Spausdinti

KRISTINA KULIAVAITĖ

      —    Viešpatie, ne vienas ir ne du pradžiai, bet dvidešimt aštuoni iš karto! — svarsto smarkiai plakančia širdimi sesuo Klara vienuolės gyvenimo problemą. Antraisiais metais po įžadų ją paskyrė vaikų darželio vedėja. Nusiraminusi ir pasimeldusi už savo busimuosius auklėtinius, ėmė pakuotis.

      Po geros valandos vyresnioji, nesulaukdama sesers Klaros, atlaidžiai nusišypsojo jaunosios neprityrimu ir nuskubėjo į pagalbą. Tačiau greitai jos šypsny sustyro nuostaba. "Neprityrusioji pakuotoja" stovėjo tarp keturių dėžių sušilusi, bet patenkinta.

      —    Vaikučiams lipdomasis popierius, — linksmai paaiškino sesuo Klara, rodydama pirmąjį paką, — o čia senos atvirutės paveikslėliams karpyti. Štai šičia supakavau keletą tuščių dėžučių — darysime automobiliukus ir lėlių lopšelius.

      Sesuo Vyresnioji atslūgusi pritariamai lingavo galva:

      —    Reiškia pataikiau! Nors taip bijojau, maniau — per jauna, nepakankamai rūpestinga... O štai jau visos mintys tik apie vaikus. Dievas pasirūpino tuo reikalu anksčiau, negu mums atėjo į galvą paprašyti. Bet sau tikriausiai bus užmiršusi pasiimti net reikalingiausių dalykų. Hm... čia vieta mano motiniškumui,— nusijuokė patenkinta Vyresnioji. O sesuo Klara išvyko ne su keturiais, bet su penkiais ryšuliais!

      Po dviejų mėnesių praktikos sesuo Klara net neturi noro pagalvoti, kad kada nors buvo ar galėtų būti kitaip. Rytą, saulei skverbiantis pro namų tarpus, vienas po kito mažieji, tėvo ar mamos lydimi, ateina į "darbą".    

      —    Garbė Kristui, Sesele! — šūktelia penkmetis Petriukas, kaukštelia kulnimis ir neria pro seselės rankas kieman.

      Neatsigrįždamas atsiskiria nuo mamos Kaziukas. Tik dvejų metų — vyras miniatūroje. Rimtas, visuomet užsiėmęs, mažakalbis. Trimetis Algis, kuris tėvų baudžiamas graso pasiskųsti seselei, dabar trepsena aplink ją. Nuolat pakėlęs galvutę spokso aukštyn — dėl to visur užkliūva ir dažnai parvirsta. Jau savaitė, kai sesuo Klara visaip mėgina atpratinti Jonuką nuo kabinėjimosi į jos abito klostes. Nedrąsus, niekiu neatsilieka ir liūdnom akutėm glaudžiasi prie jos kaip kačiukas. Tekartoja tik vieną savo norą: "Pasakyk man pasaką apie mano mamytę ir tėvelį!"

      Aštuntą valandą darželio kieme prasideda didmiesčio judėjimas. Triratukai, vežimėliai, "arkliukai" ir "Lietuvos kareivėliai" skuba įvairiom kryptim, lydimi atitinkamų garsų. Nuošaliam kampe susibūrusios mergaitės. Tik keturios mergaitės, tačiau dvigubai lėlių. Jų mažą skaičių atpildo privilegijos žaislų ir teisių atžvilgiu. Seselei Klarai pasirodžius kieme, iš visų pusių pasigirsta pastangos atkreipti jos dėmesį.

      —    Sesele, žiūrėkit aš!...

      —    Sesele, aš! Žiūrėkit, kaip aš moku!

      Sesuo Klara visiems parodo nusistebėjimo jų "gabumais" ir džiaugsmo jų pasisekimuose. Bet šįryt mintį užima Andriukas. Vakar ji prašė tėvą diržu nubausti Andrių už neklusnumą. Tėvas, vaikui girdint, prižadėjo.

      —    Kad tik stipriai nemuštų, — mąsto sesuo Klara ir visa savo būtybe pajunta vaiko skausmą. Kažin, gal jis pyks ir bus užsikirtęs...

Apgriuvę namai (akvarelė)

 

      —    Garbė Kristui, Sesele Klara!

      —    Andriuk...

      —    Jau gavau! — laimingai šūktelia vaikas. Greitu mostu ją apkabina, spustelia ir apsisukęs šauna pas draugus.

      Vaikiškos širdies paprastumas sujaudina seserį. Ji žino, kad myli juos visus ir kiekvieną atskirai.

      Tomukas, smarkiai bėgdamas, užkliudė ir parvertė mergaitę. Pastebėjęs seselės žvilgsnį, grįžta, pakelia verkiančiąją už galvos, staigiai ir smarkiais judesiais paglosto ir pabučiuoja, visu to atsiteisimo metu žiūrėdamas į seselę. Juokas kutena krūtinę, bet sesuo Klara rimtai pamoja jam ateiti. Tomas, nuleidęs galvą, tačiau pakėlęs akis, lėtai artinasi.

      —    Tomai, ką seselė sakė reikia daryti, kai bėgi pro mergaitę?

      —    Bėgt nuo jos! II aš jau nolėjau...

      —    Ne, Tomai, seselė sakė, jog reikia sulėtinti žingsnius, kad jos neužgautum. Eik dtsiprašyti.

      —    Sesele, aš kaleivių vadas! Mes bėgom nuo pliešo... mes didvyliai... mūsų pilis šitaip nugliuvo... — Tomas kalbėjo bet ką, kad tik nutrauktų seselės dėmesį nuo reikalo atsiprašyti.

      —    Koks iš tavęs vadas, Tomai, koks gi tu didvyris... vėl šlapias! Einam, pakeisiu.

      Neramiai pasirangęs ir nepatenkintas reikalo kryptimi. Tomas nusiskubino paskui seselę.

      Po pietų ir daugiau "didvyrių" pasekė savo vado pavyzdį. Jiems sugulus popiečiui, ant virvės išrikiuotai džiūvo apatinioji "Lietuvos kareivėlių" uniformos dalis, "priešo" rimtumo ir "mūšio" intensyvumo liudijimas.

      Vaikams įmigus, sesuo Klara pasiėmė rožančių.

      —    Kad visi būtų sveiki. Kad augtų geri ir garbingi. Kad Algiukui atsitaisytų akutės... Juozukui kojos...

      Nepajunta, kad intencijų daugumas pavagia maldos laiką ir ji, spausdama rožančių, galvoja apie kiekvieną iš eilės, apie jų tėvus...

      —    Dieve, palaimink ir suteik tvirtumo Kaziuko tėvui, kad metęs klaidingą gyvenimą, sugrįžtų į savo šeimą... Aldutės mama per mažai jai skiria dėmesio. Mergaitė maža kaip užguitas šuniukas. Nedrąsūs judesiai, bailus ir meilės alkanas žvilgsnis. Ji nuostabiai myli ir gėrisi savo motina, lyg kažkuo nepasiekiamai didingu...

      Juozuko pabudimas atšaukia seserį iš susimąstymo ir ji tyliai atsidūsta.

      —    Suteik man, Dieve, savo meilės perteklių, kad duočiau tiems, kuriems jos stinga. Duok man supratimo, kad užpildyčiau, kur jo trūksta; valios ir kantrybės, kad atitaisyčiau, kas iškreipta. Duok man nusižeminimo atitraukti savo širdį, kur manęs nebereikia...

      Į vakarą, vienas po kito linksmai atsisveikinę, tėvų vedini išsiskirstė vaikai. Ir saulės spinduliai nežymiai pro namų tarpus išslinko vakarop. Sutvarkiusi vaikų kambarius ir žaislus, sesuo Klara prisiminė: "Rytoj Marijos šventė! Reikia vaikučiams padaryti malonumą."

Medžiai vandeny(akvarelė)

 

      —    Noriu užsakyti "siurpryzinius pakus" vaikučiams, — kalba ji telefonu krautuvės tarnautojui.

      —    Gerai. O kiek jų turite, Madam?

      —    Dvidešimt aštuonis.

      —    K-kaip? Atleiskite, neužgirdau.

      —    Dvidešimt aštuonis. Dvidešimt keturi berniukai ir keturios mergaitės, — garsiai paaiškina sesuo Klara.

      —    T-taip. Gerai... Labai gerai, — stena pasimetęs pardavėjas, — o kieno vardu ir kur juos turiu pristatyti?

      — Sesers Klaros... — ir ji padiktuoja adresą.

      — "Okey", — trenkia triūbelę pardavėjas ir pusgarsiai nusijuokia: — Asilas! Iškart turėjau suprasti, kad tik vienuolės gali turėti tiek vaikų!  



 

Aš STEBIUOSI, kad daugelis žmonių bodisi pasauliu, kuriame yra tiek daug idomių ir nuostabiu dalyku.

      Aš STEBIUOSI, kad žmonės, kurie daugiausia plepa, mažiausiai gali duoti; kurie daugiausia žada, mažiausia nuveikia.

      Aš STEBIUOSI, kad žmonės negali susitarti gyventi santaikoje, žinodami, kad visi mes turime sutilpti tame pačiame žemės rutuly, ir kad nėra kur pabėgti.

      AŠ STEBIUOSI, kad mes visi gerai suprantame ir pateisiname savo klaidas bei nepasisekimus, bet iš kitų tikimės tobulybės.

      Aš STEBIUOSI, kad vyresnio amžiaus žmonės galvoja, jog jeigu jie galėtu pradėti gyvenimą iš naujo, jie nekartotu buvusių klaidų, tačiau ne visada ir dabar jie j elgiasi protingai.

      Aš STEBIUOSI, kad žmonės skaito tiek daug neįdomių ir nepadorių knygų bei laikraščių, o užmiršta pačią įdomiausią knygą — Šventąjį Raštą.

      Aš STEBIUOSI, kad žmonės praranda savo gyvybę ir energiją tūkstančiams bereikšmių varginančių dalykų, o užmiršta vieninteli tikrai reikšmingą kelią — ieškoti Dievo.

Dr. E. Fox