Spausdinti

Juozas Vaišnys, S. J.

      Jau bus virš dvidešimt metų, kai eina kova tarp Hollywoodo filmų leidyklų ir katalikų dvasiškijos. Mat, šių dviejų institucijų interesai yra skirtingi. Filmų leidėjams pirmoje vietoje rūpi biznis, o dvasiškijai — žmonių moralė. Nesutinkame su tais, kurie sako, kad Amerikoje negali būti kalbos nei apie kultūrą nei apie moralę, nes čia viešpataujanti tik pragmatiniais principais paremta civilizacija. Kad ir tarp amerikiečių yra nemaža aukštos kultūros ir aukštos moralės žmonių, mes visiškai neabejojame. Tačiau reikia pripažinti, kad Amerikoje yra įsigalėjusi pragmatinė filosofija su savo utilitaristiniais ir hedonistiniais principais: čia laikoma etiška ir moralu tai, kas man yra naudinga ir malonu. Šiais principais vadovaujantis, doleris vaidina pagrindini vaidmenį žmogaus ir visuomenės gyvenime. Už dolerį gali įsigyti ir tai, kas naudinga, ir tai, kas malonu.

      Ir Hollywoodo filmų gamintojai, atrodo, yra linkę, su mažomis išimtimis, laikytis šių principų. Gaminant filmus, išleidžiama didelės sumos pinigų, bet su gausiais procentais jie grįžta, jeigu filmo režisierius buvo atspėjęs masių psichologiją. O kokios temos mases dabar labiausiai traukia? Aišku, seksualinės. Čikagos kardinolas neseniai pasakė, kad dauguma šių laikų amerikiečių yra “sex crazy”. Tai galima matyti iš įvairių reklamų, žurnalų ir filmų. Filmų režisieriai buvo labai drąsiai pradėję eiti šiuo keliu jau prieš dvidešimt metų ir nežinia, kur jie būtų nuėję, nežinia, koki šlamštą mes šiandien ekranuose matytume, jeigu katalikiškoji Amerikos visuomenė nebūtų laiku šį pavojų pamačiusi ir jam pasipriešinusi. Nenorime neigti, kad ir kitų tikybų atstovai šį pavojų matė ir jam priešinosi, bet katalikai parodė daugiausia energijos ir sugalvojo konkrečių kovos planų, tarp kitko įsteigdami ir “Legion of Decency”. Su širdgėla reikia pripažinti, kad kitos tikybos ne tik šio katalikų darbo neremia, bet prieš jį net viešai kovoja, prikišdamos, kad katalikai negerbia Amerikos konstitucijos, varžydami piliečių laisvę. Jeigu šioje srityje visos tikybos bendradarbiautų (o tai yra visiškai galima, nes čia ne dogmatinis, o grynai moralinis klausimas), tai šiandien galėtume tikrai džiaugtis amerikietiškų filmų moralumu.

      Nors katalikai, vieni kovodami, ir mažiau pasiekė, bet vis dėlto rezultatai labai šviesūs. Amerikietiški filmai, kurie prieš porą dešimtmečių buvo laikomi nemoraliausi visame pasaulyje, dabar savo moralumu yra pralenkę ir prancūziškus ir itališkus filmus. Pasitaiko dar ir dabar šlamšto, bet pažanga jau labai didelė. Praėjusieji 1956 metai yra, gal būt, patys šviesiausi Amerikos filmų istorijoje. Pvz., pamatęs “The Ten Commandments”, pagalvoji, kad šio vieno filmo pakaktų atpirkti visiems šlamštams, pasirodžiusiems ekrane šiais metais. Tai yra tikrai didingas atvaizdavimas to įvykio, kai buvo žmonijai pastatyta dešimt polių, ant kurių ji stovi. Paskui yra paminėtini ir visiems rekomenduotini šie praėjusių metų filmai: “War and Peace”, “Giant”, “The Teahouse of the August Moon”, “Around the World in 80 Days”, “Moby Dick”, “The King and I”, “Richard III”, “The Friendly Persuasion”, “Seven Wonders of the World”.

      Ypatingai visiems norėtume patarti nepraleisti progos ir pamatyti ispanų kilmės nuostabiai gražų filmą “Marcelino”, praėjusiais metais puikiai sinkronizuotą ir pradėtą rodyti Amerikoje. Apie šį filmą jau esame plačiau rašę praėjusių metų pradžioje. Nė vienas nesigailės, šį filmą pamatęs. Tarpais čia teks nuoširdžiai pasijuokti, tarpais nejučiomis ašara veidu nuriedės. Taip pat visiems rekomenduotinas yra ir neseniai pasirodęs filmas “Heaven Knows, Mr. Allison”.

      Iš visų Amerikos miestuose ir miesteliuose dabar rodomų filmų, kurių galima priskaityti apie 500, tik 35 yra “Legion of Decency” pasmerkti. Reikia dar atsiminti, kad kai kurie jų yra užsienietiškos kilmės. Apie 150 filmų yra rekomenduotini visiems. Likusieji yra skirti arba suaugusiems arba juose yra rasta kas nors peiktina moralės atžvilgiu. Tik suaugusiems yra skiriami filmai ne dėl to, kad juose būtų kas nors blogo, bet dažniausiai dėl to, kad jų tematika jaunesniesiems yra arba nesuprantama arba pavojinga. Tie filmai, kuriuose yra rasta kas nors smerktina, kartais visumoje gali būti gana geri, tik juose pasitaiko viena kita nemorali arba perdaug žiauri scena. Kartais šios rūšies scenos būna tokios trumpos, kad dauguma žiūrovų jų nemoralumo net nepastebi. Todėl dabartiniai filmai morališkumo egzaminus, mūsų nuomone, turėtų išlaikyti, juos būtų galima įvertinti bent trejetuku su pliusu.

      Kai kam kyla abejojimas, ar katalikų dvasiškija gerai daro, labai smarkiai kovodama prieš kai kuriuos filmus. Atrodo, kad tokia kova yra tiems filmams geriausia propaganda, nes daugelis iš smalsumo eina pažiūrėti, kas gi tame filme yra, kad prieš jį taip kovojama. Taip, tai yra tiesa. Teko sutikti daug jaunuolių ir suaugusių, kurie tik iš smalsumo ėjo žiūrėti pasmerktų filmų, tačiau po to pareiškė, kad jie labai apsigavę, neradę to, ko tikėjosi, ir pamatę, kad tie filmai esą labai neįdomūs ir neverti žiūrėti, nes tai yra tik laiko leidimas veltui. Toks “uždrausto vaisiaus” ragavimas žmones pamoko ir atveria akis. Jie pamato ir įtikina, kad dvasiškija ne dėl to prieš kai kuriuos filmus kovoja ir juos tikintiesiems draudžia, kad ten būtų koks nors “labai saldus uždraustas vaisius”, bet tik dėl to, kad tas vaisius yra kartus, žmogus, savo smalsumo apviltas, supranta, kad dvasiškija ką nors draudžia ne dėl to, kad tas dalykas būtų malonus, patrauklus ir įdomus, bet vien dėl to, kad jis žmogų tik apvilia, kad jis yra nevertas rimto žmogaus dėmesio.

      Taigi, vienu ar kitu būdu toji kova prieš blogus filmus atneša naudos. Jeigu ji ir paskatina vieną kitą pasiduoti smalsumui ir pažiūrėti draudžiamo filmo, bet reikia žinoti, kad daugelis to draudimo paklauso, kai kurie miestai visiškai tokių filmų neįsileidžia, kai kurie teatrai jų neima, ir Hollywoodas visa tai labai skaudžiai atjaučia. Tokia kova paskatina filmų režisierius ateityje daugiau dėmesio kreipti į filmų moralę. Jeigu dabar mes džiaugiamės Hollywoodo moraline pažanga, tai pirmoje vietoje turime už tai būti dėkingi tiems, kurie nemoralumui pasipriešino, pradėjo prieš blogus filmus kovoti ir dar dabar tą kovą tebeveda.

      Būtų tikrai malonu, kad šion kovon susijungtų visos tikybos — tada būtų užtikrintas galutinis laimėjimas. Amerikos piliečių laisvė tokiu būdu nebūtų pažeista, bet apsaugota, nes mes iš kasdieninės praktikos matome, kur ta nemorali “laisvė” Amerikos jaunimą Ir suaugusius veda: į kalėjimus ir į elektros kėdes.