Spausdinti

Aloyzas Baronas

     Per Judėją perėjo vėtra, lygumose ir kalnuose versdama medžius ir akmenis. Juozapato slėnyje nugriovė skersai Kedrono upelio aukštą medį, kurį žmonės, nulaužę kliudančias šakas, ėmė naudoti vietoj liepto. Iš abiejų upelio pusių pramynė taką, ir buvo daug tiesiau einant iš padienių darbininkų apgyvento Ofelio į Getsemano daržą. Po kurio laiko medį parvežė šventyklos statybai. Kai Jeruzalę užvaldė kažkokio pasiutimo dvasia, iš to medžio padarė kryžių, kurį Nazarietis užnešė į Kalvarijos kalną.

     Kalvarijos kalno aikštelėje stovėjo Marija, Joana Chusa ir kitos moterys. Aplink jodinėjo raiti fariziejai, ir penkis takus į aikštę saugojo Rymo kareiviai. Nazariečio kryžius gulėjo žemėje, gi dviejų žmogžudžių dar be skersinių stuobriai stovėjo įkasti. Prie jų nedideliais tarpais buvo prikalti spyriai, kuriais, kaip kopėčiomis, galima buvo pasiekti įkastų kryžių viršų.

     Abu žmogžudžiai surištomis rankomis stovėjo abipus Jėzaus su grandinėmis ant kaklų, aprišti purvinais raiščiais per strėnas ir marškiniais be rankovių su perskeltais šonais. Ant galvų turėjo kepures, pintas iš šiaudų, su plačiomis atbrailomis aplinkui. Jų kūnai buvo nešvarūs ir pilni mėlynų smūgių ženklų. Jie abu buvo truputį apsvaigę, nes prieš išvedant į kalną buvo gavę išgerti po taurę stipraus vyno. Jaunesnysis plėšikas, vadinamas Dizmu, stovėjo tylus ir susimąstęs, gi antrasis piktai keikė žydus ir budelius, kurie bandydavo jį nutildyti smūgiais, tačiau iššaukdavo dar didesnius keiksmus. Budeliai buvo žemo ūgio, stiprūs, rudos odos, juodais garbanotais plaukais ir retom kuokštėtom barzdom. Jie buvo kilę iš kažkokios vergų giminės, ir jų povyzose nieko nebuvo žydiško.

     Abu žmogžudžiai priklausė tai gaujai, kuri dar prieš trisdešimt metų slankiojo Egipto pasienyje ir kuri vaišingai priėmė ir apnakvydino Šventąją Šeimą, bėgančią į Egiptą, žmogžudžiai buvo sugauti pilyje, kurioje apsistodavo Pilotas karinių pratybų metu. Jie vaidino turtingus pirklius, ir iš tikrųjų jie turėjo pinigų, nes buvo ušmušę žydę, einančią iš Jeruzalės į Joppę. Tačiau buvo atpažinti ir suimti.

     Kai prikalė Kristų, abu plėšikus parišo už rankų, permetė virves per kryžiaus skersinius ir ėmė traukti aukštyn. Užtraukę pririšo rankas ir kojas virvėmis, įkišo tarp jų pagalius ir ėmė jais stipriai sukti virves, kurios veržėsi, laužydamos kaulus ir traukydamas gyslas, iš kurių stipriai sunkėsi kraujas. Abu plėšikai buvo apnuoginti, šiaudų skrybėlės numestos, ir ant kaktų kabėjo juodų plaukų kuokštai. Vyresnysis plėšikas nepaliaujamai keikė. Tai buvo jo paskutinė kova, kurioje jis begalėjo gintis tik žodžiais. Dizmas ir toliau tylėjo. Virvės laužė kaulus ir piovė raumenis. Jo siela buvo pilna baimės ir bejėgiško noro suprasti, kodėl taip įvyko. Budeliai skubiai tvarkė įrankius, dalis kareivių buvo pasišalinę, oras buvo pilnas kažkokio neramumo. Virš Jeruzalės ir jos priemiesčių kabėjo juoda grėsmė. Hinomo slėny, kur verčiamos atmatos ir nešvarumai, klajojo Judas Iskarijotas. Fariziejai, sadukai ir edomėnai, atvykę iš Tyro ir Gabaro, Jatopato ir Silo, Nazareto ir Kapamaumo bei kitų krašto vietų, džiaugėsi galį atsikeršyti Kristui už daug kartų pasakytą į akis tiesą. Bet Dizmas nieko apie tai nežinojo ir nieko nesuprato. Jis žiūrėjo į stovinčias mėlynais apsiaustais moteris arba, žvilgterėjęs į šalia kabantį Nazarietį, išsigąsdavo ramaus žvilgsnio ir vėl nuleisdavo galvą. Abiejų plėšikų veidai buvo mėlynai raudoni, lūpos pajuodusios nuo sukrešėjusio per bumą tekančio kraujo, akys paraudonavusios ir iššokusios į viršų. Vyresnysis bandė ištrūkti, ir jam pavyko ištraukti iš virvių vieną koją, kuria jis beviltiškai mostagavo, bandydamas ant ko nors atsistoti.

     Dizmas vėl pažiūrėjo į Galilėjietį ir vėl išsigando jo ramumo kruviname veide ir akyse. Plėšikas žvilgterėjo į būrelį moterų ir vieną jų pažino. Ji prieš daugelį metų buvo jo šeimoj apsistojus. Jį, tada raupais sergantį paauglį, motina numazgojo vandeniu, kuriame ši moteris maudė kūdikį, ir raupai išgijo. Tikrai, yra kažkas daugiau, apie ką jis niekad nepagalvojo. Gal tikrai tas žmogus Dievo sūnus. Bet jis pats kenčia ant kryžiaus bejėgis ir niekinamas. O galėtų nulipti, išvaikyti žydus, išmušti kareivius ir budelius pririšti prie kryžiaus. Keršto saldumas padeda sekundę užmiršti sutraukytų sąnarių skaudėjimą. Dizmas išgirsta Nazarietį kalbant ir pakelia į jį žvilgsnį.

     —    Nuženk nuo kryžiaus! — girdi šauksmus, o Galilėjietis atsako tyliu, giliu ir nesuprantamu žvilgsniu, ir Dizmas jaučia kaip keršto troškulį ir saldumą užpila kažkoks keistas ilgesys ir neramumas.

     —    Argi Tu Dievo Sūnus? — girdi Dizmas savo draugo plėšiko tyčiojimąsi ir atsako jam:

     —    Nežinai. Gal tikrai jis Dievo Sūnus, — gi tuo pačiu metu Kristus prašo atleisti jo kankintojams.

     Tuo pačiu metu Abenadaras keitė sargybas, ir jis leido moterims prieiti dar arčiau. Dizmas žiūrėjo į jų ramius ir išverktus veidus ir, nieko nesuprasdamas, jautė joms ir kenčiančiam Nazariečiui pagarbą ir susidomėjimą, sekundėmis nejausdamas sulaužytų kaulų skausmo.

     Dangumi plaukė debesys ir ankstyva prietema. Virš Kalvarijos, Siono ir Ofelio kalnų ir Juozapato ir Milo slėnių, virš miesto ir priemiesčių kabėjo juoda ir nesuprantama grėsmė.

     —    Jis Dievo Sūnus, — pagalvojo Dizmas ir vėl norėjo prašyti pagalbos, bet prisiminė, kad niekam nebuvo nieko davęs per visą savo gyvenimą. Jis tik reikalavo ir, kai negavo, mušė. Kiti turėjo pinigų ir jam nenorėjo duoti. Jis nematė niekada jokio pasigailėjimo. Dizmas vėl pakėlė galvą. Kristaus kryžiaus viršūnėje, virš užrašo, skelbiančio, kad Nazarietis yra žydų karalius, plėšikas pamatė žėrintį tašką. "Aš jau mirštu", pagalvojo, galvą nuleido žemyn ir vėl pakėlė. Tikrai kryžiaus viršūnėje žėri mažas taškas brilianto šviesumu, ir Dizmas galvoja, kaip galima prašyti pasigailėjimo, pačiam niekada jo neturėjus. Jis mato nužudytų ir žudomų veidus, girdi klykiančius vaikus ir atmena ne vieną bėgimą nuo kareivių. Prieš kiek laiko jis bėgo iš šio miesto į Juozapato slėnį. Jis pribėgo Kedrono upelį ir, išgriuvusiu medžiu perbėgęs į kitą krantą, klausėti. Toli, kitoj pusėj Kedrono upelio, buvo girdėti triukšmas — vijosi gaudytojai. Dizmas norėjo ko toliau tolti nuo miesto į sodus, daržus ir paskui į nepažįstamų žmonių tarpą. Jis tada atsisuko ir mažytyje tylos tarpe užgirdo unkštimą. Medžio šakose draskėsi įkliuvęs jaunas šuo. "Negera būti nelaisvėje", pagalvojo tada Dizmas ir, sugrįžęs porą žingsnių atgal, stipria trumpa koja išspyrė mažą purviną šunį, nubraukė prakaitą ir vėl bėgo Getsemano daržais ir sodais.

     Ir staiga Dizmui atrodo, kad anas spindintis taškas yra ant ano liepto nukritęs prakaito lašas, kurio nepanaikino nei laikas, nei kojos, mynusios medį, nei kirvio kirčiai. Tas mažas pasigailėjimas dabar degė briliantu kaip tolima mažytė viltis.

     Tuo metu saulės laikrodžiai rodė pirmą valandą. Iš rytų pusės išsitiesė tamsus pylimas, kuris per keletą minučių išaugo į kalną ir uždengė saulę. To vaizdo vidurys buvo palšas, o kraštai spindėjo raudonai. Viskas atrodė kaip kruvinas žiedas. Danguje suspindo žvaigždės. Dizmas vėl pakėlė galvą:

     —    Kai būsi savo karalystėje, atsimink mane.

     —    Iš tikrųjų būsi su manim rojuje, — užgirdo plėšikas ramų balsą ir, kai vėl grįžtelėjo į Galilėjietį, Dizmas matė, kad kryžiaus stulpas bėgo aukštyn kaip sidabrinis kelias. Toks šviesus kryžiaus medis, kuriuo jis prieš keletą metų bėgo.

     — Žiūrėkite, tai ne kryžius, tai kelias į Galilėjiečio namus, — suvirpėdamas visu trumpu ir sulaužytu kūnu, tarė Dizmas, bet jo niekas nebegirdėjo. Šaukė žmonės, keikė žudikai, galvijai baubdami bėgo namo, dundėjo griaustinis, skilo uolos, ir paukščiai būriais tūpė ant medžių ir žmonių pečių, mieste ir priemiesčiuose, nors nebuvo jokio vėjo, virpėjo langai ir sienos, o nuo Kalvarijos kalno aukštyn bėgo šviesus tiltas, kuriuo nesibaigiančiai ėjo metai ir žmonės.