Spausdinti

A. Tamošaitis, S. J.

     Vieningai, sutartinai kyla iš lietuvių ir visų kitų žmonių, mylinčių teisę ir laisvę, pasmerkimas Vakarams: kada galų gale baigs savo neišmintingą, o drauge pavojingą ir galintį brangiai kainuoti flirtą su Maskvos despotais ir prabils ne tuščiais žodžiais, popierio protestais, bergždžiais prašymais įsileisti stebėtojus, o realiu ultimatumu nešdintis, iš kur atėję? Deja, tame vieningai sutartiniame koncerte rėžia ausį disonansas: kažkas groja ne tą melodiją. Ar ne tiesa, kad politinei padėčiai įsitempiant ir mūsų širdyse suplazdenant vilčiai, jog bus atėjusi išlaisvinimo valanda, iš aukštų ir atsakingų vietų pasigirsta raginimai melstis, kad tik nekiltų karas, kad kokiu nors būdu būtų surasta kompromisų, kad tik būtų taikingai nusileista? Atsiranda net norinčių pasmerkti šių laikų karą, kaip neleistiną, priešingą krikščioniškajai dorovei.

     Tie sąskambį ardą garsai juo nemalonesni, kad ateina ne iš kokio eilinio instrumento, o iš paties dirigento, grojančio pirmuoju smuiku — Bažnyčios, įkurtos stovėti teisės ir laisvės sargyboje ir vesti žmones į tiesą. Ar tad mes, norėdami būti ištikimais jos vaikais, turime pakelti skrybėlę ir atsisveikinti su viltim, kad pavergėjui bus suduotas lemiamas smūgis, partiesiąs jį ant žemės, ir gyventi vien iliuzijomis apie komunizmo vidinį pasikeitimą arba, ko gero, pačių pavergtųjų tautų išsilaisvinimą be išorės pagalbos? Ir drauge su kitais išversti akis nustebus, kad geras katalikas gali pasisakyti už karą? Į tai atsakymas labai trumpas. Ką kiti tvirtintų apie šių dienų karo neleistinumą, šv. Tėvas — vyriausioji Bažnyčios galva — jį laiko ne vien leistinu, bet tam tikrose aplinkybėse net įpareigojančiu tautų sąžinę. Tai paliudys sekanti ištrauka iš jo pasauliui pasakytos kalbos 1948 m. Kalėdų proga.

     "Tikrai krikščioniška taikos valia", yra Pijaus XII-jo žodžiai, "reiškia jėgą, o ne silpnybę ar suglebusį abejingumą. Joję atsispindi amžinojo ir visagalio Dievo taikos valia. Dėl to kiekvienas užpuoliko kėsinimasis į turtus, kuriuos dieviškasis taikos potvarkis įpareigoja, iš vienos pusės, gerbti ir garantuoti, iš kitos — saugoti ir ginti, yra nuodėmė, nusikaltimas, atentatas prieš Dievo — pasaulio sutvėrėjo ir tvarkytojo — didybę. Jei kuri tauta, patekusi į neteisėto užpuolimo pavojų arba jau tapusi tokio užpuoliko auka, yra pasiryžusi galvoti ir elgtis krikščioniškai, tuosyk jai nevalia pasilikti pasyviam abejingume. Juo labiau vienybės ir solidarumo ryšiai draudžia kitoms tautoms tokiu atveju būti vien bešališkais, neutraliais stebėtojais. Kas įvertins visą tą žalą, kilusią praeity iš tokio abejingumo, visiškai svetimo krikščioniškajai galvosenai, kuriuo tautos reagavo į karu grasinantį užpuoliką? Kas gi nemato, koks iš jo kyla netikrumas ir saugumo stoka "didiesiems", o ypač "mažiesiems"! Bet gal iš to kilo kokia nors kitokia nauda, tuos nuostolius atsverianti? Priešingai! Tai tik dar labiau užtikrino ir padrąsino užpuolimo autorius ir šalininkus...

     Atsirėmusi į Dievą ir Jo nustatytą tvarką, krikščioniškoji taikos valia yra tad tvirta kaip plienas. Ji yra visai kas kita negu kažkoks žmoniškumo sentimentas — per dažnai paremtas vien momento jausmais, — pasmerkiąs karą dėl jo baisumo ir žiaurumo... Šitoks sentimentas kaip tik ruošia dirvą bergždiems ir apgaulingiems kompromisams, bandymams gelbėti save kitų sąskaiton, o svarbiausia — užpuoliko sekmei.

     Šitos tiesos šviesoje aišku, jog nei iš karo kylą skausmai ir blogybės, nei jo atnešamo pelno apskaičiavimas negali nulemti atsakymo, ar leista arba, konkrečioms sąlygoms susidėjus, net būtina (jei tik yra pasisekimo vilties) pasipriešinti užpuolikui jėga. Vienas tačiau dalykas tikras: taikos įsakymo — išplaukiančio iš dieviškosios teisės — tikslas yra saugoti žmonijai Tvėrėjo patikėtus turtus. O tarp tų turtų kai kurie yra tokios didžios svarbos žmonių bendruomenei, kad juos ginti nuo neteisėto užpuoliko yra pilnai leista, be jokių abejonių. Tos gynybos imtis yra taip pat įpareigota visa tautų šeima; joms nevalia palikti vienos užpultos tautos. Tvirtas įsitikinimas, jog ta pareiga nepaliks neišpildyta, atgrasins užpuoliką ir tokiu būdu karo bus išvengta arba, blogesniu atveju, sutrumpintos jo kančios" (Acta Apostolicae Sedis, 1949, 13-14 p.).

Kaip paprastai, Bažnyčios skelbiamą tiesą patvirtina sveikas protas. Ką jis sako apie modernaus karo neleistinumą? Sykį Vokietijoje, dalyvaujant pačiam prezidentui Hindenburgui, buvo diskutuojama mirties bausmė. Teisingumo ministeris papasakojo neseniai matęs jos įvykdymą žmogžudžiui. Padariusi tokį šiurpų įspūdį, kad nuo to laiko tapęs mirties bausmės priešu. Hindenburgas šypsodamasis pastebėjo: "Pone ministeri, leiskite paklausti, ar Tamstai jau teko matyti ir pačią žmogžudystę?" Panašų klausimą galime pastatyti tiems, kurie svaičioja, jog dėl savo baisumo nūdienis karas esanti neleistina priemonė: ar žino, kaip baisu yra šiandien be karo? Paimsim tik vieną šalį, kaip pavyzdį — Kiniją.

     Sovietų Rusijoje bolševikams bestiprinant savo valdžią, per 15 metų buvo išžudyta 15 milijonų žmonių. Tas skaičius nukrečia šiurpu. Tačiau Kinijoje dar nespėjo sueiti 7 metai nuo komunistų perversmo, ir per tą laiką jau išskersta 20 milijonų! Raudonosios Kinijos valdžia tų mirties bausmių neslepia. Priešingai, norėdama žmones įbauginti ir išmokyti reikiamo paklusnumo, egzekucijas vykdo viešose vietose ir jų statistikas paskelbia vietos laikraščiuose (plg. R. L. Walker, China Under Communism, Yale University Press, 1955, 219-220 p.).Tai dar ne viskas. Prie šių likviduotųjų reikia dar pridėti 24 milijonus žmonių, sugrūstų į 5.000 koncentracijos stovyklų. Tie skaičiai, gerai dokumentuoti, buvo patvirtinti Laisvosios Kinijos delegato Jungtinėms Tautoms, Dr. C. L. Hsia (plg. New York Times, 1954 m. balandžio 24 d.).

     Ir tai dar ne viskas. Prie to pridė-tinas teroras, kuriame kinų tauta dieną naktį gyvena. Viena kinė, 1956 m. pabėgusi į Hong Kongą, pasakė: "Jūs gailitės mūsų, kad kenčiame alkį ir neturime kuo apsirengti. Tai niekis, palyginus su ta baime ir netikrumu, kurs laiko mus surakinęs!" Iš įvairių šaltinių ateinančiomis žiniomis kinai — viena iš atspariausių ir gajausių tautų — šiandien yra palaužta, praradusi viltį ir valią priešintis. Kad tai įvyko per tokį trumpą laiką, nustebino net pačius komunistų budelius. 1955 m. Mao-Tse-Tungas, trindamas iš džiaugsmo rankas, pareiškė, jog kolektyvizacija ir kitos reformos, planuotos 15-ai metų, lengvai dabar bus atliktos per 5! Toks yra šios dienos kinas — be savo valios, be nuosavybės, be džiaugsmo, drebąs baime valstybės vergas.

A. Rūkštelė   Chimsee (Bavarija)

 

     Kažin kiek tokių vergų šiuo metu Kinijoje? 600 milijonų. Tas skaičius, be abejo, nepadaro mums daug įspūdžio. Dėl to jį išreikšime vaizdesniu būdu. Kinijoje yra tiek gyventojų, kiek būtų, sudėjus drauge visa Kanadą, Jungtines Valstybes, visą Vidurio ir Pietų Ameriką, Afriką ir Australiją; ir dar turėtume pridėti Švediją, Norvegiją ir Daniją magaryčių. Va, ką reiškia 600 milijonų! Kam tai atrodo neįtikėtina, gali lengvai įsitikinti, paėmęs bet kurias pasaulio gyventojų statistikas. Ir ką reiškia, jei dabartinė padėtis tęsis dar kitus 7 metus ar dar ilgiau? Ar ne tai, jog kraštas, savo gyventojų skaičium prilygstąs keturiems didžiuliams kontinentams, turės ir toliau gyventi kalėjimo ir mirties baimėje, be pačių elementariausių žmogaus asmeniui priklausančių teisių? Ar ne tai, jog tiek pat — ar dar daugiau — bus pridėta prie to milžiniško skaičiaus jau nužudytųjų ir sugrūstų į priverčiamojo darbo stovyklas? Faktas, jog Stalinas ir jo metodai vėl pradėti girti ir garbinti, tą galimybę daro labai realią.. Modernusis karas žiaurus, nėra abejonės. Tačiau padėtis, kurioje neviena tautų šiandien priverstos gyventi, yra nemažiau žiauri!

     Netrūksta darančių gražiai skambantį, bet visiškai klaidingą skirtumą. Karas esąs leistinas vien tada, kai užpuolama nauja šalis, bet draudžiamas išvaduoti jau užpultai ir pavergtai. Konkrečiu pavyzdžiu, būtų pateisintas apginti, pvz., Sovietų užpultai Austrijai, bet ne išvaduoti Vengrijai. Pagal krikščionišką dorovę tarp tųdviejų atvejų nėra jokio esminio skirtumo: ir vienas ir antras reiškia nemažiau niekšišką užpuolimą. Jei valdą asmenys nuolatos ir aršiausiu būdu žaloja visuomenės gerovę, tuo pačiu praranda teisę valdyti, nes valdžia yra tautos gerovei statyti, o ne jai griauti. Jei tokie valdantieji vis vien stengiasi prie valdžios vairo ir toliau pasilikti, prilygintini bet kokiam užpuolikui, siekiančiam ją sau paglemžti. Dėl to, grįžtant prie minėto konkretaus pavyzdžio, daug teisingiau tvirtinti — jei nenorim išprievartauti šv. Tėvo žodžių ir sveiko proto, — kad tauta, per eilę metų vaitojusi po jai primestu despoto jungu ir prieš jį sukilusi, pirmoje eilėje turi teisę į laisvų šalių šeimos pagalbą ir apsaugą, užpuolikui vėl ją apglėbiant savo plieno nagais. Juo labiau tada, kai kone visa tauta su ašaromis maldaute maldauja nepalikti vienos ir ateiti į pagalbą!

     Tariamas disonansas, užsimintas pradžioje, kyla ne iš to, kad Bažnyčios smuikas kitokią melodiją groja, bet iš to, kad jo balsą daugelis klaidingai interpretuoja. Tiek lietuviai, tiek kiekvienas kitas laisvę ir teisę mylįs žmogus, tiek Bažnyčios Vado lūpos, tiek pagaliau sveikas protas byloja vieną ir tą pačią kalbą, skamba ta pačia vieninga, sutartina melodija.