetas Hugo von Hofmannsthal ir žinomas dramaturgas G. Hauptmann yra pareiškę savo priešmirtinę valią: būti palaidoti vienuolių rūbuose. Ir W. Nigg susižavėjęs tvirtina, kad "į turiningą vienuolijų istoriją galima žiūrėti tik su pagarba, nes vienuolijos priklauso prie didžiausių dalykų, kuriuos krikščioniškoji dvasia sukūrė". Kai netolimoje praeityje žurnalistas R. Cluny rengėsi apkeliauti didžiąsias vienuolijas, kad jas pažintų ir su jomis kitus supažindintų, prašydamas iš Pijaus XII savo projektui palaiminimo, išgirdo iš jo lūpų šiuos skatinančius žodžius: "Vienuoliai niekada nebus užtenkamai pažinti ir užtenkamai mylimi".

Kontempliatyvaus gyvenimo vienuolis

 

      Žengdami nuo atitrauktos vienuolyno sąvokos prie žmogaus vienuolio, mes turime vėl klausti: kas yra vienuolis? Vienuolis yra žmogus, kuris rimtai įsidėmėjo Kristaus žodžius: "Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės" (Mat. 6, 33). Todėl vienuolis tik dvasines vertybes laiko tikromis vertybėmis, o visa kita jis vertina tik tiek, kiek tai padeda dvasinių vertybių siekimui. Vienuolis yra evangelijose minimo perlo ieškotojas.

      Vienuolis yra sudrausmintas ir susidrausminęs žmogus, kuris, pasišalindamas iš pasaulio netvarkos ir maištingumo atmosferos, palenkdamas save antgamtiniams dėsniams ir paklusdamas regulai bei viršininkams, nusilenkia tai amžinajai tvarkai, kuri — anot Šv. Tomo — veda į Dievą.

      Jei pagal pirmųjų amžių atsiskyrėlį Pachomijų "gražiausia vizija yra dievotas žmogus ir gražiausias apsireiškimas, kai tu nematomą Dievą matomame žmoguje matai", tai šitokią viziją norėjo patiekti pasauliui vienuolynų kūrėjai. Tokią viziją — ir tai nukryžiuoto Kristaus viziją — turėtų patiekti žmonėms vienuolis, kuris trimis — neturto, paklusnumo ir skaistybės — dvasinėmis vinimis prikala save prie kryžiaus.

      Kadangi šiuose straipsniuose esame užsibrėžę kalbėti apie kontempliatyvius vienuolynus, tai dabar sustosime prie pagrindinės šio straipsnio minties — kontempliacijos.

2) Kas yra kontempliacija?

      Kontempliacija — gamtine prasme — yra atidus, ramus, ilgas ir su meile įsižiūrėjimas į kurį dalyką, kad galėtum jį giliau pažinti, tartum kiaurai permatyti ir taip jo esmę suvokti. Tai yra dvasinis susitelkimas prie vieno dalyko, pamirštant visus kitus.

      Į šitokį mus dominančių dalykų kontempliavimą mes visi kartkartėmis linkstame. Kas gi nėra turėjęs tokių užsimiršimo, susitelkimo, net dvasios pagavimo valandėlių, matydamas didingus gamtos reiškinius ar meno kūrinius? Tokios kontempliatyvios nuotaikos buvo pagautas ir J. Wasserman romano veikėjas, kuris "sustojo Tolede, nes ten buvo trys ar keturi paveikslai, dėl kurių artumo jis nesvyravo apsigyventi toli nuo pasaulio" (Iliuzijų žmogus). Tokia nuotaika degė ir G. Hauptmann veikalo didvyris, kuris Amžinajame Mieste nematė nieko kito, kaip tik Michelangelo "Pieta" (Sopulingąją Motiną su mirusiu Kristumi ant kelių), ir kuris svajojo, kad tik tai vienai skulptūrai pagerbti reikėtų pastatyti bažnyčią (Buch der Leidenschaft). Tokios kontempliacijos dvasią jautė ir H. Hesse, kuris, keliaudamas po gražiąją Umbrijos gamtą Italijoje, jautė, kad jame "kiekvieną dieną ištrykšdavo grožio šaltiniai, ir jis žiūrėdavo į šviesią šventadienišką panoramą, tartum į gerąsias Dievo akis. Kai, įsiklausydamas į daugiatonį vėją, skambantį medžių viršūnėse, jis juto Dievą kalbantį, juto ir nuostabius Biblijos žodžius apie neišsakomą tvarinijos dejavimą" (Peter Ca-menzind).

      Poezija taip pat yra savos rūšies kontempliacija, jaučianti ir išsakanti, kas ne visų jaučiama ir kas nelengvai eiline kalba išreiškiama. Todėl poezija ir net religinė kontempliacija yra labai giminingos. Neveltui tad kai kurie didieji poetai dvelkia religine nuotaika. Prisiminkime tik O. Milašių, R. M. Rilke, R. Tagore. Iš antros pusės, turime pastebėti tą faktą, kad kartais religiniai mistikai savo pergyvenimus išreiškia poezijos forma. Tai liudija tokie pavyzdžiai, kaip Šv. Tonas nuo Kryžiaus, Didžioji ir Mažoji Šv. Teresė, o taip pat ir mistinės nuotaikos religiniai rašytojai, kaip T. Merton, R. Maritain.

      Vadinasi, gamtinėje kontempliacijoje mes tartum įsigyjame naujas akis, ausis ir jutimą ir, taip savo pažinimą pagilinę, bandome skverbtis į daiktų ir įvykių esmę. Bet, kalbant apie kontempliatyvius vienuolynus, mums rūpi religinė kontempliacija. Kas ji yra?

      Religinė kontempliacijayra dvasinis maldoje įsižiūrėjimas į Dievą, kuris Dievą priartina, Jo pažinimą pagilina ir Jam meilę padidina. Ši kontempliacija yra aukštesnė maldos rūšis, viršijanti lūpinę ir mąstymo maldą arba jas persunkianti ir nudažanti. Tai yra malda, kurios metu Dievas patiriamas apčiuopiamiau ir Jo priartėjimo džiaugsmas išgyvenamas, kurios metu Jis pasidaro mums iš abstrakčios, tolimos būtybės konkrečia, artima ir gyva: mūsų gyvenimo Dievu. Per kontempliaciją Dievas pamažu virsta Vienintele Realybe, ir dvasia susikoncentruoja prie Dievo meilėje ir adoracijoje. Kaip mąstymo maldoje Dievas protu mąstomas, taip kontempliacijoje Jis širdimi juntamas ir ne tiek mąstomas, kiek mylimas. Per kontempliaciją žmogus labiausiai prie Dievo priartėja, su Juo susitinka, intymiai kalbasi ir Jį kalbantį išgirsta. Kontempliacijoje daiktai ir žmonės pasitraukia į gyvenimo scenos gilumą, vis mažiau ir mažiau mus veikdami ir apspręsdami. Esminiai dalykai išeina į scenos priekį. Pradedama kvėpuoti amžinybės oru. Per kontempliaciją žmogaus siela pradeda intensyviau maitintis Dievu ir Jo žodžiu, vis pilniau pasisavindama Dievo žodžių turinį. Kontempliatyvi siela, kaip sako 54 psalmė, "visada ieško Dievo veido". O juk "niekas kitas mums nėra taip reikalingas, kaip Dievas. Surasti Dievą reiškia sukaupti mūsų sielą Jame" (Šv. Angela iš Foligno). Per kontempliaciją žmogaus siela, tas dvasinis akumuliatorius, prisikrauna dieviškojo gyvenimo.

      Tokiu būdu, mes prieiname prie tiksliausiojo kontempliacijos aptarimo, remdamiesi didžiausiuoju Katalikų Bažnyčios teologu Šv. Tomu Akviniečiu ir didžiausiuoju jos mistiku Šv. Jonu nuo Kryžiaus, būtent, kontempliacija yra patirtinis Dievo pažinimas, kilęs iš Dievo meilės ir su Juo susijungimo. Dar konkrečiau religinę kontempliaciją aptardami sakome, kad ji yra intymus Dievo pažinimas, kyląs iš vienybės su Dievu, su meile vykdant Jo valią (T. Merton).

      Šitokia religinė kontempliacija yra Dievo malonės dovana, kuriai mes — tos pačios Dievo malonės remiami — paruošiame kelią. Per ją mumyse išsiskleidžia Šv. Dvasios dovanos.

A. Varnas (1905)   Dailininkas ir elgeta

 

      Pirmųjų religinės kontempliacijos pradų randame didžiosiose religinės nuotaikos sielose, net ir nekrikščionių tarpe. R. Tagore — savo nuostabiai gražiame "Gitanjali" kūrinyje — veržiasi į Dievą pilnas kontempliatyvios nuotaikos. Iš jo žodžių kartais pajunti gaivinantį Šv. Augustino "Išpažinimų" dvelkimą. Kiek juose ilgesio priartėti prie Dievo, kiek džiaugsmo. Dievo artumą pajutus, ir kaip juose gausu Dievo pagarbinimo jausmų! Jau iš ryto jis junta, kad su šviesa ateina į jo širdį pasiuntinybė iš Dievo. Todėl nuolanki meilė yra jo rytmečio malda: "Tavo veidas nusilenkia ant manęs. Tavo akys žiūri į manąsias, ir mano širdis paliečia Tavo kojas". Vakaro ir nakties gamta jį nuteikia ilgesiu, ir jis sako: "Aš stoviu po Tavo vakaro dangaus auksiniu stogu ir keliu maldaujančias akis į Tavo veidą". Dievo artumas kartais virsta džiaugsmo ekstaze, ir jis svaigsta: "Manoji mažoji širdis, Tavo rankų nemirtingo spaudimo paliesta, išsilieja džiaugsmu ir pagimdo neišsakomus žodžius".

      Tai tik vienas konkretus pavyzdys, rodąs, kad kontempliacija yra rinktinis visų didžiųjų ir šventųjų sielų maistas.

      Religinei kontempliacijai paruošiamas kelias, kai išsilaisvinama iš savojo "aš" ir iš įvairių prisirišimų prie tvarinių; kai moraline prasme vis labiau nušvariname savąjį gyvenimą; kai nuolankumą ir meilę ugdome; kai savąjį susitelkimą ir tylą vis daugiau malda užpildome.

      Kadangi mums pilnai įsileisti Dievą į savo gyvenimą trukdo susikoncentravimas į savąjį "aš", juo prisipildymas ir prisirišimas prie tvarinių, tai pirmiausia reikia nugalėti savąjį "aš" (žiūrėti į visa iš Dievo, o ne iš savojo "aš" taško ir pagal tai elgtis) ir nutraukti kiekvieną neleistiną prisirišimą prie asmens ir daikto, kad neįklimptume tvarinyje. Tik tokiu būdu dvasiniai nuo visko atsitraukiame ir sukuriame tuštumą, į kurią Dievas įžengia. Nors atsiplėšti nuo savęs ir nuo visa to, kuo esame į žemę įaugę, mums nemaža aukos kainuotų, reikia išsilaisvinti iš visų mus sutepančių ryšių. Mat, tik tuo būdu gyvenimo horizontą nuskaidrinus, atsiveria perspektyvos į Dievą.

      Moralinis, ir tai nuolatinis, savo gyvenimo valymas yra būtinas, nes prigimties palinkimas į pikta, aistrų netvarkingumas, dabartinės nuodėmės, netobulybės ir praeities nuodėmių pasekmės, silpninančios dorovinį atsparumą, yra kaip debesys, kurie atsistoja tarp mūsų ir Dievo, aptemdo mūsų dvasinį žvilgsnį, mažindami mūsų imlumą Dievui ir Jo kontempliavimui. Kuo grynesnė siela, tuo skaidresnis jos dvasinis žvilgsnis, ir tuo aukštesnę kontempliacijos dovaną Dievas gali jai suteikti. Kalbant dar apčiuopiamiau, juo gilesnis šventumas, tuo aukštesnis maldos šaltinis ištrykšta iš tokio gyvenimo dirvos.

      Gyvenimo švarinimas reikalauja kratytis ypač išdidumo, tuštybės jausmų ir nuolankiai nusiteikti, nes kas yra per daug savęs pilnas, tokiame inde, jei taip pasakytume, Dievas negali tilpti. Nuolankumas gi kaip tik yra tokia dorybė, kurioje žmogus — stengdamasis save gerai pažinti ir nuolat susidurdamas su savo doroviniu silpnumu ir nepastovumu — mato, kad tik Dievas yra viskas. Būti tad nuolankiu reiškia savęs visai nematyti ir tik Dievuje skendėti.

      O tokia nuotaika yra tipinga kontempliatyvioms sieloms.

      Į gilesnį bendradarbiavimą su Dievu maldoje — taigi, į kontempliariją — ypač veda Dievo meilė. Juk meilė nori mylimąjį vis geriau pažinti. Ji duoda tam tikros aiškiaregystės, nes "kur meilė, ten akys" (Šv. Tomas Akv.). Vadinasi, meilė veda į kontempliaciją, o prailginta kontempliacija didina meilę. Bet meilės skatinamas kontempliavimo prailginimas, praktiškai imant, yra maldos prailginimas (žinoma, neapleidžiant kitų savo pareigų)! Gyvenimas rodo, kad ilgos maldos paruošia kelią kontempliacijai. Iš antros pusės, kontempliatyvios sielos yra kasdienės ir ilgos maldos sielos. "Esu vienuolis, kad melsčiaus, nes melsdamasis Dievą randu", sako T. Merton, ir jo žodžiai čia puikiai nusako šiaip maldos ir aukštesnės maldos — kontempliacijos vaidmenį.

      Kalbant apie maldą, reikėtų pabrėžti Šv. Rašto maldų reikšmę kontempliacijai. Pirmiausia, Dovydo psalmės. Jos ypač kontempliatyviai nuteikia, nes jos yra įsižiūrėjimas į Dievą iš įvairių pusių, į Jo įvairias ypatybes ir pasireiškimus. Pirmieji krikščionybės amžiai ir tų laikų atsiskyrėliai neturėjo kitų maldų, tik psalmes. Jomis savo dvasią maitindami, daugelis jų yra pasiekę intymų susijungimą su Dievu. Ir šiandien tiems, kurie oficialiai Bažnyčios vardu meldžiasi, t. y. kunigams, Bažnyčia neturi nieko geresnio už psalmes. Kontempliatyvūs vienuolynai tas psalmes net gieda, nes giedojimas yra prailginta kontempliacija. Todėl Psalmynas ir apskritai nuolatinis Šv. Rašto skaitymas, kontempliatyvių rašytojų liudijimu, yra kontempliacijos mokykla.

      Pagaliau, tyla ir susitelkimas vienatvėje padeda išgirsti Dievą ir Jo Dvasios įkvėpimus. Apie tą tylėjimą ir tylą labai gražių minčių mums duoda T. Merton savo veikaluose. "Gilioje tyloje išmintis pradeda giedoti savo begalinę, saulėtą, neišreiškiamą ir slaptą giesmę, kurią ji tyliai šnabžda vienišai sielai". Anot jo, visos teisingosios. Dievą mylinčios gyvųjų ir mirusiųjų sielos sudaro begalinį chorą, kurio meliodijos nesuprasi kitaip, kaip tik tylėdamas, nes ji tylesnė už tylėjimą, nes ji sutampa su Dievo tylėjimu. Ir visi, tą muziką girdėdami, supranta, kad pasaulis ir visi jo darbai yra neesminiai dalykai; kad visos naujienos yra iliuzijos, ir kad tik amžina daiktų tyla yra realybė, nes ji yra Dievo tyla. Šaukimas tad į kontempliaciją yra kvietimas įleisti gilias šaknis į Dievo tylą. Tylos balsas nuolat primena žmogui, kad jis yra daiktas; pražuvęs, ieškotas ir atrastas (suprask: pražuvęs per gimtąją nuodėmę, ieškotas per Dievo meilę ir atrastas per atperkančią kryžiaus kančią, A. G.). Tyloje jaučiamas paslėptas žodžio esimas, kuris išsiskleidžia kontempliatyvioje sieloje, tartum nuostabus šypsnys. Tai vis to trapisto (T. Merton) sielos jausmai, kurie nusako tylos ir susitelkimo vertę, ieškant Dievo veido ir Jo artumo.

      Žmogus, turįs gilesnį gyvenimo patyrimą ir giliau į gyvenimą įžvelgiąs, žino, kad laimė yra sujungta su gėriu. Ieškoti laimės šalia gėrio yra apsigavimas. Tam apsigavimui pasiduoda visi, kurie ieško laimės nusidėdami, nes jie tikisi laimės iš trumpai tveriančio malonumo, kai tuo tarpu tikroji laimė yra pastovi ir tverminga. Kontempliatyvus gyvenimas, ieškodamas Aukščiausiojo Gėrio, artina žmogų į didžiausią žemėje galimą laimę. Ji būna taip didelė, kad visi skausmai ir aukos, tam Gėriui pasiekti ir išlaikyti, virsta džiaugsmais. Tos laimės džiaugsmas kartais būna toks nepaprastas, kad šventųjų sielų prigimtis išsijungia iš sąmonės

Mindaugo vainikavimas

 

— pereina į ekstazę — kad ji galėtų tą džiaugsmą pakelti, neperdegdama ir nemirdama. Ar neteisingi tad T. Merton žodžiai: "Vienuolynas yra mokykla, kurioje išmokstame iš Dievo būti laimingi".

      Kadangi kontempliatyvus asmuo yra tas, kurio pojūčiai, aistros ir dvasinės galios klauso proto, o tas nusilenkia tikėjimui, tai tokios tvarkos dėka tame asmenyje viešpatauja ramybė. Nėra jokio nerimavimo, blaškymosi, nes žemesnioji prigimtis klauso aukštesniosios, kurios akys yra nuolat nukreiptos į Dievą. Štai kodėl, nežiūrint visų išorinių nepasisekimų, vidaus kančių ir pagundų, "visokį išmanymą viršijanti Dievo ramybė sergsti jų širdis ir mintis (Pilyp. 4, 7)".

      Nusakydamas kontempliacijos palaimą ir ją gretindamas su dvasiniu skaitymu, paprasta malda ir mąstymu, T. Merton sako: "Neapsakomas palaimintojo gyvenimo saldumas, nes skaitymas jo ieško, mąstymas jį randa, malda jo prašo, kontempliacija jį ragauja" (t. y., apčiuopiamiausiai Dievą išgyvena, A. G.) ir todėl "ieškokite skaitydami, rasite mąsty-dami; belskitės melsdamiesi, įeisite kontempliuodami''.

3) Kontempliatyvūs vienuolynai

A. Varnas (1955)

 

      Pirmiausia, jie yra maldos vienuolynai. Jų svarbiausias darbas — malda. Jie yra aštresnės atgailos, didesnio tylėjimo ir susitelkimo vienuolynai, nes juose sudaromos ypatingos sąlygos pasiekti aukštesnius maldos laipsnius. Šiuose vienuolynuese pašalinama visa, kas galėtų dvasios akims užstoti Dievą ar net dėmesį nuo Jo nukreipti. Jie dažniausiai neturi jokių išorinių uždavinių, jokio bendravimo su žmonėmis ir yra griežtai atskirti nuo pasaulio. Nenuostabu, kad tokių vienuolynų pastatai būna toliau nuo miestų ir tirščiau apgyventų vietovių. Jie statomi gražios gamtos prieglobstyje. Pragyvenimui ir išsilaikymui šie vienuolynai niekur neieško lėšų ir aukų, bet išsiverčia iš savo rankų darbo. Mažiau religinį gyvenimą pažįstąs žmogus ir kontempliatyvaus vienuolio apibudinimą girdėdamas iš T. Merton lūpų, kad tai yra asmuo, "kuris eina iki Absoliuto ribų ieškoti negalimo, ieškoti vizijos, kurios negalima turėti nemirus", pasakys, kad kontempliatyvūs vienuoliai yra idealistai ir svajotojai, negyvenimiški ir egoistai. Todėl nenaudingi ir nereikalingi. Taip galvojąs žmogus, gal būt, niekada nesužinos, kad Bažnyčia ir jos autoritetai visai kitaip sprendžia.

      Jau Šv. Augustinas savo laiku įspėjo prieš perdėtą išorinį veiklumą: "Negalima taip veikime pasinerti, kad Dievo kontempliavimą laikytume nereikalingu". Matyti, į tą pačią blogybę reaguodamas, viduramžių mistikas Bernieras - Louvigny išsireiškė gana drastiškai: "Užsiėmimas yra geras dalykas, kai nieko geresnio neturima. Bet geriausias dalykas — būti Dievu užimtam".

      Šv. Tomas Akv., gretindamas aktyvųjį ir kontempliatyvųjį gyvenimą, nedviprasmiai pasisako, kad "kontempliatyvus gyvenimas yra aukštesnis už aktyvųjį, kaip Dievo meilė yra nuopelningesnė už artimo meilę". Todėl "jei kas yra šaukiamas iš kontempliacijos į aktyvumą, jis neprivalo apleisti pirmojo ir turi pridėti antrąjį". Kontempliatyvaus gyvenimo pranašumą Šv. Tomas pagrindžia aštuoniais įrodymais. Bet Šv. Tomo mintį paryškindami, turime pridėti, kad jei, anot jo, kontempliatyvus gyvenimas išsilieja į aktyvumą, kontempliacijai neišsenkant, tada jis yra aukštesnis už vien kontempliavimą, nes "didesnis dalykas yra šviesti kitiems negu šviesti tik sau", ir didesnis dalykas duoti Dievą kitiems negu tik pačiam Juo gyventi. Bet turime čia pat pridėti, remdamies oficialiu

      Bažnyčios mokslu, kad kontempliatyvus gyvenimas vienuolynuose, net neišsiliedamas į apaštalavimo aktyvumą, yra apaštališko pobūdžio. Tai iš naujo pabrėžia Pijus XI savo bulėje "Umbratilem", girdamas kontempliaciją ir primindamas, kad jos tikslas — ne vien Dievo paslaptis pažinti, bet maldauti, kad Dievo karalystė plistų žemėje, ir daryti atgailą už savo ir už kitų žmonių nuodėmes. Tos rūšies vienuolynai, toliau dėsto Pijus XI, duoda šventumo pavyzdį, kurį Bažnyčia patiekia sekti. Nėra tobulesnio gyvenimo, kurį būtų galima pasiūlyti — jis naudingas visai Bažnyčiai. Tie, kurie meldžiasi ir atgailauja, daugiau prisideda prie Bažnyčios pažangos ir žmonijos išganymo, sako Pijus XI, negu tie, kurie dirba tik apaštalavimo darbą tiesiogine prasme (atkreipkime dėmesį į žodelytį "tik", reiškiantį: kurie visai nesirūpina kontempliacija, A. G.), nes kontempliatyvūs vienuoliai išprašo tų malonių, be kurių apaštalavimo darbas nebūtų vaisingas. (Jei kurio nors apaštalavimo darbas buvo ypatingai vaisingas, tai dėl to, kad jis gyveno Dievo kontempliacijoje. Prisiminkime tik Arso kleboną Šv. Toną Vianney, A. G.). Štai minėtoje bulėje išdėstytas Bažnyčios mokslas apie kontempliatyvių vienuolynų vertę.

      Kontempliacija yra aukščiausias stovis žemėje, nes jis amžinai nesibaigs: juk amžinybė yra ne kas kita, kaip Dievo kontempliavimas tyroje meilėje ir Juo džiaugimasis. Šv. Grigalius Didysis sako, kad kontempliatyvusis ir amžinasis gyvenimas yra ta pati realybė: tik vienas yra aušra, o kitas — šviesi diena.

      Ar tik kontempliatyvūs vienuolynai nėra tie perkūnsargiai, kurie sustabdo bent dalį tos teisingos Dievo bausmės, skirtos pasauliui už jo nusikaltimus? Ar tik šie kontempliacijos židiniai nėra dvasinio oro ozonas, kuris apvalo nuodėmių teršiamą atmosferą?

      Pagaliau, šie vienuolynai apaštalauja jau pačiu savo buvimu. Užtenka pamatyti jų sudvasintus veidus, užtenka pasiklausyti chorališkojo giedojimo, kuris kaip amžina malda veržiasi iš jų grynų sielų — ir štai pajunti antgamtinio pasaulio apčiuopiamą ir viliojantį dvelkimą. Nenuostabu, kad jau minėtas prancūzų žurnalistas R. Cluny rašė savo knygoje: "Aš iš tų buvojimų kontempliatyviuose vienuolynuose išsinešiau antgamtinių grožybių viziją, kuri trykšta iš jų slaptingo tylos židinio".