Spausdinti

Kun. Jonas Petrėnas

VII

     Žmogiškuose veiksmuose dalyvauja dvi pagrindinės sielos galios — protas ir valia. Protas stengiasi pažinti planuojamo daryti veiksmo prigimtį, tikslus, jo poveikį mūsų asmeniui, gi valia apsisprendžia ir vykdo suvoktąjį veiksmą.

     Šios sielos galios dalyvauja ir sudarant moterystės sutartį. Moterystėn einančių asmenų protinis pažinimas atskleidžia jiems esmines tiesas apie prigimtinės moterystės sutartį, kuri vyrą ir moterį suveda į pastovią, neišardomą draugiją, skirtą pagrindiniam tikslui — gimdyti ir auklėti vaikus.

     Kasdieniniame gyvenime dažnai žmonės save įpareigoja, sudarydami tam tikras sutartis, pasižadėjimus ir t. t. Čia dvi šalys laisva valia susitaria, nustato sutarties sąlygas, aptaria įvairias aplinkybes, numato, kaip ir kada sudarytoji sutartis gali būti nutraukta, kada gali pasibaigti.

     Prigimtinė moterystė, kad ir būdama abišalė sutartis, tikrumoje yra savos rūšies sutartis ("contractus sui generis"), mat, ją sudarančios šalys čia negali laisvu susitarimu pakeisti moterystės sutarties prigimties, jos esminių savybių ir pagrindinio tikslo. Asmenys, darydami moterystės sutartį, laisva valia ir tikru apsisprendimu čia turi priimti ir nusilenkti moterystės Kūrėjo-Dievo valiai.

     Enciklika "Skaisčios moterystės", gvildendama jaunavedžių valios vaidmenį sudarant moterystės sutartį, rašo:

     "Nors moterystė savo esme yra Dievo padaras, žmogaus valia turi joje taip pat labai garbingą vaidmenį. Juk kiekviena moterystė, kaip atskiro vyro ir atskiros moters santuoka, eina tik iš laisvo abiejų šalių susitarimo. Šis laisvas valios aktas, kuriuo kiekviena šalis teikia ir gauna tikrąsias moterystės teises, yra toks būtinas moterystei, kad jokia žmonių valdžia negali jo papildyti... Pati gi moterystės esmė visai nepriklauso nuo žmogaus valios. Jei kartą kas sudaro moterystę, tuo pačiu jį jau saisto ir jos dieviškieji įstatymai bei jos esminės savybės".

     Žmonės, kasdieniniame gyvenime tai gerai suprasdami, jaunavedžiam prieš jungtuves ir primena: "Sumegsite mazgą, kurio nė patys nebegalėsite išardyti". Čia gyvenimo išmintis patvirtina enciklikoje minėtąją tiesą — abiejų šalių laisva valia sudarytoji moterystės sutartis jaunavedžius riša ir saisto amžinai ir juos įpareigoja taip gyventi, kaip rodo dieviškieji moterystės įstatymai. Neveltui šios tiesos artimybė per jungtuves jaunųjų veidus išrašo tauria didžio atsakingumo ir susimąstymo ašara.

 

     Moralinį jaunavedžių tinkamumą moterystei, apspręstą pagal jų laisvos v a l i o s  aktus, prieš jungtuviniame gyvenime reikia taip subrandinti, kad jaunavedžiai savo sielos nusiteikimus palenktų dieviškiesiems moterystės įstatymams ir su pasirinktuoju asmeniu sudarytų moterystės sutartį, įvedančią juos į šeimos gyvenimą.

     Šis valios parengimo bei formavimo veiksmas, vadinamas enciklikoje t o l i m e s n i u o j u  pasirengimu, vedamas per tris laiptus: apsisprendimas gyventi moterystėje, išmintingas gyvenimo draugo pasirinkimas ir nusilenkimas moterystės Įstatymams.

     Visos tolimesniojo pasirengimo pakopos yra svarbios ir reikšmingos. Apsisprendimas gyventi moterystėje išsprendžia pašaukimo problemą, gyvenimo draugo pasirinkimas nu-rodo konkretų asmenį, su kuriuo bus lemta gyventi šeimos bendruomenėje, gi valios palenkimas moterystės įstatymams nutiesia pagrindus tikrai ir laimingai moterystei, kurios teisė ir pareigos vėliau atsiveria šeimos gyvenime.

1. Apsisprendimas gyventi moterystėje

     Ap. Povilas, laiške Korintiečiams aiškindamas apie moterystės ir mergystės idealus krikščioniškajame gyvenime, primena: "Nes aš noriu, kad jūs visi būtumėte, kaip aš pats; tačiau kiekvienas turi sau tikrą dovaną iš Dievo; vienas tokią, kitas kitokią" (1 Kor. 7, 7).

     Šiuose žodžiuose Apaštalas įglau-dė gilią ir svarbią p a š a u k i m o problemą — krikščionis turi pažinti savo pašaukimą, ryžtis suvokti savo gyvenime "tam tikrą dovaną iš Dievo". Todėl nuoseklu, kad asmuo, sulaukęs tinkamo amžiaus, turi apspręsti savąjį pašaukimą ir pasirinkti sau gyvenimo luomą.

     Moterystė yra savo esme geras, kilnus ir vertingas pašaukimas. Kiekvienas žmogus turi natūralų polinkį ilgėtis kito asmens ir gyventi bendruomeninį gyvenimą šeimoje, tačiau nėra į s a k y m o , kad kiekvienas žmogus privalo rinktis moterystę ir eiti šeimyninio gyvenimo keliu. Įvairumas ir daugialypumas, apreikštas dieviškosios išminties kūryboje — pasaulyje, gražiausiai yra paliudytas žmonių gyvenime ir pašaukimuose — "vienas turi tokią, kitas kitokią dovaną iš Dievo".

     Žmonių bendruomenėje reikia asmenų, kurie atsilieptų įgimtam polinkiui gyventi moterystėje, dalyvauti dieviškajame kūrybos plane ir palaikyti f i z i n į  žmonių giminės išsilaikymą ir plėtotę. Reikia tačiau ir tokių asmenų, kurie, laisva valia atsisakydami moterystės pašaukimo, pirmoje eilėje rūpintųsi d v a s i n i u bendruomenės gyvenimu, sielos kultūra, kurie šeimoje gimusius naujuosius gyventojus padėtų auklėti kaip "Kristaus Bažnyčios vaikus. Dangaus piliečius ir Dievo įnamius" (enc. "Skaisčios moterystės"). Tam darbui pirmoje eilėje pašaukti dvasininkai ir vienuoliai, kurie pasirenka kunigystės ir vienuolinį pašaukimą.

     Pasirinkti pašaukimą ir laimingai "atspėti" savo ateitį nėra lengvas darbas, tačiau ateina metas, kada žmogus turi mesti akmenėlius ant gyvenimo lėkštės ir tarti: "Taip, aš renkuosi šitokį pašaukimą". Jaunuolis, baigęs bendrojo pasirengimo studijas ir galvodamas apie savo ateitį, negali visą laiką svyruoti kryžkelėje ir blaškytis neaiškume. Jis turi pažinti savo įgimtus gabumus, polinkius, fizinį ir moralinį tinkamumą vienokiam ar kitokiam luomui.

     Pašaukimo išsprendimas, Dievo duotosios dovanos — gyvenimo pasirinkimas ir yra savo asmens fizinio-dvasinio tinkamumo sutapdinimas su konkretaus luomo pareigomis ir uždaviniais. Rinkdamiesi vienokį ar kitokį pašaukimą, mes pasveriame savo fizinį - dvasinį pajėgumą ir moraliniu tikrumu sakome: "Aš manau ir tikiuosi, kad mano fizinės ir dvasinės galios. Dievo laiminamos, padės man atlikti išsirinktojo pašaukimo pareigas".

     Asmuo, pažinęs savo fizinį bei moralinį tinkamumą moterystei ir nutaręs rinktis moterystės gyvenimą, jau stovi ant pirmosios pakopos ir žengia toliau klausdamas: "O kas yra tas ar toji, su kuria man skirta keliauti per gyvenimą?"

2. Išmintingas gyvenimo draugo pasirinkimas

     Siužetas "ieškau gyvenimo draugo", taip dažnai aprašytas poezijoje, romanuose, įaustas į tragiškiausias operų arijas, taip romantiškai buriamas gėlės lapeliais, nėra vien tuščias žaismas ar poetinis įkvėpimas. Pažinti tą, kuris man Dievo siųstas ir kuris padės eiti per gyvenimą, palydės net į amžinybę — tai šiurpi ir žmogaus buitį sukrečianti tiesa. Ir pati gyvenimo tikrovė skaudžiai paliudija, kaip dažnai tie "pirmojo žvilgsnio" gyvenimo draugai po kiek laiko vienas kitam prakeikimą ir mirtį siunčia...

Pop. Pijus XI enciklikoje tuo klausimu rašo:

     "Rinkdamiesi draugą ar draugę, jie visų pirma turi žiūrėti Dievo ir tikrosios Kristaus religijos reikalų... Turėti prieš akis pačių savo, savo busimųjų vaikų, tautos ir visos žmonių bendruomenės gerovę, kurios tikriausias šaltinis yra moterystė".

     Čia lyg nusmaigstomos gairės, ko reikia žiūrėti renkantis gyvenimo draugą. Pirmiausia reikia paisyti vertybių gradacijos, kurią Popiežius taip surikiuoja: Dievo ir Bažnyčios reikalai, pačių vedusiųjų laimė, vaikai, savoji tauta ir žmonijos bendruomenė.

     Dievo ir tikrosios Kristaus religijos reikalai gali nukentėti labiausiai tada, kai kuriamos r e l i g i š k a i mišrios šeimos, kai katalikiškoji šalis, išpažįstanti vieną, asmeninį Dievą ir žmonių giminės Atpirkėją Jėzų Kristų, pasiryžta "traukti jungą su netikinčiais", eiti moterystėn su tokiais asmenimis, kurie, kad ir būdami pakrikštyti, priklauso schizmatiškai arba eretiškai sektai ir katalikiškajai šaliai neša pavojų prarasti savąjį tikėjimą ir patekti klaidon. Bažnytinės kanonų teisės nuostatai (can. 1060) tokias moterystes vadina mišriomis moterystėmis ir katalikams draudžia jas sudaryti. Tik atsiradus rimtai ir svarbiai priežasčiai, Vyskupas dispensuoja arba duoda leidimą tam tikromis sąlygomis eiti mišrion moterystėn (pig. can. 1061).

     Mišrios moterystės dažniausiai katalikams grūmoja ten, kur jie gyvena, bendrauja ir susitinka su nekatalikiško tikėjimo asmenimis. Lietuviams katalikams šis pavojus anksčiau nebuvo toks ryškus ir grasus kaip dabar, kai ir Tėvynėje gyvenantieji, ir svetur išblaškyti lietuvių tautos vaikai yra aplinkybių verčiami draugauti, susitikti su kitatikiais ar asmenimis, neturinčiais jokio tikėjimo — "nepriklausančiais jokiai konfesijai".

     Mišrios moterystės niveliuoja Dievo ir tikrosios Kristaus religijos tiesas, atšaldo katalikiškosios šalies religinį gyvenimą ir visą šeimą įstumia į tokias nuotaikas, kurioms visos religijos yra lygios, vienodos, kur tiesa jaukiama su klaida ir viskas lieka vienodai "teisinga".

A. Rūkštelė  Takas rugiuose

 

     Mišrios šeimos dažniausiai neatneša laimės nei patiems sutuoktiniams, nei tokiose šeimose gimusiems vaikams. Vyskupui duotas prieš jungtuves abiejų šalių pasižadėjimas dažniausiai yra laužomas, o nekalti vaikai tampomi į abi puses. Dažnai čia dar įsiterpia giminių religinis fanatizmas, noras padaryti "ant savo", o tada ir patsai šeimos židinys patenka į sugriuvimo ir iširimo grėsmę.

     Bažnytinės kanonų teisės įstatymai nieko nesako apie t a u t i š k a i mišrias šeimas ir todėl pagal jos nuostatus mišri tautybė nėra kanoniška kliūtis eiti moterystėn. Atskiros draugijos ar organizacijos, žinoma, gali padaryti nutarimus, draudžiančius savo nariams tuoktis su kitos tautybės asmenimis, jos gali pasmerkti ir nepritarti tautiškai mišrioms savo narių moterystėms, tačiau tokie nutarimai negali saistyti Bažnyčios atstovo kunigo ir uždrausti jam laiminti tokių asmenų moterystes.

     Tačiau, antra vertus, katalikai yra įpareigoti rūpintis savo tautos gerbūviu, dalyvauti savo tautos dvasinės kūrybos darbe ir skinti jai gražų, kultūringą ir darnų gyvenimą. Tėvynės meilė išplaukia iš pareigos gerbti ir mylėti savo tėvus, asmenis ir bendruomenes, su kurios nariais mus riša tam tikri ryšiai. Kadangi tautiškai mišrios šeimos dažniausiai savajai tautai neatneša jokios naudos, bet prigesina tautinę sąmonę, ir pamažu fiziškai bei dvasiškai miršta savosios tautinės bendruomenės gyvenimui, todėl katalikai turėtų jausti pareigą nekurti tautiškai mišrių šeimų ir neskriausti savo tautos. Tik, žinoma, iš tokios pareigos negalima išvesti kanoniškos moterystės kliūties, draudžiančios tautiškai mišrias šeimas.

     Štai pagrindinės gairės, renkantis gyvenimo draugą ar draugę. Daug kam šis klausimas gali atrodyti juokingas, grynai "akademiškas svarstymas", neturįs praktinės vertės; juk dažniausiai žmonės susitinka ir įsimyli "iš pirmo žvilgsnio". O kam tada berūpi Dievo ir Bažnyčios reikalai, kas tada besisieloja savo tautos ir žmonijos gerbūviu? Tad ar ne juokinga kelti ir gvildenti tokius klausimus, kurie prie rašomojo stalo išrodo vienaip, o gyvenimas juos išsprendžia "visiškai kitaip"?

A. Rūkštelė      Autoportretas

 

     Tokiems gudragalviams tegul atsako patsai pop. Pijus XI:

     "Renkantis gyvenimo draugą, lemiamą vaidmenį čia turi atlikti ne aklos ir nepažabotos aistros, ne kokia medžiaginė gerovė ar kuris kitas mažiau vertingas akstinas, bet kilni bei tikra meilė ir gilus prie busimojo gyvenimo draugo ar draugės patraukimas".

     Šie popiežiaus žodžiai gražiausion vieton iškelia kilnią, tikrą ir gilią meilę, patraukimą prie būsimojo gyvenimo draugo, o pasmerkia "aklas ir nepažabotas aistras", kurios galėtų nulemti gyvenimo draugo pasirinkimą ir naująją šeimą įvesti į griuvėsius. Žinoma, reikia pripažinti, kad dažnais atvejais niekais nueina ir išmintingiausi tėvų, mokytojų, vyresniųjų ir draugų patarimai bei perspėjimai, labai dažnai nuoga aistra pastatoma aukščiau visokių vertybių, tačiau gyvenimo išimtys negali panaikinti vadovaujančio principo ar gairių, padedančių kurti sveikas ir laimingas šeimas. Jeigu gyvenime buvo ir bus vagių bei latrų, tai dar nereiškia, kad reikia panaikinti dekalogą ir uždaryti visas teismo įstaigas bei kalėjimus.

     Kaip visame socialiniame gyvenime, taip ir reikšmingiausiame jo sektoriuje, šeimoje, reikia gilaus proto, šiltos, auklėjančios širdies, kuri vadovautų, padėtų ir įtaigotų jaunus žmones, ko žiūrėti ir ko paisyti, renkantis gyvenimo draugą. Toksai auklėjimas, pradėtas dar gyvenimo rytmečio aušroje, gali daug padėti ir patarnauti tada, kai žmogus tikrai ir nuoširdžiai ieškos asmens, kuriam verta patikėti žemiškoji ir amžinoji laimė.    (Bus daugiau)