1957 M. VASARIO MĖN. (FEBRUARY) VOLUME VIII, NO. 2
LAISVĖ— didžiausia Dievo dovana žmogui. Ji iškelia jį virš kitų tvarinių, ir priartina prie Tvėrėjo. Ką Dievas žmogui kartą davė, niekados neatima. Jis neatima iš žmogaus nei laisvės nei gyvenimo. Laikinį žmogaus gyvenimą Jis tik pakeičia amžinu. Savo laisvės gali atsisakyti tik pats žmogus, Dievas jos neliečia. Fizinę ir laikinę laisvę žmogus gali ir be savo noro prarasti, bet dvasinės, tikrosios laisvės— niekados. Surakink žmogų geležiniais pančiais, įmesk į kalėjimą arba ištremk iš gimtojo krašto. Ar tokiu būdu atimsi jam laisvę? Ne! Kai iškankintas jo kūnas gulės tamsiame kalėjimo rūsyje, dvasios niekas negalės kankinti nei uždrausti, kad ji iškiltų į mėlynas padanges ir skrajotų ten laisva, galinga, kaip kalnų erelis. Gali išdurti žmogui akis ir ausis, gali nukirsti liežuvį, rankas ir kojas, bet jo dvasiai nieko nepakenksi, neišrausi jos laisvės sparnų. Ji skris, kur nori, ji galės džiaugtis, mylėti ir gyventi viltimi. “Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti” (Mato 10, 28). Daug yra laisvėje gyvenančių, kurie yra kūno vergai; daug yra kalinių ir tremtinių, kurių laisva dvasia pakyla virš visų pasaulio vargų.