1957 M. KOVO MĖN.   (MARCH) VOLUME VIII, NO. 3

      KAI ateina gavėnia ir žmogui apie atgailą kalba, kartais jis nusipurto ir pagalvoja, kad mūsų religija yra trupučiuką žiauri. Dėl ko nuolat vis apie tai, kas nemalonu, kalbėti. ar ne geriau žmogui priminti tai, kas gražu? Laimė, džiaugsmas ir meilė gali kiekvieno dvasią pakelti, o atgaila ją slegia žemyn. Daug yra žodžių mūsų žodyne, bet kai kurių mes nežinom prasmės. Atgaila ne dvasios kankinimą reiškia, ji žmogaus nenustumia į nuliūdimą. Atgaila yra džiaugsmo, meilės ir laimės šaltinis. Daryti atgailareiškia grąžinti kitam tai, kas priklauso, išlyginti, kas nelygu, atsiprašyti už įžeidimą. O kai esi kitam neskolingas, kai rami tavo sąžinė ir kiekvieną gali vadinti draugu, ar nejauti tada džiaugsmo, ar gyventi draugystėje negražu ir nelinksma, ar tai nekelia dvasios aukštyn? Mes ir Dievui labai daug skolingi, skolingi už tai, ką iš Jo esame gavę. Bet kartais net vogčiomis pasisavinam garbę, kuri tik vienam Dievui priklauso. Mes paimam tai, kas ne mūsų, mes einame ten, kur Jis draudžia, ir bėgam šalin, kai Jis šaukia... Bet jeigu kada nors tai suprantam ir susigėdę Jam puolam po kojų, jei pasiryžtam daugiau Jį mylėti ir grąžinam tai, kas ne mūsų,tai yra atgaila, atsilyginimas Dievuitikro džiaugsmo, meilės ir laimės šaltinis.