Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1957m. 3 Kovo

T U R I N Y S
 
 
Viršelio iliustracija: J. Paukštienės “Nuovargis”
 
"Laiškai Lietuviams" leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rugpiūčio dvimėnesinį. Metinės prenumeratos kaina trys doleriai. Atskiras numeris 30 centų.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redaktoriaus Padėjėjas — Bruno Markaitis, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Tel. HEmlock 4-1677. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, III. Additional office of mailing in Putnam, Conn.    Viršelis ir vinjetės A. Kurausko    Immaculata Press
 

ATSILYGINIMAS

1957 M. KOVO MĖN.   (MARCH) VOLUME VIII, NO. 3

      KAI ateina gavėnia ir žmogui apie atgailą kalba, kartais jis nusipurto ir pagalvoja, kad mūsų religija yra trupučiuką žiauri. Dėl ko nuolat vis apie tai, kas nemalonu, kalbėti. ar ne geriau žmogui priminti tai, kas gražu? Laimė, džiaugsmas ir meilė gali kiekvieno dvasią pakelti, o atgaila ją slegia žemyn. Daug yra žodžių mūsų žodyne, bet kai kurių mes nežinom prasmės. Atgaila ne dvasios kankinimą reiškia, ji žmogaus nenustumia į nuliūdimą. Atgaila yra džiaugsmo, meilės ir laimės šaltinis. Daryti atgailareiškia grąžinti kitam tai, kas priklauso, išlyginti, kas nelygu, atsiprašyti už įžeidimą. O kai esi kitam neskolingas, kai rami tavo sąžinė ir kiekvieną gali vadinti draugu, ar nejauti tada džiaugsmo, ar gyventi draugystėje negražu ir nelinksma, ar tai nekelia dvasios aukštyn? Mes ir Dievui labai daug skolingi, skolingi už tai, ką iš Jo esame gavę. Bet kartais net vogčiomis pasisavinam garbę, kuri tik vienam Dievui priklauso. Mes paimam tai, kas ne mūsų, mes einame ten, kur Jis draudžia, ir bėgam šalin, kai Jis šaukia... Bet jeigu kada nors tai suprantam ir susigėdę Jam puolam po kojų, jei pasiryžtam daugiau Jį mylėti ir grąžinam tai, kas ne mūsų,tai yra atgaila, atsilyginimas Dievuitikro džiaugsmo, meilės ir laimės šaltinis.

 

MINTYS KASDIENIAM GYVENIMUI

DR. JUOZAS PRUNSKIS

      Jeigu kas mus paklaustų, kurie autoriai yra daugiausia prisidėję prie mūsų charakterio ir pasaulėžiūros ugdymo, daugelis atsakytume, kad Foersteris ir Tihamer Toth. Kuris mūsų nėra godžiai sklaidęs "Jaunuomenės auklėjimo" lapus, kuris nėra gėrėjęsis didžiojo vengrų rašytojo T. Toth "Jaunuolio religija", "Jaunuolio būdu", "Atmerk akis" ir kitais?

      Būtų didelė nelaimė, jeigu su tais didžiaisiais žodžio meisteriais ir pasibaigtų mūsų pamėgtieji auklėtojai. Naujasis pasaulis — Amerika mums taip pat turi ką pasiūlyti. Drąsiai galima sakyti, kad kas Šveicarijai ir Vokietijai buvo Foerster, o Vengrijai T. Toth, tas JAV-bėms yra Fulton Sheen. Jis toks gilus mintytojas, kad į jo paskaitas Washingtono universitete klasės sausakimšai prisigrūsdavo studentų. Jis toks talentingas rašytojas, kad net protestantiškoje Amerikoje daugelis jo knygų pasiekė labiausiai perkamų veikalų garbę. Jis toks ugningas kalbėtojas, kad ir dabar žavi klausytojus televizijoje, kur nekartą yra pasakęs šiltų žodžių ir Lietuvai. Paagliau jis yra tokia įtakinga asmenybė, kad ne vienas garsus konvertitas jį pasirinko vadovu gyvenimo klystkeliuose ir buvo jo atvestas prie Viešpaties altorių.

Kelias i laimingą gyvenimą

      Vienas paskutiniųjų šio kūrybingo vyro veikalų yra populiarus leidinys "Way to Happy Living". Čia jis trumpais, ryškiais straipsneliais apžvelgia, kurie dalykai gyvenime gali suteikti laimę ir kurie ne. Čia jis gilinasi į vyro ir moters psichologiją ir sprendžia meilės problemas. Čia jis nagrinėja žmonių įpročius, pradėjęs nuo to prasmingo ispanų posakio: "Įpročiai iš pradžių yra voratinkliai, o vėliau pančiai". Jis neužmiršta net tokių kiekvienam darbo žmogui aktualių dalykų, kaip atostogos. Kartoja Al Smith žodžius: "Dvi svarbiausios atostogų dienos yra tos, kada išvykstame iš namų ir kada sugrįžtame". Jis pabrėžia atostogų reikalą, nes daugelis galėtume tą pat pasakyti, ką yra pasakęs Henry Ward Beecher: "Aš galiu metų darbą atlikti per vienuolika mėnesių, bet negalėčiau to padaryti per ištisus dvylika mėnesių".

Skaityti daugiau:

Dovanos

A. DOMINAITĖ

      Kiek džiaugsmo suteikia kiekviena dovana! Jau taip Kūrėjo leista, kad galime savo meilę pareikšti konkrečiu dalyku — dovana. Kaip rūpestingai renkame dovanas savo mylimiesiems, renkame tokias, kurios būtų mylimajam brangios ir naudingos, kad galimai dažniau jomis grožėtųsi ar naudotųsi.

      Tačiau kartais mes per greitai tas dovanas pamirštame, taip priprantame, kad laikome savaime būtinu dalyku ar net numetame į šalį. Todėl tikrai gera laiks nuo laiko sustoti ir suskaičiuoti, peržiūrėti savo dovanas.

      Kokia didelė Kūrėjo dovana mums pojūčiai; kiek grožio ir gėrio akimis mes suimame į save; kokiais akordais mus praturtina ausys, ir kokių malonumų mums suteikia kiti pojūčiai. Tačiau noromis ar nenoromis per tuos pačius pojūčius patenka į mūsų pasaulį ir kenksmingi dalykai. Nors šios dovanos geros, bet ar neturime dar geresnių?

      Žmogus filosofijos vadovėliuose apibūdinamas kaip protaujantis gyvis. Tad žmogus nuo kitų kūrinių skiriasi galia protauti, galvoti. Reiškia, jam Kūrėjas suteikė ypatingą dovaną — protą. Tačiau šiais laikais dažnai girdime sakant, kad žmonės, ypač šitame žemyne, skuba, bėga, bet negalvoja — atrodo, tą Dievo duotą dovaną padeda į šalį. Tikrai neretai girdime posakį: "Nežinau, kodėl taip padariau". Juk tuo posakiu pripažįstame, kad negalvojame. Žinoma, kai kurie dalykai impulsyviai įvyksta, bet galime po to pergalvoti ir padaryti išvadas, kad kitą kartą jau sąmoningai vienaip ar kitaip darytume. Gal šiam dalykui būtų galima pritaikyti ir Evangelijos posakį, kad Viešpats biaurisi drungnais, kurie nei šilti, nei šalti. Tie drungnieji kaip tik nepanaudoja tos Dievo dovanos — protavimo, jie leidžia gyvenimui riedėti bet kaip, taip kaip pasitaiko. Vieną dieną užėjo vienoks jausmas — jis elgiasi vienaip, kitą dieną užėjo kitoks — jis elgiasi vėl kitaip. Toks asmuo tikrai pavojingas, nežinai, ką šiandieną ir ką rytoj padarys. Jis dalykų neapsvarsto.

Skaityti daugiau:

KONTEMPLIATYVUS VIENUOLYNAI

ALFONSAS GRAUSLYS

II

Trapistai

      Viena griežčiausių kontempliatyvių vienuolijų yra cistersai, populiariai vadinami trapistais. Jie ištikimai laikosi tų klasiškų dvasinio gyvenimo taisyklių, kurias VI šimtmetyje parašė didysis Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvas — Šv. Benediktas. Jo regula, anot teologų, yra proto triumfas, tobulas žmogaus prigimties pažinimo ir dvasinio vadovavimo kūrinys. Popiežius Viktoras III ją lygino su Mozės įstatymu. Kai amžių bėgyje aplinkybių priversti kai kurie vienuolynai, kurie buvo šia regula pagrįsti, nuo jos nutolo, ją sušvelnindami arba jos aiškinimą pritaikydami gyvenamajam amžiui, tai cistersų dalis pasiryžo šią regulą vykdyti visame jos grynume ir tobulume. Iš čia cistersų — trapistų ordino inicijalai — O.C.S.O., kurie reiškia: griežto laikymosi cistersų vienuolija. Vadinasi, vienuolija, kuri griežtai laikosi Šv. Benedikto regulos. Mat, yra ir kitų cistersų, kurie nevadinami trapistais, nes jie gyvena pagal sušvelnintą Šv. Benedikto regulą. Nesigilindami į trapistų istorijos eigą, turime pasakyti, kad į dabartinį jų susitvarkymą juos pastūmėjo didysis XII šimtmečio mistikas, pamokslininkas, rašytojas ir veiklusis Bažnyčios šulas — cistersas Šv. Bernardas ir XVI šimtmetyje gyvenęs ordino viršininkas Rance.

      Norint suprasti trapistų dvasios pasaulį, reikia įsigilinti į Šv. Benedikto regulą (vis naujų jos tekstų leidinių ir komentarų netrūksta knygų rinkoje, kas rodo regulos aktualumą) ir reikia susipažinti su Šv. Bernardo raštais, kuris tikra prasme yra trapistų ordino dvasios tėvas. Tai buvo nepaprastos jėgos ir degančio dvasingumo asmenybė, vienas didžiausių pamokslininkų. Tokia buvo galinga jo iškalba, jog motinos ir žmonos bijojo, kad jų vaikai ir vyrai — Bernardo pamokslų ir asmenybės paveikti — nepaliktų pasaulio ir jų neapleistų. Mat, jis visas liepsnojo Dievo meile. "Dievo meilės saikas", — jis sakydavo, — "tai Jį mylėti be saiko." Bernardo mistika yra Dievo artimybė, pagrįsta meilės išgyvenimu. Todėl Dievo meilė turi būti pirmutinis mūsų rūpestis, nes — anot jo nuostabaus posakio — "kaisti yra daugiau negu žinoti". Meilės įkaitinta širdis yra svarbiau negu šaltas protas, kuris tikėjimo tiesą tik pažįsta, bet jos nemyli. Šitą pagrindinį Šv. Bernardo dvasios toną reikia išgirsti, norint suprasti trapisto gyvenimo heroizmą, nes heroizmas yra didelės meilės išdava.

      Vaduodamiesi Šv. Bernardo žodžiais, kad "nieko nėra negalimo tiems, kurie tiki, ir nieko sunkaus tiems, kurie myli", trapistai sukūrė tokį aukos pilną gyvenimą, kad — to paties šventojo žodžiais tariant — jų gyvenimo pavyzdžio ir atgailos paveikti kiti prisikelia gyvenimui.

      Metę pirmąjį žvilgsnį į trapistų gyvenimą, pažiūrėkime, ką mes jame pastebime, ko kitur nerandame. Tai visiškas ir nuolatinis tylėjimas, be jokių, kad ir trumpų pasikalbėjimo valandų kasdienio poilsio metu. To nėra jokioje kitoje vienuolijoje.

      Net ir apie savo sielos reikalus norėdami pasikalbėti, jie kiekvieną kartą turi gauti viršininko leidimą. Tylėjimo griežtumas matosi ir iš to, kad net būtiniausi dalykai "pasakomi" sutartiniais ženklais. Nors Šv. Bernardas tiems, kuriems toks tylėjimas kartais atrodytų persunkus, primena, kad "jei jie galvotų apie griežtą atskaitomybę, kurios Didysis Teisėjas pareikalaus iš jų žodžių, jiems nebūtų sunku tylėti". Vis dėlto, kokia milžiniška auka, bent tarpais, turi būti socialinei žmogaus prigimčiai toks tylėjimas! Pagal pačių trapistų liudijimus, jie kartais dėl tokio tylėjimo patiria sukrečiančius psichinės krizės momentus. Bet tai būna tik kartais, nes dvasiniai vis labiau bręstant ir tylos tuštumą vis labiau Dievu užpildant, tos aukos sunkumas darosi pakeliamesnis.

      Giliau žvelgdami į trapistų gyvenimą, pirmiausia susipažinkime su išorine jų gyvenimo aplinka, o po to — su dvasine atmosfera, kurioje jie gyvena. Čia mes dažnokai naudosimės tų žmonių išgyventais jausmais, kuriems teko susidurti su trapistais.

Skaityti daugiau:

ŠVIETIMAS IR AUKLĖJIMAS

P. Maldeikis

      Gyvybės perdavimo polinkis yra vienas stipriausių iš visų žmogaus prigimties polinkių. Jo veiklumas bent tam tikrais laikotarpiais gali destruktyviai atsiliepti kiekvieno žmogaus asmenybei, jei tik jis nėra palenktas moraliniams principams. Aukštesnių principų nereguliuojamas, kalbamas polinkis neretai suardo vidinę žmogaus pusiausvyrą ir nuveda žmogų į gilius vidinius konfliktus. Drauge reikia sutikti, kad kalbamu atžvilgiu žmogaus prigimtis nelengvai pasiduoda reguliuojama, ir kiekvienam augančiam, bręstančiam ir suaugusiam žmogui tenka išgyventi nesklandumų, beklaidžiojant tarp to, ko jis pagal savo nusistatymus siekia, ir to, kas jį, Goetės žodžiais tariant, traukia žemyn.

      Tuos vidinius konfliktus paaštrina dvi aplinkybės: 1) augančio bei bręstančio žmogaus pergyvenimuose ima reikštis daug naujų dalykų, kurių jis nesupranta, ir iškyla daug klausimų, kuriems jis pats vienas neranda atsakymo; 2) gyvybės perdavimo polinkis yra pati intymiausia žmogaus gyvenimo sritis; ji yra intymi ne tik dėl to, kad apie ją paprastai nekalbama ir nesiaiškinama, bet, svarbiausia, dėl to, kad su to polinkio pabudimu drauge sustiprėja gėdos jausmas, kuris saugo ano polinkio intymumą ir varžo jo pasireiškimą. Greta moralės reikalavimų, gėdos jausmas yra viena pagrindinių kliūčių, kurios neleidžia anam polinkiui atvirai ir ekscesyviai reikštis. Visa tai — ano polinkio veržlumas bei linkimas į ekscesyvumą iš vienos pusės ir moraliniai reikalavimai bei kitos natūralios ar socialinės kliūtys iš antros pusės — sudaro žmogui tam tikrą įtempimą, kuriame jis nevisada sugeba pasirinkti teisingą išeitį.

      Kad vaikas ir jaunuolis galėtų išvengti didelių vidinių įtempimų, kad jis galėtų teisingai nusistatyti jam iškylančių klausimų atžvilgiu ir kad būtų jam sumažinti klaidžiojimų bei vidinių konfliktų pavojai, laikoma būtina, kad kas nors padėtų jam suprasti atitinkamus klausimus bei reiškinius, padėtų suprasti jų prasmę, laiku juos paaiškintų, reikiamai nušviestų. Taip naujausių laikų auklėjime yra atsiradusi vadinama seksualinio švietimo problema.

      Tai yra vienas jautriausių auklėjimo klausimų, kurio sprendimas yra glaudžiai susijęs su pasaulėžiūra ir apskritai moralės supratimu. Vieni laikosi nusistatymo, kad šiuo atveju reikia patenkinti vaikų ir paauglių smalsumą, išdėstyti jiems visus lyties klausimus ir tuo būdu pašalinti visas tas priežastis, dėl kurių tenka jaunimui pergyventi vidinius konfliktus bei sukrėtimus. Toks nusistatymas grindžiamas tuo, kad, jei vaikas ar jaunuolis atitinkamai pagal savo susiinteresavimą viską žinos, tai nebus nė progos reikštis jo smalsumui. Jei jis iš anksto žinos apie būsimus pergyvenimus, tai jis viską pergyvens natūraliai ir be sukrėtimų. Ir jei greta to jo nauji pergyvenimai įgaus daugiau socialinio pripažinimo ir nebus taip moralinių reikalavimų nustumti į intymumą bei paslaptingumą, tai nebus jokio pagrindo kilti sąžinės įtempimams bei konfliktams. Taip suprasdami seksualinio auklėjimo problemą ir drauge siekdami išgyvendinti krikščioniškąją moralę, vokiečių nacionalsocialistai buvo įsivedę platų ir visiškai atvirą lytinių klausimų aiškinimą mokyklose, dėstant tuos klausimus bendrai berniukams ir mergaitėms. Tų pačių tikslų siekdamas, tokį pat seksualinį švietimą proteguoja ir komunistinis auklėjimas. Panašiai mažina lyties klausimų intymumą bei nori jiems iškovoti atviro svarstymo teises ir natūralistinės ir apskritai materialistinės krypties pedagogikos, kurios laikosi pažiūros, kad žmogaus moralė yra tik socialinių papročių reikalas ir kad žmogaus moralinis laikymasis daugiausia pareina nuo jo dalykų žinojimo ar nežinojimo.

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKOJI ŠEIMA (II)

STASYS YLA

II. PSICHOLOGINĖS PROBLEMOS

      Nemažiau svarbios, nors mažai kieno liečiamos, psichologinės lietuviškosios šeimos problemas. O jų yra, ir tai rodo kai kurie reiškiniai. Reiškiniai visada turi ir savo priežastis.

A. Psichologiniu negalių apraiškos

      Nesileisdami į platesnius laukus, paminėkime bent keletą ryškesnių apraiškų:

      1.    Neryžtingumas vesti, baimė daryti galutinį žingsnį, perdėtas atsargumas ir kritiškumas yra dažni reiškiniai mūsų jaunimo vedybinėse problemose. Ar tai nenudelsia šeimos kūrimo? Juo toliau atidedamas šis reikalas, juo labiau atsargumas bei kritiškumas didėja. Taip žmogus praleidžia tinkamiausią vedybinio amžiaus ribą ir jam lieka vis mažiau galimumų pasirinkti partnerį.

      2.    Nesugyvenimas vedus, psichologinis neišsibalansavimas, perdėtas jautrumas vienas antro skirtybėms — taip pat dažni faktai mūsų šeimose. Tokių nesusigyvenančiųjų pavyzdys sunkiai veikia besiruošiančius vesti, didina jų netikrumą ir baimę.

      3.    Vengimas fizinio ryšio ir net šeimos prieauglio ne dėl fizinio nepajėgumo, bet dėl psichologinio nesusiderinimo, dėl dvasinių užlūžimų, perdėtų įsiskundimų, nepagrįstų, kartais iki paranoiškumo einančių, įtarinėjimų. Visa tai padaro praktiškai nevaisingas šeimas. Dar labiau dvasiškai jos būna nenašios, nekūrybiškos, neugdančios žmogaus, priešingai — jį laužančios.

      4. Išsiskyrimai arba pasimetimai po tam tikro, kartais ilgesnio gyvenimo šeimoje, ypač pagausėję karo ir pokario metu, rodo pirmon eilėn psichologinį neišsibalansavimą, nepajėgumą apgalėti psichologinių sunkumų, iškylančių ypač pervartų amžiuje.

B. Psichologinių negalių priežastys

      Lig šiol mažai kas iš mūsų gilinosi į psichologinius sunkumus, kylančius iš tautinio charakterio. Greičiau pakaltinamos aplinkybės arba stačiai pats žmogus — vienas ar kitas. Tiesa, aplinkybės turi įtakos, bet ir jos šiuo atveju daugiau priklauso nuo žmonių psichologijos, būtent — kaip tos aplinkybės priimamos. Sakysim, psichologai tvirtina, jog lietuvis ne tiek dėl aplinkybių, kiek dėl paties savo charakterio yra neatsparus svetimybėms. (Tai mes dar prisiminsim toliau). Iš psichologinių priežasčių įsidėmėtinos šios:

      1. Lėtesnis brendimas. Mes esame šiauriečiai, dėl to fiziškai ir dvasiškai bręstame su tam tikru pavėlavimu. Pagal tai, vėliau iškyla ir šeimos kūrimo interesas. Net iškilęs, šis interesas nepasireiškia pas mus taip gaivališkai, kaip pas pietiečius. Kaip visiems šiauriečiams būdinga, taip ir mums, ne tiek fiziologinių, kiek dvasinių — humaniškųjų interesų persvara. Tam tikro gyvumo ir net savotiško ryžtingumo, tiesa, atsiranda pas mūsų prieauglius-les, kai prasideda jų brendimas. Tada vestų ar tekėtų kiekvienas-na, tačiau tie mūsų paaugliai, nors fiziškai ir greitai ištysta, bet dvasinio subrendimo atžvilgiu dar būna tikri vaikai.

Skaityti daugiau:

NAUJOJI ŠEIMA

KUN. JONAS PETRĖNAS

VI

Moralinis jaunavedžiu parengimas moterystei

      P i l n u t i n i s  jaunavedžių parengimas moterystei apima visus šeimos gyvenimo aspektus: fizinį, socialinį, moralinį ir religinį. Atskiriems šeimos aspektams ir tarnauja fizinis, socialinis, moralinis ir religinis jaunavedžių parengimas ir jų pačių pasirengimas moterystei.

      F i z i n i s  parengimas, paliesdamas žmogaus kūną ir specifinių jo funkcijų tinkamumą moterystei, atitenka gydytojams specialistams, kurie pagal medicinos mokslo žinias ir savo profesinę sąžinę gali ir turi suteikti jaunavedžiams reikalingų ir naudingų žinių, patarimų, iškylančių besirengiant šeimos gyvenimui.

      S o c i a l i n i s  parengimas, ateidamas talkon naujajai šeimai ir padėdamas ją įvesti į socialinį gyvenimą, geriausiai tinka asmenims, pažįstantiems socialinio, visuomeninio, kultūrinio, ekonominio, teisinio gyvenimo klausimus ir problemas, su kuriomis teks gyvenime susidurti jaunavedžiams. Pedagogai, visuomenininkai, teisininkai, ekonomistai čia gali būti geriausi socialinių šeimos gyvenimo aspektų žinovai ir patarėjai. Jų profesinis pasirengimas, žinios, patarimai ir nurodymai čia labiausiai gali praversti jauniems žmonėms, planuojantiems sukurti naują šeimą ir įsijungti į socialinį, kultūrinį, ekonominį bendruomenės gyvenimą.

      Šiose eilutėse teliesime tik m o r a l i n į  ir r e l i g i n į  jaunavedžių parengimą moterystei, iškeldami pačias esmines ir reikalingiausias tų sričių tiesas, reikalingas pažinti jaunavedžiams.

Protas ir valia — moralinės žmogaus galios

      Pirmutiniu ir natūraliuoju žvilgsniu žiūrėdami į moterystę, matome, kad moterystė yra abipusė sutartis, kurią sudaro dvi šalys — vyras ir moteris, laisva valia sutikdami ir pasižadėdami »gyventi moterystėje ir atlikti visas iš sutarties išplaukiančias pareigas.

      Kaip kiekvienai sutarčiai sudaryti reikalingas iš sutartį darančių šalių tam tikras moralinis, dvasinis tinkamumas, taip lygiai, sudarant ir moterystės sutartį, iš vyro ir moters (jaunavedžių) reikalaujamas tam tikras moralinis tinkamumas, padedąs moterystę tikrai sudaryti ir atlikti vedusiųjų pareigas.

Skaityti daugiau:

AMERIKOS JAUNIMO “GAUJOS”

Gediminas Kijauskas, S.].

      Iš šio straipsnio neturėtume padaryti išvados, jog čia aprašoma būdingas Amerikos jaunimas. Taip pat klaidinga būtų tvirtinti, kad Amerikoje nėra jaunuolių, kurie susirūpinę ir pasišventę kilniems idealams. Čia gal yra dar daugiau kilniadvasių jaunuolių negu kur kitur, nors jie ne visiems matomi ir žinomi.

Autorius.

      Š i a n d i e n  Amerikoje pastebima didelis susirūpinimas auklėtojų ir net valstybės didžiųjų vyrų tarpe jaunimo pakrikimu. Jie konstatuoja, jog šio krašto svarbiausioji problema yra maištinga ir pasileidusi jaunoji karta. Laikraščiai ir žurnalai beveik kasdien aprašo baisius ir netikėtinus jaunimo nusikaltimus.

      Vyriausybė padarė apžvalgą 1,477 miestuose. Pagal Federal Bureau of Investigation (1955) 42% suimtųjų dėl didžiųjų nusikaltimų — kaip žmogžudystės, plėšikavimas, didelės vagystės, prievartavimai ir t.t. — yra iš jaunimo tarpo žemiau 18 metų! Tai yra 11% prieauglis, palyginus su pereitais metais. Bendrai imant, kaip matyti, ši situacija ne tik negerėja, bet dar eina blogyn.

      Kur visa to priežastis? Ką tai turi bendro su mūsų lietuviškąja jaunuomene? Ar mūsų jaunimui ir tėvams čia kartais nėra perspėjimas? Ko turėtume pasimokyti iš šių faktų? Šiuos ir kitus panašius klausimus būtų galima pastatyti, pažvelgus į šios problemos artumą ir svarbą. Daugelį klausimų paliesime tik netiesioginiai, kitus reikėtų atskirai gvildenti, o dar kitų beveik neįmanoma čia pat išspręsti, nes Jie mums arba neprieinami arba trūksta duomenų į juos tinkamai atsakyti.

Skaityti daugiau:

JADVYGA PAUKŠTIENĖ

     Dailininkė tapytoja Jadv. Paukštienė, 1938 m. baigusi Kauno Meno Mokyklą, P. Kalpoko tapygos skyrių, studijas gilino Paryžiuje "Academie des Beaux Arts" Meno Akademijoje. Gavo kelis pagyrimo pažymėjimus už savo tapybos darbus. 1937 m. dalyvavo Tarptautinėje Parodoje Paryžiuje ir gavo aukso medalį. Dalyvavo apžvalginėse meno parodose Kaune, Vilnuje ir Niujorke. Čikagoje suruošė dvi meno parodas. Dailininkė yra impresionizmo krypties atstovė.

J. Paukštienė   Mokinė (aliejus)

Dvidešimt Aštuonių Vaikų Motina!

KRISTINA KULIAVAITĖ

      —    Viešpatie, ne vienas ir ne du pradžiai, bet dvidešimt aštuoni iš karto! — svarsto smarkiai plakančia širdimi sesuo Klara vienuolės gyvenimo problemą. Antraisiais metais po įžadų ją paskyrė vaikų darželio vedėja. Nusiraminusi ir pasimeldusi už savo busimuosius auklėtinius, ėmė pakuotis.

      Po geros valandos vyresnioji, nesulaukdama sesers Klaros, atlaidžiai nusišypsojo jaunosios neprityrimu ir nuskubėjo į pagalbą. Tačiau greitai jos šypsny sustyro nuostaba. "Neprityrusioji pakuotoja" stovėjo tarp keturių dėžių sušilusi, bet patenkinta.

      —    Vaikučiams lipdomasis popierius, — linksmai paaiškino sesuo Klara, rodydama pirmąjį paką, — o čia senos atvirutės paveikslėliams karpyti. Štai šičia supakavau keletą tuščių dėžučių — darysime automobiliukus ir lėlių lopšelius.

      Sesuo Vyresnioji atslūgusi pritariamai lingavo galva:

      —    Reiškia pataikiau! Nors taip bijojau, maniau — per jauna, nepakankamai rūpestinga... O štai jau visos mintys tik apie vaikus. Dievas pasirūpino tuo reikalu anksčiau, negu mums atėjo į galvą paprašyti. Bet sau tikriausiai bus užmiršusi pasiimti net reikalingiausių dalykų. Hm... čia vieta mano motiniškumui,— nusijuokė patenkinta Vyresnioji. O sesuo Klara išvyko ne su keturiais, bet su penkiais ryšuliais!

      Po dviejų mėnesių praktikos sesuo Klara net neturi noro pagalvoti, kad kada nors buvo ar galėtų būti kitaip. Rytą, saulei skverbiantis pro namų tarpus, vienas po kito mažieji, tėvo ar mamos lydimi, ateina į "darbą".    

      —    Garbė Kristui, Sesele! — šūktelia penkmetis Petriukas, kaukštelia kulnimis ir neria pro seselės rankas kieman.

      Neatsigrįždamas atsiskiria nuo mamos Kaziukas. Tik dvejų metų — vyras miniatūroje. Rimtas, visuomet užsiėmęs, mažakalbis. Trimetis Algis, kuris tėvų baudžiamas graso pasiskųsti seselei, dabar trepsena aplink ją. Nuolat pakėlęs galvutę spokso aukštyn — dėl to visur užkliūva ir dažnai parvirsta. Jau savaitė, kai sesuo Klara visaip mėgina atpratinti Jonuką nuo kabinėjimosi į jos abito klostes. Nedrąsus, niekiu neatsilieka ir liūdnom akutėm glaudžiasi prie jos kaip kačiukas. Tekartoja tik vieną savo norą: "Pasakyk man pasaką apie mano mamytę ir tėvelį!"

      Aštuntą valandą darželio kieme prasideda didmiesčio judėjimas. Triratukai, vežimėliai, "arkliukai" ir "Lietuvos kareivėliai" skuba įvairiom kryptim, lydimi atitinkamų garsų. Nuošaliam kampe susibūrusios mergaitės. Tik keturios mergaitės, tačiau dvigubai lėlių. Jų mažą skaičių atpildo privilegijos žaislų ir teisių atžvilgiu. Seselei Klarai pasirodžius kieme, iš visų pusių pasigirsta pastangos atkreipti jos dėmesį.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Bruno Markaitis, S. J.

"LEGION OF DECENCY”

      “Legion of Decency” (sutrumpintai vadinsime LD) yra Amerikos katalikams sukurta komisija filmams vertinti, susidedanti iš dvasiškių ir pasauliečių, veikianti hierarchijos priežiūroje ir pagal jos direktyvas. Norint suprasti LD komisijos paskirti, reikia prisiminti jos įkūrimo aplinkybes ir motyvus.

      Nuo 1932 metų Hollywood filmų industrija nesisielojo dėl jokių dorovinių normų. Ekonominė krizė ir filmų studijų konkurencija darė finansinę padėtį labai sunkią. Todėl vienintelis kriterijus buvo pinigas, šiame laikotarpyje amerikietiški filmai buvo tokie nemoralūs, kad daugelyje užsienio kraštų juos buvo draudžiama rodyti, o pačioje Amerikoje pradėjo girdėtis balsų, kad federalinė valdžia sutvarkytų nepakenčiamą padėti.

      Tokiose aplinkybėse gimė “Legion of Decency”. Jo įtaka bei kai kurių asmenų (vienas jų buvo jėzuitas Daniel A. Lord) pastangos ir patarimai padėjo filmų industrijai suorganizuoti savąją “Production Code” komisiją, kurios sprendimui savanoriškai nusilenkė visos studijos. Buvo nustatyti bendri, viešąją dorovę liečią reikalavimai. Filmai pasidarė morališkesni.

      LD yra skirtas Amerikos katalikams. Jis neįsako, bet pataria, duodamas kelrodžius ir padėdamas individui teisingai vertinti filmus doroviniu požiūriu. Kaip kiekviena moralinė norma, taip ir LD sprendimai, turi omenyje žmogaus prigimtį. Visi žmonės turi tą pačią prigimtį, bet vienuose ji yra šviesesnė, kituose gi — ne tokia šviesi. Todėl nėra priemonių nustatyti tokį mastą, kuris tobulai tiktų kiekvienam individui. Kam netinka bendrasis mastas, tas turi pareigą pritaikyti moralinį principą savo individualiam atvejui.

      LD vertina filmus katalikiškosios dorovės šviesoje. Jis neskiria pagrindinės reikšmės meniniam elementui ten, kur filmas traktuoja temas arba problemas, reikalaujančias iš žiūrovo tiek ypatingo meninio lygio, tiek ypatingo dvasinio subrendimo, kurių didžioji žmonių dalis paprastai neturi.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“JAUNIMO NAMŲ” STATYBA

      Čikagoje Tėvų Jėzuitų statomi "Jaunimo Namai" smarkiai kyla aukštyn. Ateinantį rudenį jau bus galima jais naudotis. Juose bus dvi didelės salės, erdvios klasės Aukštesniajai Lituanistikos Mokyklai ir specialūs būklai jaunimo organizacijoms. Visuomenė šį darbą nuoširdžiai remia. Už tai jai esame labai dėkingi. Galutiniam namų užbaigimui dar reikės nemaža lėšų. Aukas galima siųsti šiuo adresu: Jesuit Fathers, 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois.

“LAIŠKAI LIETUVIAMS” DĖKOJA SAVO RĖMĖJAMS:

      J. Kaniausis (Chicago) aukojo $10, J. Klimas (E. Chicago) — $7, St. Vosylienė (Chicago) — $7, P. A. Deltuva (Rockford) — $5, A. Kudukytė (Cicero) — $5, St. Petrauskaitė (Chicago) — $4.

      Po $3 aukojo: M. Šveikauskas (Chicago), Dr. V. Plioplys (Rockford), T. Kaminskas (Joliet).

      Po $2 aukojo: Kun. J. Tautkus (Omaha), J. Balnionis (Detroit), kun. V. Karalevičius (Elizabeth), P. Norvilas (Chicago), M. Giraitis (Worcester), P. Dambrauskas (Oak Lawn), A. Banėnas (Detroit), Aglinskai (London), kun. V. Cukuras (Colchester), K. Pieškus (S. Boston), Br. Gurėnas (Chicago), A. Baleišis (Chicago), L. Mačys (London), kun. V. Budreckas (Pittsburgh), P. Nenorta (E. Chicago), M. Čižikas (Chicago), M. Jasaitis (Canada), J. Misevičius (Canada), P. Mikaįauskas (Omaha), kan. P. Juknevičius (Peoria), A. Vailokaitis (Chicago).

      Po $1 aukojo: J. Kavaliūnai, G. Strimaitis, A. Jančius, B. Gelažius, O. Petkevičienė, A. Abaravičienė, P. Totoraitis, T. Vendzelis, B. Paulikas, J. Birgelienė, B. Sedleckas, A. Petkus, E. Mikalajūnas, J. Lesevičius, B. Beleškienė, E. Laukaitienė (visi Chicago), B. Chonauka, Z. Juškevičienė, D. Remys, V. Ališauskas (visi Cicero), V. Kamaitis (Millbury), O. Danisevičiūtė (Brooklyn), J. Petronis (Phila.), V. Kezinaitis (Hamilton), M. Kapočius (Dorchester), S. Blynas (Bridgeport), M. Valiulienė (Toronto), M. Koskus (Montreal), A. Matulionis (Plattsburg), K. Sragauskas (Detroit).

Skaityti daugiau: