Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

IV

     Nors Mykolaitis - Putinas savo romane, vardu "Altorių šešėlyje", vaizduoja kunigą, kuris nėra kunigiškas nei seminarijoje nei už jos, ir kuriam kunigystė nėra augimą duodanti jėga, bet dvasios veržlumą stabdanti našta, vis dėlto autorius į ex-kunigo Liudo Vasario lūpas deda kunigiška sąžine nudažytus žodžius. Kai Stripaitis sako: "Liudai, juk aš neinu išpažinties. Aš manau, kad neini nei tu." — "Na, ir nėr čia ko džiaugtis", — susierzino Vasaris. — Vasarį pagavo toks pasibiaurėjimas savim ir Stripaičiu, kad norėjo jį išvaryti pro duris, o pats eiti, kur akys neša.

     Labai reti žmonės yra visiškai sugedę ir tokiais nori pasilikti, nes jie nekenčia gėrio, kaip tokio. Kiti, nors paslydę ir suklupę, pergyvena nuostabaus šviesumo momentų, kuriuose pasirodo tikroji asmens dvasia, ryžtai ir polėkiai. Žmogaus gyvenimo negalima vertinti statiškai, nes pati gyvenimo sąvoka reiškia dinamizmą. Todėl neteisinga parodyti ar kreipti dėmesį tik į vieną gyvenimo pusę. Diena negali atstoti nakties. Ne vienas dieną klysta, naktį grįžta. Šviesoje nusideda, tamsoje gailisi, arba atvirkščiai.

     Blogų kunigų statistikas veda pats Dievas. Bet ar ne dėl to jie taip krinta į akį, kad jų skaičius mažas? Kunigystės idealo skaidrus aukštis ir pavyzdinga daugumos kunigų laikysena yra tas žėrinčiai šviesus fonas, kuris negailestingai iškelia ir pabrėžia blogo kunigo atvejį. Jei pajėgiame ir puikiai disciplinuotame chore pasigirsta neteisinga nata ar net vieno choristo detonavimas, jis klausytojo ausį pažeidžia aštresniu kontrastu negu didesni netikslumai ir stambios klaidos jaunų berniukų chore, kuriems trūksta ir klausos ir muzikalumo. Kuo didesnė šviesa, tuo ryškesni kontrastai. Kuo aukštesnis idealas, tuo labiau krinta į akį tas asmuo, kuris ne pagal idealą gyvena. Ligonis labiausiai išsiskiria sveikųjų tarpe, ir juodas rūbas — baltai apsirengusių žmonių tarpe.

     Blogų kunigų statistikas veda pats Dievas. Bet ar ne per greitai ir ne per dažnai mes mėtome blogo kunigo anatemas tiems kunigams, kurie visu savo gyvenimu nėra to nusipelnę? Juk ne paslaptis, kad ilga katalikų eilė yra nustoję praktikuoti savąją religiją dėl vieno nelemto nesusipratimo su kunigu. Taip pat ne paslaptis, kad tas vienas nelemtas nesusipratimas nemažam katalikų skaičiui rodėsi užtenkama priežastimi pasmerkti kunigą ir apspręsti jj blogu. Kartais tiesiog neįtikėtina, kad net tie, kurie labai dažnai eina Mišių ir sakramentų, kunigą pasmerkia dėl kokio nors dalyko, kuris tokio pasmerkimo neužsipelno ir nepateisina.

     Daugumoje mes kunigo nepažįstame. Mes bandome jį įsprausti į tam tikrus rėmus ir pykstame ir jį kaltiname, kai jis į tuos rėmus netelpa. Mes dažnai ir be pagrindo priskiriame jam savo pačių ydas ir reikalaujame iš jo tų dorybių, kurios mums labiausiai imponuoja, nors dorybių hierarchijoje jos gali būti antraeilės ir jokiu būdu ne pagrindinės.

     Mes kunigo nesuprantame. Tiesa, kad jis turi tokią pat žmogaus prigimtį, kaip ir visi kiti žmonijos nariai, bet jis — net to ir nejausdamas — atstovauja antgamtinį pasaulį ir dalina Dievo dovanas žmonėms, naudodamasis ne šios žemės jėga ir už žmogų aukštesniu autoritetu. Kunigą skiria nuo žmonių tam tikra demarkacijos linija, kurią galima peržengti, bet su kuria reikia skaitytis. Todėl sąmoningas šios linijos peržengimas gimdo nesusipratimus, nusivylimus ir palieka klaidingą įspūdį. Kiekvienas žmogus yra sociali būtybė, reikalinga draugo ir bičiulio. Tas tinka ir kunigui, bet kunigas negali padaryti nelaimingesnio žingsnio, kaip suklysdamas draugų pasirinkime. Mes visi pergyvename savotišką sielos sukrėtimą, kai, atvėrę savo širdį supratimo stokojančiam žmogui, pasijuntame nesuprasti, nenorimi ir gal net pasmerkti. Kunigo atvejyje toks atsitikimas siekia daug toliau, žeidžia daug giliau ir palieka randus, kurie nuolat jam primena, kad jis turi keliauti vienas ir savo širdies paslaptis patikėti tik Viešpačiui.

     Ne retai mes iš kunigo per daug reikalaujame, užmiršdami, kad jo pašaukimas remiasi nuolatine auka. Tiesa, kad tėvai sudeda dideles aukas, augindami, auklėdami ir rengdami savo vaikus ateičiai. Visi žinome, kad gydytojo kilnus pašaukimas negalimas be kasdienio pasiaukojimo. Bet — kalbant bendrais bruožais ir nesileidžiant į išimtis — turime pripažintu kad pasauliečio gyvenimas yra žymiai natūralesnis, kad jame daug mažiau vienišumo, kad jis lengviau pasislepia masėje. Kunigo gyvenimas nėra natūralus. Net ir visa širdimi atsidavęs savo pašaukimui, jis pergyvena klaikaus vienišumo valandas. Jis tikrai yra vienišas šios žemės keleivis. Net pažįstamųjų tarpe jis nepažįstamas. Net masėje į jį nukreipti perdėto dėmesio prožektoriai. Net draugų tarpe jis turi liūdnai nusišypsoti ir pasilikti be draugo. Jis niekada negali nusiimti savo šarvų ir turi nuolat jausti didėjantį kasdienės aukos svorį. Todėl nenuostabu, kad kartais stipriai įtemptos stygos trūksta. Išsprūsta žodis, gestas, kurių nebegalima atšaukti, kurie uždaro duris, nutraukia ryšius, atveria prarajas.

     Kadangi mes kunigo nepažįstame ir nesuprantame, tai nėra ko stebėtis, kad palyginti dažnai klaidingai interpretuojame jo elgesį, nuomonę, ypač jo intencijas. Mes esame įpratę spręsti pagal save, nors ne retai turime progos įsitikinti, kad toks sprendimo mastas nėra neklaidingas. Vis dėlto, perdaug dažnai šį mastą taikome kunigui ir perdaug dažnai kunigą apkaltiname dalykais, kuriuos gali sugalvoti tik piktavalis protas ir nešvari vaizduotė. Jei mes dažnai pasisakome prieš Apvaizdos sutvarkymus, kuri yra tobula, tai nereikia stebėtis, kad retkarčiais nesuprantame ir kunigo elgesio. Juk jis — tik žmogus!

     Kadangi kunigo nepažįstame ir nesuprantame, tai nežinome, kas dedasi jo sieloje. Į bet kurį žmogų sunku įsigyventi, sunku jį suprasti. Bet tiek įsigyvenimas tiek supratimas tampa neįmanomi, kada trūksta geros valios ir kilnios intencijos. Todėl mums kunigo siela pasilieka nežinoma, kaip mįslių mįslė, kaip tamsus tolimo vandenyno gylis. Kas supras, kas dedasi kunigo sieloje, kai nuolakomybės baimė sukrečia visą jo asmenį. Laiko nedaug. Uždaviniai ne tik dideli, bet patį dangų siekia. Jis kunigas, bet jis ir žmogus. Ir šitame susikryžiavime grumiasi jo išganymas ir pražūtis. Visa laimė, kad Dievas mato kiekvieną ašarą, girdi žodį nepasakytą ir pasitenkina vien gera valia, kai mirtis gyvenimo laikrodį sustabdo.

     Žmogus daug kartų sako tiesą, bet vieną kartą sumelavo, ir daugumos akyse lieka melagis. Dauguma paprastai sprendžia, remdamasi vienu įvykiu; dažniausiai tas įvykis būva tariama nedorybė arba netinkamas elgesys. Pasaulyje yra labai daug gražių dalykų, ir visuose kraštuose mes nuolat randame tylių herojų, kurie slepiasi savojo kuklumo šešėlyje. Bet milijoninio tiražo dienraščiai skaitytojams pateikia įvykius, persunktus nuodėme ir nusikaltimu. Dienraščiai žino, kas daugumai patinka, kas ją domina ir patraukia.

A. Rūkštelė   Prel. Pr. Juro portretas

 

tinis, įkyrus ir visuotinis žmonių nuodėmingumas ir nuoga mizerija veda jį į žlugdančią apatiją ir slegiančią depresiją! Kai prie bendros nuodėmių naštos jis prideda savosios silpnybės kryžių, prieš jį atsiveria vienatvės tuštuma ir juoda sielos naktis, kurioje nėra nė mėnulio nė žvaigždžių. Kas supras jo sielą, kai vienintelis žmonių dėkingumas yra jo nuoširdaus žodžio iškreipimas! Kas atjaus jo kančią, kai prieš jį atsikreipia jo draugai ir jo giminės! Kas įkainuos skausmą, kai jo maldą palydi minios juokas! Dievas jį išsirinko, ir Dievui jis apyskaitą duos. Kai jis pažvelgia į savo idealo aukštį, jam galva svaigsta, ir amžinos atsa-

     Gyvenimas liudija, kad žmonių dauguma — ir apie kunigą spręsdama — tiek bendriniuose tiek asmeniniuose atvejuose paprastai remiasi vienu nelaimingu įvykiu. Kartais viena tragedija keliauja iš lūpų į lūpas, iš krašto į kraštą. Net po metų, net po šimtmečių ji atgyja. Kad jau taip šioje žemėje yra, tai prikelkime iš kapo ne tik tragedijas, bet ir triumfus. Užuot dėmesį kreipę į nusidėjėlius, meskime žvilgsnį į šventuosius, žvelkime į visą krikščionybės praeitį. Tolimos istorijos nišose stovi milžinų statulos išrikiuotos. Kadaise jų rankose degė žibintai, ir jie patys buvo švyturiai. Buvo ne vienam žmogui, o daugeliui. Ir tokių milžinų taip pat ne vienas, o legijonas.

     Apie kunigystę galima kalbėti kaip apie pašaukimą. Apie ją galima kalbėti kaip apie luomą, kuriam priklausė ir priklauso didelis kunigų skaičius. Mums atrodo tikslu sakyti, kad jų dauguma gyvena pagal savo aukšto pašaukimo reikalavimus. Todėl ir kunigystės luomas kaip toks — apčiuopiamoje gyvenimo tikrovėje— atsižvelgiant į tautas ir kultūrų įtakas — yra ne tik sveika ir gydanti jėga, bet yra kūrybinis elementas, formuojąs ir palaikąs aplinkos dvasią. Neveltui Viešpats sakė ir įspėjo: "Jūs esate pasaulio šviesa. Jūs esate pasaulio druska." Šviesa ir druska. Ir nors paskiruose atvejuose šviesa gali užgesti, o druska — nebetekti apsaugojamosios galios, pagrindinis paties luomo kamienas šviečia ir saugoja. Savaime aišku, kad kaip skiriasi tautos, taip skiriasi ir jų kunigai. Nors paprastai kunigai atšviečia tautos ypatinguosius ir skirtinguosius bruožus, bet kiekvienoje tautoje jie yra šviesa ir druska. Vienur ta šviesa spinduliuoja skaidriau, kitur tas skaidrumas neturi užburiančio patrauklumo. Vienur ta druska yra labai veikli, kitur — ne taip ir gal dėl to, kad aplinkoje yra daugiau puvėsių ir sugedimo. Skirtumas glūdi ne esmėje, bet pajėgumo laipsnyje.

     Kada mes žvelgiame į visumos paveikslą, tada ir nereikšmingos smulkmenos turi savo prasmę. Dar daugiau: jos yra būtinos visumos atbaigimui. Bet visumos kompozicijoje mus domina pagrindinis objektas. Be jo detalės nustoja prasmingo svorio. Kada mes svarstome visumą, geriau matosi kapitaliniai kunigystės bruožai, kunigystės luomo uždaviniai, darbų apimtis ir rezultatai. Niekas nesugebės absoliutiniu teisingumu įvertinti bendro darbo, nes niekas nežino tikrojo visų darbuotojų pajėgumo. Niekam negalima statyti šimtaprocentinių reikalavimų, nes žmogus nėra nei mašina nei angelas. Iš kitos pusės, jei žmogus atlieka savo darbą ar uždavinį trisdešimt procentų mastu ir daugiau jis nei negali nei nesugeba, tai mes jam turime pripažinti didelį nuopelną ir pasišventimą, nes jis padarė visa, ką galėjo. Vadinasi, nors visapusiškas bendro darbo įvertinimas yra neįmanomas, bet — žiūrint iš visumos taško — matosi bendro darbo kryptis, turinys ir rezultatai. Jei mes visumos žvilgsniu į istoriją žvelgsime, jei visumos mastu matuosime ir spręsime, tai kunigystės luomas mums neatrodys kelių nevykėlių pasigailėjimo verta vegetacija, bet dinaminė jėga, kiuri — naudodamasi dieviška malone ir žmogiška organizacija — veda tautas į Dievą.

     Diktatūros ir sistemos, bandydamos kiekvieną žmogų pervaryti per savo ideologinį malūną, pirmiausia nusikreipdavo prieš kunigystę. Šioje kovoje už žmogaus sielą grūmėsi visų krikščioniškųjų religijų dvasiškiai, ir visos religijos didžiuojasi šios kovos didvyriais ir kankiniais. Mes jungiamės į šį garbės himną ir pagarbiai nusilenkiame ne tik kruvinam kankiniui, bet ir visų pamirštam Kristaus kariui tamsioje kalėjimo celėje. Tačiau mes manome saką su pagrindu, kad šiame apokaliptiniame mūšyje stipriausiai ir drąsiausiai laikėsi ir ištvėrė katalikiškoji kunigija. Visur pasitaiko apostatų, išgamų ir išdavikų. Niekas nežino, ar visada išorinė kapituliacija yra vidinio pasidavimo ženklas. Kas pasakys, kur baigiasi baimė ir prasideda drąsa. Mums svarbu visumos vaizdas. Jis yra imponuojantis ir įkvepiantis.

     Pats faktas, kad katalikiškoji kunigija — bandymų ir persekiojimų grėsmėje — yra parodžiusi nepalaužiamo atsparumo ir ištvermės, kaip tik liudija, kad jos kūno pagrindiniam kamienui netrūksta nei aukos, nei idealizmo, nei pasišventimo. Kai laikas nuo laiko paskiras narys, kaip nelaiku nuo medžio atitrūkęs vaisius, atsiskiria nuo visumos, tai dauguma žengia pašaukimo keliu, nesvyruodama ir nedvejodama, nes ji žino savo paskirtį ir savo misiją: būti pasaulio šviesa ir pasaulio druska. Ne paslaptis, kad aplinkai greitai pritrūksta dvasinės šviesos ir sveikatos, kai kunigystės švyturiai aptemdomi ir žibintai užgesinami.

     Jei prie tiesioginės kunigystės paskirties mes pridėsime jos universalumą ir jos interesų platumą, tai galime drąsiai sakyti, kad joks kitas pašaukimas nėra tiek nuveikęs ir nusipelnęs — tarnaudamas artimui — kaip šis. Bet kaip visur, taip ir čia mes svarstome visumą ir išimčių nelaikome taisyklėmis. Kaip visais krikščionybės laikais, neužmirštant nei liūdnųjų idealizmo atoslūgio perijodų, taip ir šiandien kunigystė yra dinaminė jėga, kuri — naudodamasi dieviška malone ir žmogiška organizacija — veda į Dievą ir žmones ir tautas.

     Ne šio straipsnio uždavinys vertinti katalikiškosios kunigijos nuopelnus visose kitose gyvenimo srityse, k. a., tautinėje, socialinėje, mokslinėje, kultūrinėje ir t. t. Bet mes negalime baigti šių eilučių, nepaminėję vyskupo Valančiaus, kuris savo asmenyje — nekalbant apie labai platų ir visapusiškai stiprų pastoracinį veikimą — sėkmingai sujungė rašytojo, didaktiko ir diplomato, švietėjo ir mokyklų statytojo, istoriko ir krašto blaivintojo darbą ir ilgametes pastangas "visomis šitomis kryptimis. Jo asmuo, idėjos ir nuveikti darbai vadovavo kone visam šimtmečiui. Tiek

     Bažnyčios tiek tautos priešų akivaizdoje jis stovėjo išsitiesęs visu ūgiu ir, žiūrėdamas į dangų, nenusilenkė žemei. Mat, jis vedė tautą į Dievą. Būdamas tikras kunigas, jis tapo simboliu ir įkvėpimu tiek tautai tiek Bažnyčiai.

     Mūsų nuomone, kada bus rašoma Lietuvos rezistencijos istorija prieš tą patį priešą, atėjusį su kitomis idėjomis, bet tuo pačiu tikslu, tada prieš mus atsistos kitos stambios vyskupų ir kunigų figūros, vadovavusios mūsų dienų kovoms prieš Bažnyčios ir tautos priešus. Jau dabar galima sakyti, kad vysk. Kazimieras Paltarokas turi tą patį uždavinį, kurį savo dienose turėjo Valančius, ir jį garbingai vykdo tautos gerovei.

     Savo laiku iškils ir kitos asmenybės, kurios — eidamos mažiau svarbias pareigas — įdėjo širdį, prakaitą ir kraują į tautos gelbėjimo darbą. Todėl vertinant kunigija — čia ar Lietuvoje — reikia turėti prieš akis intencijų, pastangų ir nuveiktų darbų visumą ir niekada nesumaišyti dalies su bendra suma.